Per šį laiką jam pavyko ne tik kiek užsidirbti, bet ir bent iš dalies susipažinti su lietuvių, lenkų ir skandinavų darbo įpročiais. Šiais pastebėjimais jis sutiko pasidalinti ir su DELFI.
Pasiūlymą priėmė ir vedamas smalsumo
„Pirmą kartą pamačiau, kaip iš vidaus atrodo dideli statybų projektai, nes savaitę turėjau laimės padirbėti rytų europiečių prikimštoje statybvietėje Oslo centre. Studijuoju Škotijoje ir norėjau pasiruošti ateinantiems mokslo metams užsidirbdamas pinigų. Norvegija tam puikiai tiko, nes moku kalbą. Be to, kartu su šeimos nariais praleidau čia ne vieną vasarą, daug kas čia man yra pažįstama ir suprantama.
Įsidarbinau Osle įsikūrusioje įmonėje, kuri samdo ir paskiria darbuotojus dirbti prie įvairių statybų ar valymo projektų. Tą savaitę man buvo pranešta, kad yra laisvų vietų didelėje statybvietėje Oslo centre. Žinoma, priėmiau pasiūlymą. Ne tik dėl paties darbo, bet ir dėl to, kad buvo smalsu pamatyti, kaip tokie dalykai atrodo iš vidaus. Tokio pobūdžio darbas man buvo nauja patirtis“, – DELFI pasakojo vaikinas.
Pasak P. Eiduko, pats jis tą savaitę dirbo pagalbiniu darbuotoju statybose. Didžiąją laiko dalį leido rinkdamas statybines atliekas ir gabendamas jas į pirmąjį aukštą, kur jos buvo surūšiuojamos ir išvežamos.
Savo ruožtu statybininkai, kuriuos jis tą laiką stebėjo, dažniausiai užėmė specifines pareigas. Tarkime, dirbo apšiltinimo, apdailos darbus, įrenginėjo elektros prietaisus ir panašiai.
Nusprendė neišsiduoti, kad yra lietuvis
Su nepažįstamais žmonėmis P. Eidukas pripažino visada besistengiantis bendrauti kuo atsargiau, tad ir priimtas į naują darbo vietą neskubėjo megzti ryšių. Galiausiai nusprendė net neišsiduoti, kad yra lietuvis.
„Jeigu matau, kad su kažkuo man bendrauti tikriausiai nepatiks (dėl būdo bruožų, besaikio keiksmažodžių vartojimo ir pan.), tai ir stengiuosi išvengti bet kokių pokalbių. Todėl nusprendžiau apsimesti kitataučiu ir tai labai pravertė. Buvo puiki proga stebėti ir vertinti tautiečius jų natūralioje nišoje“, – dabar juokauja P. Eidukas.
Jis pastebėjo, kad lietuviai elgiasi laisviau, kai mano, kad aplink juos esantys nesupranta, ką jie kalba.
„Ne kiekvieną dieną pasitaiko galimybė stebėti, kaip lietuviai tarpusavyje dirba, kalba, juokauja, kaip jie elgiasi natūraliai. Mėgstu užsiimti tokiais žmonių stebėjimais“, – sakė vaikinas.
Kaip apsimesti ne lietuviu? Tereikia šypsotis
P. Eidukas juokavo, kad apsimesti ne lietuviu yra labai paprasta ir kūno kalba – tereikia šypsotis.
„To puikiai užtenka, nes joks gyvas lietuvis tokioje darbo vietoje nesišypso. Jeigu kažkoks lietuvis šypsosi, tai tokio lietuvio turi būti paklausta: „Ė, a tau visks gerai?“, ir turi būti pasitikslinta, ar jis tikrai yra lietuvis, nes gal įvyko koks nesusipratimas“, – šmaikštavo vaikinas.
Po visos šios savaitės jis aiškino bent iš dalies pažinęs trijų skirtingų tautų – lenkų, lietuvių ir skandinavų – atstovų darbuotojus ir galintis įvardinti jų elgesio bruožus, kuriuos pastebėjo.
Pirmiausia – apie lietuvius:
„Tipiška veido išraiška: minėjau, kad lietuviai nesišypso. Statybvietėje jie paprastai nustato tokią veido išraišką, tarsi būtų pasiruošę užmušti bet kokį gipso plokštę ar dar ką nešantį žmogų, sugalvosiantį sutrukdyti jų kelionę nuo įrenginėjamo kambario link rūkymo zonos.
