Sausio 13-osios aukos svajojo ne apie tokią Lietuvą

 (257)
Ona Povilaitienė
Ona Povilaitienė
© LNK

„Artėjant Sausio 13-ajai, vis labiau jaudinuosi, vis dažniau plaka širdis, – kalbėjo Vilniuje gyvenanti Ona Povilaitienė, tą Lietuvai tragišką 1991-ųjų dieną žuvusio Apolinaro Juozo Povilaičio žmona. – Atrodo, beprasmė jų žūtis. Jeigu viskas būtų, kaip turėtų būti, visai kitokią Lietuvą šiandien turėtume. Juk tiek laiko praėjo!“

Džiaugiasi suaugusiais vaikais

Po tragedijos prabėgo 22 metai. Per tuos dešimtmečius Sausio 13-osios aukų artimųjų gyvenimas smarkiai pasikeitė: užaugo, mokslus baigė vaikai, paseno ir šią žemę paliko kai kurių tėvai. Stiebiasi anūkai, kurie savo senelių niekada nepamatys. Kai kurių gyvenimus ženklina naujos tragedijos, tarsi Dievas jiems būtų pašykštėjęs laimės.

Pro O.Povilaitienės buto langus matyti Pašilaičių daugiaaukščių miškas. Jos vyras Apolinaras Juozas dirbo Lietuvos mokslų akademijos Chemijos ir cheminės technologijos institute – buvo galvanoplastikos laboratorijos šaltkalvis. Kai žuvo, A.J.Povilaičiui buvo 53 metai.

O.Povilaitienė, iš profesijos – inžinierė, džiaugiasi, kad vaikai baigė mokslus, susitvarkė savo gyvenimą. Robertas studijavo psichologiją, Darius dirba banke skyriaus viršininku. Edita Vilniaus universitete mokėsi ekonomiką, dabar gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.

„Sūnūs sukūrę savo šeimas, turiu penkis anūkus. Aš čia – vienui viena“, – sakė 70-metė O.Povilaitienė. Ji yra 1991 m. sausio 13-ąją žuvusių artimųjų bendrijos „Bičiulystė“ pirmininkė.

Jų žūtis atrodo beprasmė

Per tuos 22 metus smarkiai pasikeitė ir pati Lietuva. Ar ji tokia, kokią įsivaizdavo, kokia tikėjo, dėl kokios žuvo jos vyras Apolinaras Juozas?

„Ką jūs? Labai skaudu. Atrodo, beprasmė jų žūtis. Būtų daug lengviau ir tą netektį, tą tragediją išgyventi, kai matytume, kad tiek Seimo, tiek Vyriausybės nariai negalvoja tik apie save, bet apie visus žmones, stengiasi dėl jų. Jeigu viskas būtų, kaip turėtų būti, visai kitokią Lietuvą šiandien turėtume. Juk tiek laiko praėjo! Bet yra kaip yra, užtat labai skaudu“, – kalbėjo O.Povilaitienė.

Moteris pridūrė, kad seka politinius įvykius ir per radiją, ir per televiziją, ir spaudą skaito. O.Povilaitienė, kaip ir kiti Sausio 13-osios aukų artimieji, gauna valstybinę pensiją. Tačiau lopant valstybės biudžetą nuo 2010 m. sausio ji sumažinta 19 proc. – dabar ji siekia 1296, o buvo 1600 litų.

„Mums sakė, kad mažiau tą pensiją sumažins, tačiau paaiškėjo, kad ne. Ir iki šiol jos neatkūrė, – kalbėjo Ona. – Aukų žmonoms, kurios dar dirba, iš tos valstybinės pensijos liko tik apie 500 litų. Skundėmės, rašėm, bet nieko nelaimėjom. Išgirdome tokių komentarų: “O kas jūs tokie esate? Lietuvoje – tiek ir tiek pensininkų."

Šūvių seriją paleido karininkas

Apmalšinusi nerimą, moteris prisiminė tas tragiškas dienas. Povilaičiai dažniausiai budėdavo prie Aukščiausiosios Tarybos (dabartinio Seimo) rūmų – abiem buvo arčiau darbo.

Tą lemtingąjį vakarą Ona vyrui pasiūlė nueiti prie televizijos bokšto, nes jis – netoli namų. Juodu nuėjo su vienu sūnumi, bet sušalę visi grįžo namo. Sekė įvykius per radiją, televiziją. Po kiek laiko vyras prie bokšto išėjo vienas. Nesulaukę tėvo, jo ten ieškoti išbėgo sūnūs. Paskui šeima, giminės jo ieškojo visose karštose vietose, ligoninėse.

