Jis buvo sužeistas besitraukdamas iš Ilovaisko, atsidūrė nelaisvėje, išgyveno. Jeigu kariniai veiksmai nesiliaus, po reabilitacijos Sergejus norėtų grįžti į karinių veiksmų zoną.
„Yra darbų, kuriuos galima daryti ir turint protezą, pavyzdžiui, šarvuočiuose būti kulkosvaidininku. Aš tai galiu“, - sako Sergejus, rašo ru. DELFI.lt
„Iš pradžių mane norėjo sušaudyti, ne iš piktos valios, tiesiog nebuvo, kur mane dėti. Kai mūsiškiai juos surado, pas juos taip pat buvo sužeistų ir žuvusių. Jie mane numetė po apdegusiu krūmu. Norėjo sušaudyti iš nugaros, tačiau aš atsisukau. Jis ir klausia: kodėl atsisukai? Atsakiau, kad vien dėl to, kad mane prisimintų visą likusį gyvenimą. Ir aš tave noriu prisiminti. Jis nesugebėjo iššauti“, - apie tai, kaip per stebuklą liko gyvas, pasakoja karys.
Per interviu DELFI Sergejus prisipažino kadaise buvęs batsiuvys, dirbo avalynės taisyklose. Tačiau tada prasidėjo Maidanas, ir Sergejus išvyko į Maidaną.
„Tada prasidėjo karas. Juk Rusija nenorėjo mūsų paleisti, nenorėjo leisti gyventi taip, kaip norime mes. Jie įpratę mus kontroliuoti, o mes norime gyventi laisvai“, - kalbėjo Sergejus.
Jis užsirašė savanoriu į batalioną „Dnepr“, tarnavo Ilovaiske.
„Pamenu, kad tik vieną dieną teko ilsėtis, nebuvo judėjimo ir veiksmų. Kitomis dienomis - įtempta situacija, nuolatinis apšaudymas iš ginklų, minosvaidžių, „Grad" sistemos raketų. Kas šaudė, nežinau, bet atsidūriau rusų karšikių nelaisvėje. Tai yra reguliarioji Rusijos kariuomenė, tarnavimo laiką išbuvę šauktiniai, kurie taip pat nesupranta, ką jie ten daro. Mačiau ir specialiųjų pajėgų atstovus, atpažinau pagal uniformas, automatus ir amuniciją“, - pasakoja Sergejus.
Anot pašnekovo, jis pateko pas artileristus, kurie su juo elgėsi „įvariai“.
„Bet kurioje kariuomenėje yra visokių žmonių – kaip ir bet kurioje visuomenėje“, - pripažįsta Vilniuje gydomas savanoris iš Ukrainos.
„Kaip supratome, kad esame apsupti? Kare viskas visai ne taip, kaip rodo per televizorių. Sėdi vienoje vietoje ir nematai bendro vaizdo, jį mato nebent vadovybė. Aš šaulys, buvau eilinis kareivis. Nebuvau nei snaiperis, nei kulkosvaidininkas, tik paprastas šaulys. Iš esmės tai buvo nuotolinis karas, tiesioginių susirėmimų praktiškai nebuvo. Nebuvo ir susirėmimų akis į akį. Rusai mums parūpino žaliąjį koridorių, mūsiškiai buvo susitarę, kad mus išleis, ir taip bus išvengta nereikalingo kraujo praliejimo. Ir mes judėjome jų suteiktu žaliuoju koridoriumi. Kai pajudėjome, jie pareikalavo sudėti ginklus, norėjo, kad išeitume beginkliai. Kad neturėtumėme jokių galimybių. Išleido mus į plyną lauką ir pradėjo apšaudymą įvairių tipų ginkluote“, - virpančiu balsu pasakoja Sergejus.
Sergejus sako, kad pas juos taip pat buvo įkaitų – tačiau buvo susitarta, ir įkaitai paleisti. O jie vis tiek pradėjo šaudyti.
