Viskas įvyko taip greitai, kad per naktį nuo 2008 m. Rusijos kontroliuojamoje Pietų Osetijos teritorijoje atsidūrė dalis svarbaus Azerbaidžaną ir Gruzijos terminalą Juodojoje jūroje jungiančio naftotiekio, o pasienio ūkininkai, užmigę Gruzijoje, atsibudo Pietų Osetijoje.
Tolesnė šio įvykio eiga, kai Gruzija kaltina Rusiją tarptautinės teisės pažeidimais, o ši tyli, tai primena konfliktą Ukrainoje, kur Rusija, neigdama savo tiesioginį dalyvavimą, rengia gudriai apgalvotas hibridinio karo operacijas, o Europos atstovai į tai kartais tegali atsakyti tik susirūpinimu.
Kaip rašo „The Guardian“, sienos perkėlimas – tai dar viena netikėta Rusijos operacija, kurią lėmė keletas geopolitinių priežasčių.
Galima vadinti tai sutapimu, tačiau neatmestina, kad tai tam tikra Rusijos baudžiamoji operacija Gruzijai, nes sienos buvo pakoreguotos kaip tik po to, kai netoli Rusijos karinių bazių Gruzijoje vyko gruzinų ir amerikiečių karių pratybos ar buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis buvo paskirtas Odesos srities gubernatoriumi Ukrainoje.
„The Guardian“ taip pat mini, kad sienos perstumdytos kaip tik prieš planuojamą nuo 2008 m. oficialių diplomatinių santykių neturinčių šalių atstovų susitikimą.
Pakomentuoti šio įvykio priežastis paprašėme Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologo Lauryno Jonavičiaus, kuris, išgirdęs „The Guardian“ išvardintas prielaidas, visa tai apibendrino kaip Rusijos iškovotų pozicijų įtvirtininimą, kuriam niekas tiesiogiai negali prieštarauti.
Anot politologo, kitos šalys gali kalbėti apie tarptautinės teisės normų pažeidimus, o Rusijai tai tikrai nėra argumentas, ką tik patvirtina prieš kelias dienas priimtas Rusijos konstitucinio teismo sprendimas dėl Europos Žmogaus teisių teismo sprendimų galiojimo Rusijoje.
Liepos 10 d. įvykęs sienos perkėlimas verčia prisiminti ir patį 2008 m. Gruzijos karą, kuris turi daug panašumų su dabartiniu konfliktu Ukrainoje.
Po konflikto su Rusija 2008 m. apie narystę NATO ir Europos Sąjungoje garsiai prieš tai kalbėjusi Gruzija prarado Pietų Osetijos ir Abchazijos teritorijų kontrolę, o rusų tankai sustojo už dvidešimties kilometrų nuo Tbilisio.
Neilgai trukus Rusijos kontroliuojamose teritorijose įsitvirtino rusų karinės bazės, o su gruzinais konfliktavusios Pietų Osetija ir Abchazija puolėsi skelbti nepriklausomybę. Šie praradimai lėmė, kad gruzinai neribotam laikui turėjo pamirši kalbas apie NATO. Maskvai tikslų padėjo pasiekti vidinio konflikto kurstymas ir skelbiama rusiškojo pasaulio gynyba.
Po kelių metų panašus scenarijus, tik kiek kitomis aplinkybėmis pasikartojo ir Ukrainoje, kai neva naujosios Ukrainos valdžios proeuropietišku kursu nepatenkinti Rytų Ukrainoje gyvenantys piliečiai su (iš Rusijos atkeliavusiu) ginklu rankose stojo ginti rusiškojo pasaulio ir įkūrė Donecko bei Luhansko respublikas.
Nors antrasis konfliktas dar nepasibaigęs, tačiau panašu, kad jo atomazga bus panaši. Kandidatė į Europos Sąjungos nares paskendusi kruviname konflikte, nekontroliuoja dalies savo teritorijų, o Europos partneriai bando ją ginti ne visada veikiančiomis diplomatinėmis priemonėmis. Abiejų karų rezultatas – šalyse veikia pseudorespublikos, vienoje jų yra trapi taika, o antroje vis dar žūsta žmonės.