„Liko skambinti tik į morgą. Aš bijojau skambinti – paprašiau bendradarbio. Jis paskambino. Paskui paskambino man ir paklausė, kaip vyras buvo apsirengęs. Viską supratau. Su bendradarbiu ir vyresniuoju sūnumi Dariumi nuvažiavome į morgą Polocko gatvėje. Savo vyrą radau ten. Man bloga pasidarė, sūnus nualpo. Kai grįžome namo, jis pradėjo kliedėti“, – baisiausias gyvenimo akimirkas prisiminė O.Povilaitienė.

Gerokai vėliau vyro žuvimo aplinkybes Ona aptiko liudininkų prisiminimuose. Per sumaištį A.J.Povilaitis atsidūrė arti desantininkų. Šie jį stūmė šautuvų buožėmis, bet jis paslydo ir pargriuvo. Griūdamas petimi užkliudė karininką. Karininkas atsisukęs į jį paleido šūvių seriją – į lietuvį lėkė trasuojančiosios kulkos. Kūne buvo daug kulkų. „Jam nukirto aortą ir jis… tuoj pat… vietoj“, – sakė žmona.

Moters gyvenimas – suluošintas

Ona liko su trimis vaikais. Jauniausias, Robertas, mokėsi aštuntoje klasėje, Edita – paskutiniame universiteto kurse. Tomis baisiomis dienomis po tėvo žūties jokie psichologai į jų namų duris nepasibeldė.

„Mano gyvenimas po vyro žūties – suluošintas, jo netektis – baisi. Jis buvo labai geras. Neplanavau, kad liksiu viena su vaikais, kad viena turėsiu juos leisti į gyvenimą. Taip baisu buvo. Mane slėgė labai didelė atsakomybė – nežinojau nei ką, nei kaip daryti, – pasakojo O.Povilaitienė. – Kai buvo vyras, jaučiau užnugarį. Jis darydavo visus vyriškus darbus ir spręsdavo vyriškus reikalus, aš – moteriškus. Ir staiga to užnugario neliko – man užgriuvo viskas.“

Po vyro žūties ji naktimis dažnai verkdavo ir jį sapnuodavo. Viename sapne jis atėjo su ja atsisveikinti. „Manau, jis mums padeda“, – tiki našlė.

Šeima neteko ir globotinio

Dariaus Gerbutavičiaus motina Vincė Gerbutavičienė liejo ašaras. Tačiau šįkart – ne dėl Dariaus. Prieš du mėnesius juodu su vyru Antanu neteko ir 29-erių Jaroslavo, kurį parsivežė iš vaikų namų po Dariaus žūties.

„Mirė. Širdis sustojo. Jį rado nugriuvusį gatvėje. Su tardytoja dar nebendravau – tiesiog negalėjau, – verkdama pasakojo 71 metų V.Gerbutavičienė. – Jis nesumuštas, neužmuštas. Morališkai prastai jaučiuosi. Jis man buvo tikras sūnus.“

Argi Jaroslavas jiems pakeitė Darių?

„To žodžio “pakeitė„ negalima vartoti. Bet tuo momentu jis pakeitė. Tikrai. Jeigu ne jis, nežinau, kaip visa būčiau ištvėrusi. Mes jį paėmėme tų metų pavasarį – gegužę jis jau buvo pas mus. Buvo aštuonerių metų. Turėjome įforminę jo globą, jis mums buvo tikras sūnus. Niekada gyvenime negalvojau, kad Jaroslavas – ne mano. Ir jis pas mus gyveno iki praėjusių metų lapkričio 2 d. Darius pas mus buvo 17 su puse, o Jaroslavas – 22 metus, ir jis jau buvo suaugęs žmogus. Tada gyvenimas klojosi vienaip, dabar – kitaip“, – dėstė V.Gerbutavičienė.

Jaroslavas padėdavo tvarkyti buities reikalus. Jis vairavo mašiną – ir į parduotuvę nusipirkti maisto savo globėjus nuveždavo, ir į kapines.

Abiejų bendraamžių sutuoktinių sveikata prasta – tam turėjo įtakos Dariaus žūtis.