Žodynas: „bl*t“, „n**hui“ ir panašūs jaustukai sudaro didžiąją dalį lietuvio žodyno. Paprastai jie tariami garsiai ir raiškiai. Taip, kad būtų girdėti dar iš priešingos pastato pusės. Naudojami įvairiai, pavyzdžiui, kai ant galvos nukrenta lubose nepritvirtinta stiklo vata. Arba, kai kyla sunkumų tvarkantis su apdailos juostelėmis.
Laisvalaikis: paprastai lietuvis darbo metu svajoja apie alų, lietuvišką dešrą ir panašius dalykus. „Eina n**hui, kaip karšta šiandien“, – sako jis kitam. „Jo, bl*t, kaip šalto alaus dabar norėčiau“, – pritariamai atsako kitas. Abu stovi besileidžiančiame lifte, užsisvajoję apie šią lietuvišką ambroziją.
Humoras: juodas ir vulgarus. Toks, kurį kitos tautos nelabai laikytų normaliu humoru. Štai – pavyzdys: vėl veiksmas vyksta lifte, tie patys lietuviai laukia, kol nuvažiuos į pirmą aukštą. Penktame aukšte įlipa lenkų tautybės valytoja. Išlipa trečiame, lietuviai toliau leidžiasi. „Bl*t, p**čiau šitą“, – sako vienas. Abu juokiasi.
Kantrybės ribos: nedidelės. Vėl liftas, maždaug 10 žmonių (tarp jų keli lietuviai) leidžiasi nuo aštunto aukšto link pirmo. Liftas sustoja septintame aukšte. Atsidaro durys, bet niekas neįlipa, niekas neišlipa. Durys užsidaro. Liftas nuvažiuoja į šeštą aukštą, bet vėl nieko nėra. Penktas aukštas – lygiai tas pats. Aš jau pradedu spėlioti, kas pirmasis praras kantrybę. Atspėjau. „Bl*t, tu n**hui, k**va“, – ima rėkti vienas lietuvis, maniakiškai spaudydamas lifto durų uždarymo mygtuką, kai tas sustoja ir ketvirtame aukšte. Tokie protrūkiai, žinoma, suprantami, kai pasineri į lietuvio mąstymą: „Bl*t, dešimties aukštų pastatas, bet niekas antro lifto dar neįjungė. N**hui, pavėluosiu į pietų pertrauką ir vėl, bl*t, arsiu iki penktos alkanas. Dar, bl*t, koks Užkalnis su savo koldūnais, n**hui, vakare ims man sakyti, kad dirbu silkių fabrike ir čikenams galvas nusukinėju, bl*t, d**ilas“, – įspūdžius pasakojo P. Eidukas.
Per savaitę išgirdo daugiau keiksmažodžių nei per pastaruosius mėnesius
Anot vaikino, stebint lietuvius labiausiai jam ir įsiminė nuolat vartojami keiksmažodžiai. Be to, pašnekovo teigimu, tautiečiai ne tik nekultūringi, bet ir nuolat atrodo nepatenkinti.
„Kažin, ar labai hiperbolizuočiau, jei pasakyčiau, kad tą savaitę išgirdau daugiau keiksmažodžių nei per pastarus kelis mėnesius. Dėl tos priežasties man lietuviai pasirodė tiesiog nekultūringi. Dar įsiminė ir tai, kad lietuviai nemoka mėgautis darbu ir visada atrodo nepatenkinti. Aišku, statybos nėra maloniausias darbas pasaulyje, bet, manau, kad tai neturėtų trukdyti vienas kitam retkarčiais nusišypsoti. Tokiose vietose malonių dalykų trūksta, todėl tiek skandinavai, tiek nemaža dalis lenkų nevengia darbo vietoje šmaikštauti arba draugiškai ir kultūringai pabendrauti. Kalbant apie lietuvius, to nepastebėjau“, – aiškino P. Eidukas.
Tiesa, jis remiasi tik pastebėjimais, kaip lietuviai bendrauja tarpusavyje. Visos savaitės metu jis sakė neišsidavęs ir su nė vienu tautiečiu atvirai lietuviškai nepakalbėjęs.
