Kam ir kaip padedame, ką aukojame? Pinigus, o gal savo pastangas, laiką? Ko galime pasimokyti iš šimtametes aukojimo tradicijas turinčios Jungtinės Karalystės, aiškinosi „Tiesa“.
Baigiantis metams „Maisto bankas“ Lietuvoje organizavo televizijos projektą „Pasidalink“. Per vieną vakarą lietuviai trumposiomis žinutėmis alkstantiems paaukojo 530 tūkst. litų. Už tokią sumą „Maisto banko“ komanda nepasiturintiems galės patiekti 6 milijonus maisto porcijų. Šios labdaros organizacijos renginys – vienas iš daugelio pastaruoju metu nuvilnijusių tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Nevyriausybinių organizacijų atstovai sako, kad Lietuvoje būtent per tokius projektus galima tikėtis surinkti daugiausia lėšų: „Tokių televizijos projektų atsiranda vis daugiau. Jei kitose šalyse labai auga interneto reitingai, tai Lietuvoje televizija vis dar yra pagrindinė žiniasklaidos priemonė. Internetu suteikiama apie 10 proc. visos finansinės paramos, o 90 proc. vis tiek aukoja telefonu, net ir žinodami, kad tam tikra dalis gal ir nuskaičiuojama mokesčiams“, – sako Lietuvos „Maisto banko“ direktorė Deimantė Žebrauskaitė.
Kita galimybė surinkti aukų – stambių verslininkų dosnumas. „Maisto bankas“ paramą būtent maisto produktais dažnai gauna iš didžiųjų maisto gamintojų. Pavyzdžiui, ne itin dailiai iškilusi mielinė bandelė prekybos centre daug dėmesio nesusilauks, o vargstantiems bus džiaugsmas.
Verslininkai remia ir finansiškai. Paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“ siekia padėti vėžiu sergantiems vaikams ir jų šeimoms. Fondo direktorė fotomenininkė Eglė Mėlinauskienė sako, kad būtent didžiųjų verslo organizacijų parama labai reikalinga. „Daugiausia lėšų mūsų fondas gauna iš projektų, akcijų, kurias vykdome su stambiosiomis verslo organizacijomis. Paramos šiemet suteikėme per 200 tūkst. litų. Turime aukų ir iš pavienių asmenų, tačiau tai nėra fondo sėkmės garantija – mūsų šalyje dar nėra nuolatinio aukojimo tradicijų“, – apgailestauja pašnekovė.
Paramos iniciatyvos iš užsienio
Didžiojoje Britanijoje gyvenanti lietuviams puikiai pažįstama virtuvės žurnalistė ir TV laidų vedėja Beata Nicholson jau ne pirmus metus organizuoja akcijas ir renka lėšas Lietuvos labdaros organizacijoms. Antrus metus, drauge su „Maisto banku“, Beata rengė akciją „Kviečiu į svečius“, kuriai įkvėpimo sėmėsi būtent iš D. Britanijos labdaros akcijų.
Norintieji prisidėti turėjo vaišinti draugus, pažįstamus savo namuose, ir būtent svečiai aukojo skurstantiems. Atrodytų, daug lėšų taip nesurinksi, nebent draugai bus labai dosnūs. Tačiau akcija iš tiesų buvo labai sėkminga. Prie „Kviečiu į svečius“ prisijungė ne tik keletas D. Britanijos lietuvių šeimų, bet ir žmonės iš Norvegijos, Airijos, žinoma, ir Lietuvos. Praėjusiais metais per tokį projektą surinkta apie 15 tūkst. litų, o šiemet jau per 30 tūkst.
B. Nicholson džiaugiasi, kad lietuviai darosi drąsesni, iniciatyvesni norėdami padėti vargstantiems. „Daug reikia tokios akcijos metu pačiam padaryti. Vienas dalykas yra išsiųsti žinutę, ir visai kas kita, kai turi kviestis į svečius, pats gaminti maistą. O šios iniciatyvos esmė – kad dalyvaujantys žmonės gautų pasitenkinimą ir tiesiog progą pabūti su savo draugais“, – sakė garsi žurnalistė.