Kodėl? Panašu, kad dėl Gruzijos ir Ukrainos noro tapti Vakarų pasaulio dalimi.
Lauryno Jonavičiaus teigimu, nors laikas ir tam tikros konflikto aplinkybės skiriasi, tarptautinis kontekstas ir Rusijos tikslai, kurstant konfliktus posovietinėse šalyse, – išlaikyti šalis savo įtakos zonoje, lieka tie patys.
Taigi kodėl kartą Gruzijoje nusvilusi Europa nepasimokė ir neužkirto kelio kraujo liejimui ir Rusijos laimėjimams Ukrainoje, ypač kai Rusija antrą kartą naudoja panašią separatistinių respublikų kūrimo taktiką? L. Jonavičius, paprašytas pakomentuoti galimą Europos diplomatų neveiklumą, paaiškino, kad prie to prisideda skirtinga Rusijos ir Europos atstovų naudojama diplomatinė taktika ir pasaulėžiūra:
„Europietiška pasaulėžiūra daugiau remiasi įsitikinimu, kad spręsti konfliktus karinėmis priemonėmis Europos kontinente yra anachronizmas“. Anot politologo, toks požiūris leidžia tikėtis rezultatų tik tuomet, kai bendraujama su panašią pasaulėžiūrą turinčiais veikėjais. Kai susiduriama su požiūriu, jog kažką pasiekti galima tik jėgos pagalba, europietiška dialogo paieška tampa panaši į neveiklumą.
Paprašytas kiek plačiau pakomentuoti Europos atstovų diplomatinius veiksmus reguliuojant šiuos konfliktus, politologas teigė, kad Europos diplomatai veikia kiek kitoje dimensijoje nei Rusijos valdantysis elitas.
Apskritai Europos ir Rusijos santykius, sprendžiant konfliktus Gruzijoje ir Ukrainoje, L. Jonavičius pavadino mentaliniu, netgi savotišku civilizaciniu susidūrimu: „šachmatininkai žaidžia su regbininkais. Norint, kad regbininkai sėstų prie stalo, reikia keisti jų mentalitetą/žaidimo suvokimą, priversti laikytis šachmatų taisyklių. Žiūrint iš regbininkų pusės – o kam keisti tai, kas duoda rezultatų, kam priimti taisykles, kurios padaro priešininką pranašesnį?“
Politologas taip pat neatmetė galimybės, kad spręsdamos didžiuosius pastarųjų metų Europos konfliktus šalys vadovaujasi senesnėmis pralaimėtų ar laimėtų karų prielaidomis: „Vakarų Europos šalys, ypač Vokietija, Italija, Prancūzija, vadovaujasi pamokomis, kurias išmoko po Napoleono ar Antro pasaulinio karų. Jos moko, kad bandymas kalbėtis, o ne kariauti, paremtas didele ekonomine galia, yra patikimesnis instrumentas nei karinė konfrontacija. Rusijos karų pamokos Rusijai primena, kad pasaulinis pripažinimas ir statusas gaunamas po pergalių karuose“ .
Taigi valstybės didžiuosius šių metų Europos konfliktus sprendžia tomis priemonėmis, kurios joms atrodo tinkamiausios pagal jų pasaulėžiūrą. Europos atveju tai – derybos, įtikinėjimai, „minkštoji galia“. Rusijos atveju – tai karinė galia.
Anot politologo, Baltijos valstybės Rusijos gebėjimus kurstyti konfliktus Rytų Europoje turėtų vertinti kaip potencialų ir efektyvų poveikio instrumentą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis: rūpintis stebėsena, prevencija ir informacijos sklaida (visuomenės informavimu ir informacijos dalijimusi su partneriais ES ir NATO).