Papasakojo, kaip dirba lenkai
„Dėl kalbos barjero sunku išanalizuoti lenkų elgseną lygiai taip pat detaliai kaip lietuvių, tačiau bendri bruožai po kurio laiko vis tiek išryškėja.
Lenkų žodyno pagrindas – du žodžiai: „dobra“ – kai vyksta kažkas gero ar malonaus, ir „k**wa“, kai vyksta kažkas blogo. Juos galima panaudoti 101 skirtingoje situacijoje. Tai žino net kitų tautybių žmonės, tad ilgainiui ima lenkus mėgdžioti: „Dobra eller k**wa? (gerai ar blogai – liet.)“, – klausia norvegas suomio, duodamas paragauti skaniai atrodančių salotų.
Šiaip lenkai visai paslaugūs ir padeda, pavyzdžiui, įgrūsti arba išgrūsti iš lifto vežimą su statybinėmis atliekomis. Sunkumų kelia nebent kalbos barjeras, nes jie nei angliškai, nei norvegiškai gerai nekalba.
Šmaikštavo ir juokavo, mokė kitus lenkiškai
Vaikino teigimu, lenkai jam įsiminė kaip tie, kurie mėgsta bendrauti ir šmaikštauti.
„Dažnai matydavau juos besijuokiančius tarpusavyje arba kartu su skandinavais. Lenkai taip pat mėgdavo mokyti kitus kalbėti lenkiškai. Savo viršininkus norvegus jie sugebėjo išmokyti lenkiškai pasisveikinti, atsisveikinti, sakyti tokias frazes kaip „Puikiai atlikote darbą!“, – žavėjosi lietuvis.
Jis taip pat džiaugėsi tuo, kad lenkai buvo iš tiesų paslaugūs – padėdavo, jei tarkim, kildavo kokių sunkumų.
Skandinavai – geros nuotaikos, kultūringi ir mandagūs
Pasak P. Eiduko, klaida manyti, kad patys skandinavai nedirba statybose ar kad fizinio pobūdžio darbas šioje šalyje nevertinamas.
„Statybvietėje dirba ir daugybė norvegų, švedų, vienas suomis. Bendrai, tai jie nuolat yra geros nuotaikos, nusišypso ir pasisveikina kiekvienąkart, kai praeina pro vienas kitą koridoriuose. Mėgsta vienas kitą girti už gerą darbą: „Bra!“, „Perfekt!“ ir pan. Malonūs ir kultūringi žmonės.
Pavyzdžiui, kartą belaukiant lifto ateina vienas norvegas, užsikabinęs ant savęs nešiojamas kolonėles, grojančias Elvį Presley. Lipdamas į liftą jis instinktyviai pritildo muziką. „Netildykit. Gera muzika“, – sakau jam. „O, taip“, – atsako patenkintas. „Elvis. Gospel. Fantastika“. Po to jis tos muzikos jau nebetildydavo. Kitą dieną iš viso dar ir Vivaldi pradėjo leisti“, – stebėjosi vaikinas.
Paaiškino, ką statybvietėje veikia skandinavai
Jo teigimu, statybvietėje nemažai skandinavų dirba, nes ten reikalinga nuolatinė komunikacija ir priežiūra.
„Būtent norvegai ir tikrina, ar darbas vyksta gerai. Jie taip pat stebi, ar netrūksta medžiagų ir įrankių, o jeigu jų trūksta, užsako. Aplink atliekų rūšiavimo zoną, kur dirbau aš, taip pat sukiodavosi keli norvegai. Jie būdavo atsakingi už atliekų išvežimą, tikrindavo, ar pakankamai gerai viskas yra rūšiuojama, pranešdavo, jeigu kam nors kitoje pastato vietoje reikalinga pagalba. Už administracinį darbą kaip, pavyzdžiui, naujų statybininkų įregistravimą, supažindinimą su saugos taisyklėmis ir panašiai taip pat buvo atsakingi norvegai.
Skandinavai iš kitų šalių, pavyzdžiui, Suomijos ar Švedijos, čia atvažiuoja dėl panašių priežasčių, kaip ir bet kas kitas. Norvegijoje fizinis darbas visada yra paklausus, fizinį krūvį pakelti sugebantys žmonės yra vertinami, todėl ir užmokestis už tokį darbą yra geras. Vasaros pabaigoje darbo vietų atsiranda dar daugiau, ir ne vien rytų europiečiai susigundo darbu Norvegijoje“, – aiškino jis.