Lietuviškos aukos
Dar tik besivystančias aukojimo tradicijas Lietuvoje patvirtina ir žvilgsnis į suteiktos labdaros Didžiojoje Britanijoje skaičius. Per 2011-uosius labdaros organizacijos čia surinko per 55 milijardus svarų. Per 2012-uosius jau rugsėjo pabaigoje šis skaičius pasiekė 58,5 milijardo svarų sterlingų.
Vien BBC kasmet organizuojama akcija „Children in Need“ likimo nuskriaustiems vaikams surinko per 26 milijonus svarų. Viena organizacija, vienas geltonas taškuotas meškutis, vienas labdaros fondas, bet didžiulė reklama ir dar didesnė tradicija. Pirmą kartą aukoti sergantiems vaikams žmones BBC paskatino 1927-aisiais per vos penkių minučių radijo transliaciją ir surinko 1143 svarus.
Žinoma, kita kultūra, kitokios tradicijos, kitas pragyvenimo lygis, vadinasi, ir kitos galimybės aukoti. Dar 2002-aisiais Lietuvoje atlikto tyrimo duomenimis, 50 proc. nevyriausybinėms organizacijoms neaukojusių žmonių to priežastimi įvardijo lėšų stygių, o 46 proc. sakė, kad „niekas nesiūlė“. Jei 2002-aisiais daug prašančių paaukoti ir nebuvo, tai dabar situacija smarkiai pasikeitusi.
Labdaros fondų atstovai sako, kad Lietuvoje aukojimo tradicija tikrai vystosi, daugėja norinčių prisidėti nevyriausybinių organizacijų. Tuo tarpu paramos prašančiųjų skaičius mažai keičiasi.
Valdžios ir statistikos skirtumai
Paramos maistu Lietuvoje prašančiųjų skaičius nuo ekonominės krizės piko, 2009–2010 m., nedaug pasikeitęs. „Maisto banko“ direktorės Deimantės Žebrauskaitės teigimu, 2010-ųjų pradžioje paramos maistu prašė 520 tūkst. tautiečių. Šiuo metu tokią paramą gauna apie 440 tūkst. „Nedarbo mažėjimas, šiuo metu jau katastrofiška emigracija turėtų mažinti skurstančiųjų kiekį, bet jei jau visi, kas gali dirbti, dirba, kurie gali išvykti, jau išvyko, tai tie 440 tūkstančių skurstančiųjų atrodo labai grėsmingai“, – situaciją Lietuvoje apibūdina D. Žebrauskaitė.
Tačiau ne visos spalvos tokios tamsios. Aukojančiųjų armija auga, norinčiųjų bent kaip nors prisidėti – taip pat. Labdaros akcijų organizatoriai sako ir po renginių sulaukiantys daug skambučių, laiškų, kuriuose žmonės sako pinigų didelei aukai neturintys, bet galintys pasiūlyti skurstančiajam darbą ar pamokyti kokio amato.
„Mamų unijos“ fondo direktorė E. Mėlinauskienė sako, kad stengiantis padėti onkologinėmis ligomis sergančių vaikų šeimoms neretai svarbu ne tik piniginės aukos. „Labai dažnai ligoniams ir jų šeimoms reikia psichologinės pagalbos, literatūros – susipažinti su juos užklupusia liga, susitaikyti su laukiančia nelengva kova. Tada tereikia padėti žmonėms pasijusti reikalingiems“, – vardija moteris.
Auka – tai ne tik pinigas
Būtent kitokios pagalbos pavyzdžių galima rasti D. Britanijoje. Štai savanorystė čia yra viena iš labiausiai išvystytų labdaros sričių. Kiekvienoje pagrindinėje gatvėje (High Street) rasite bent vieną labdaros parduotuvėlę (Charity Shop). Tai viena paprasčiausių savanorystės sričių. Už darbą tokioje parduotuvėje žmonės paprastai negauna nė penso. O kur dar slaugės, seselės, mokytojai, vaikų užsiėmimų vedėjai ir t. t.