„Važiavome autobusu, jis buvo apšaudytas. Keturiese įšokome į pėstininkų kovos mašiną ir išvažiavome tiesiai prieš rusų pozicijas. Jie pradėjo šaudyti tiesiu taikymu, gyvi likome tik dviese. Aš ir mano draugas - toks karas. Jam buvo sužalotos abi kojos, man – viena. Labai norėjome gerti, ir aš pasakiau, kad šliaušiu ieškoti pagalbos. Nors koją ir buvau apvyniojęs tvarsčiu, jis nukrito, ir netekau labai daug kraujo.
Vėliau mūsiškiai atidengė ugnį. Užsidegė mano drabužiai, nusirengiau ir šliaužiau vienais apatiniais. Netekau sąmonės ir prabudau tik rusų KAMAZ sunkvežimyje tarp sprogmenų dėžių. Man pasakė, kad neturi žalio supratimo, kas aš toks. Kitaip būtų tiesiog sušaudę kaip daugumą mūsiškių. Taip atsidūriau nelaisvėje“, - pasakoja Sergejus.
Jis teigia, kad jam labai pasisekė, kad pateko į reguliariųjų pajėgų karių nelaisvę, nes separatistai su savanoriais elgiasi žiauriai, ir "tai dar švelniai pasakyta". „Jei tave tiesiog nušovė, tai tau labai pasisekė“, - pasakoja Sergejus.
„Matot, V. Putinui neužtenka žemės. Bet nesuprantu: nejaugi jam nusispjaut, ką apie jį kalbės ateities kartos, kad jį visi prakeiks. Kaip su tuo gyventi? Juk ir pats turi vaikų. Teko girdėti, kaip rusų kariai tarpusavyje kalbėjo: kam mums tas Donbasas? Čia juk nieko nėra. Jų akyse mačiau nusivylimą“, - sako Sergejus.
„Iš pradžių norėjo mane sušaudyti, tačiau ne iš blogos valios, ne iš pykčio – tiesiog neturėjo, kur mane dėti. Kai mūsiškiai juos surado, pas juos taip pat buvo sužeistų ir žuvusių. Numetė mane prie apdegusio krūmo. Norėjo mane nušauti iš nugaros, tačiau aš atsisukau. Klausia: kodėl atsisukai? Atsakiau: kad tu mane visą gyvenimą prisimintum. Ir aš tave noriu prisiminti. Jis taip ir nesugebėjo iššauti. Leido mane perrišti, nes vis tiek manė, kad nusibaigsiu. Aplinkui mačiau daug mirštančių Rusijos karių. Gailėjau jų, nes akivaizdu – vaikinai iš kaimų, paprasti kariai. Nejaučiu jiems jokio pykčio. Buvo ir tokių, kurie neturi „jokių stabdžių“, tačiau tokių yra visur – bet kuriame kolektyve, bet kurioje visuomenėje. Tačiau iš esmės buvo užuojauta, supratimas, jie patys neturėjo vandens, patys dalijosi paskutiniu kąsniu“, - pasakoja Vilniuje gydomas karys.
Pašnekovas mano: jeigu Rusijos prezidentas V. Putinas iš Rytų Ukrainos išves karius, „Donecko liaudies respublika“ ilgai netvers, nes jos pagrindą sudaro „padugnės ir narkomanai“.
„Nemanau, kad už jų stovi protingi žmonės. Jie buvo niekas, tačiau įbruko į ranką automatą ir jie tapo likimo valdovais. Norės – užmuš, nenorės – neužmuš. Jie patys išsiskirstys kas sau. Bet jeigu juos palaikys Rusija, mums bus labai blogai. Ir pasaulis mums nepadės. Jeigu pavyks užimti mus, Rusija tikrai nesustos. Tai supranta visi, jie ras 100 priežasčių, kodėl reikia prikelti Sovietų Sąjungą“, - prognoze pasidalino DELFI kalbintas S. Šapošnikas.