Kol kas savanorystė, savo laiko ar įgūdžių aukojimo tradicija Lietuvoje dar tik randasi. „Lietuva savanorystėje dar yra darželio stadijoje. O štai D. Britanijoje tokios tradicijos yra labai gilios, šimtametės. Bet ir Lietuva žengia pirmus žingsnius, juk tokie dalykai neįvyksta per vieną dieną“, – teigiamų pokyčių Lietuvoje pastebi ir labdaringa veikla tiek Lietuvoje, tiek D. Britanijoje užsiimanti B. Nicholson.
Tuo tarpu „Maisto banko“ direktorės D. Žebrauskaitės teigimu, norint išugdyti savanorystės tradiciją Lietuvoje, daugiau pastangų turėtų dėti ir pačios nevyriausybinės organizacijos, nes kol kas prisidėti norinčiam žmogui nesudaromos sąlygos tobulėti. Savanorių darbui kuruoti reikalingas dar vienas savanoris.
Laisvas laikas – su benamiais
D. Britanijoje gyvenanti lietuvė Brigita Ašmantaitė savanoriškoje veikloje keliauja šimtamyliais žingsniais. Jauna moteris visą savo laisvą laiką skiria darbui su benamiais Londone. Brigita prie savanorių prisijungė prieš metus ir dabar dirba su krikščioniška bažnyčia „Church without walls“ („Bažnyčia be sienų“). Kiekvieną sekmadienį lietuvė nuo septintos ryto benamiams Ilforde dalija sumuštinius, bendrauja su nelaimėliais ir, kaip pati sako, tiesiog su kitais savanoriais stengiasi suteikti nelaimingiems žmonėms žmogiškumo ir šilumos. „Maisto duodam, arbatos karštos, kiaušinį virtą, kuris jiems labai patinka rankoms susišildyti po nakties atėjus. Juk miega tai laiptinėse, tai kitose vietose. O svarbiausia, kad jiems suteikiame žmogiškumo. Jo benamiams labai trūksta. Dauguma jų jei atsigula kur, tai ir apspardomi, ir plytomis apmėtomi“, – pasakoja savanorė.
Benamių prieglaudoje daugiausia lietuvių ir lenkų
Kasmet per šaltąjį metų sezoną Ilforde atidaroma ir benamių prieglauda. Šiuo metu Brigita Ašmantaitė ten praleidžia kone kiekvieną vakarą po darbo, neretai išbūna ir iki vienuoliktos vakaro. Jauna moteris sako, kad tokio tempo nė vienas naujas savanoris neišlaiko. Bet paprasčiausias nuovargis čia nieko dėtas, nes sudėtingiausia tokioje savanorio veikloje yra matyti žmonių tragedijas ir skausmą. Brigita sako, kad benamiai savo istorijas pasakoja itin nenoriai: „Kiekviena istorija savaip skaudi. Jie nuo to bėga, kalbėti nenori. Daugiausia benamių iš labai sunkių šeimų, persirgę depresija, paskui prisidėjęs ir alkoholis. Bene 90 proc. patyrę fizinį ar seksualinį smurtą.“
Pašnekovės teigimu, praėjusių metų žiemą organizacijoje glaudėsi 109 benamiai, vėliau 10 iš jų susirado darbo vietas ir pradeda gyvenimą kurti iš naujo. Sunkiausia girdėti, kad Londone, Ilforde, didžioji dalis benamių prieglaudos gyventojų yra būtent lietuviai ir lenkai. Brigita sakė supratusi, kad gyvenime nieko nėra amžino, o svarbiausia – atjausti artimą, todėl džiaugiasi galimybe padėti skurstančiam: „Kai duodi sumuštinį, tavo ranką paima, pabučiuoja, dažnai ašaras braukia. Ypač lietuviai, kai pamato, kad ir aš iš Lietuvos, jiems tai tokia palaima. Išeinu kaip ant sparnų, nes gaunu daug daugiau nei duodu.“