„Vyras labai sunkiai serga, tris insultus patyrė. Kiekvienais metais guli ligoninėje, važiuoja į sanatoriją. O aš vos vaikštau, nes reikia kelio sąnarį keisti. Bet negaliu operuotis, nes neturiu kam vyro palikti prižiūrėti. Jis vaikšto, bet vis tiek juo reikia pasirūpinti, – sakė moteris. – Nuo tos ligos jį apninka baimės jausmas.“

Suprato, kad ten buvo ne jis

17-metis D.Gerbutavičius tuometėje Vilniaus 13-ojoje statybininkų mokykloje mokėsi staliaus amato. Darius žuvo prie televizijos bokšto. Jis buvo vienturtis Gerbutavičių sūnus.

Vaikinas budėdavo iki vėlumos ir prie Seimo pastato, ir prie televizijos bokšto. Motina pamena, kad kartą jis grįžo 4 valandą. Vienam jaunesniam giminaičiui Darius buvo žadėjęs įrašyti kažkokią muzikos kasetę. Gal mėnesį nesugebėjo to padaryti, o visai prieš mirtį įrašė. Kai grįžo namo, atidavė.

„Truputį pabuvo namuose, pakalbėjo, užvalgė. Sako, draugai manęs kieme laukia. Ir išėjo. Nieko blogo nepagalvojome. Paskui visą naktį skambinau draugams. Maniau, jei kur nors taip ilgai užsibuvo, tai namo paskambintų. Paėmiau jo užrašų knygutę ir visą naktį ieškojau tais telefonais. Vienoje vietoje atsiliepė, pasakė, kad kartu yra ir Darius. Bet aš nepasakiau pavardės. Paskui vėl ten paskambinau. Išgirdau atsakymą, kad išėjo prie Seimo. Paskui šovė į galvą mintis – gal yra grupėje dar vienas Darius? Paskambinau auklėtojai. Sako, taip, yra. Supratau, kad ten buvo ne jis“, – pasakojo žuvusiojo motina.

Rytą tėvai pradėjo ieškoti sūnaus. Jis neturėjo jokio dokumento. Kadangi buvo šaukiamojo amžiaus, motina buvo liepusi su savimi nesinešioti dokumentų. Apvažiavo kelias ligonines – nerado.

„Jei jis būtų ligoninėje ir galėtų kalbėti, tikrai praneštų ar prašytų kitų pranešti, kur yra, – tuo metu galvojo motina. – Važiuokim į morgą.“ Ten Gerbutavičiai ir surado savo Dariaus kūną.

Tais metais prarado abu tėvus

Roberto Vaitkaus gyvenimas nelepino. Kai Sausio 13-ąją žuvo tėvas – Vilniaus sporto rūmų darbininkas 47 metų Vytautas Vaitkus – vienturčiam sūnui Robertui buvo šešiolika.

R.Vaitkus baigė Mykolo Romerio bei Vilniaus pedagoginį universitetus, įgijo anglų filologijos ir teisės specialybes. Vilniaus kooperacijos kolegijoje ir Emilijos Pliaterytės progimnazijoje jis dėsto anglų kalbą.

Robertas su žmona Kristina augina du vaikus – 3 metų Karolį ir tuoj 5-erių sulauksiantį Dominyką.

„Tą dieną per pietus ėjau prie Seimo pastato, o tėvelis vakare išėjo prie televizijos bokšto. Budėdavome. Tais metais baigiau mokyklą. Tų metų pabaigoje mirė ir mama. Jai buvo skrandžio vėžys. Sunku buvo“, – neslėpė 38 metų R.Vaitkus

Namuose jis liko vienas kaip pirštas. Jo globėja buvo paskirta teta – mamos pusseserė. Vaikiną psichologiškai palaikė, jam padėjo giminės, žmonės iš Sausio 13-osios brolijos.

Kai buvo gyvi tėvai, jų namuose dažnai būdavo kalbama apie Lietuvos laisvę. Ar Lietuva tapo tokia valstybe, dėl kurios buvo verta paaukoti savo gyvybę?

„Kaip matome, ne tokia. Bet negalima sutapatinti Lietuvos nepriklausomybės su politikų noru pasipelnyti“, – sakė R.Vaitkus.

1991-ųjų sausio pradžioje Vilniuje pradėjus siautėti sovietų kariškiams, raginami saugoti tuometės Aukščiausiosios Tarybos rūmų, televizijos bokšto, Radijo ir televizijos komiteto pastato žmonės plūdo prie jų ne tik iš Vilniaus, bet ir iš visos Lietuvos. Sausio 13-osios naktį, sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams bandant užimti televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą, žuvo 14, buvo sužeisti 702 beginkliai žmonės.

Sausio įvykiai (1991 m.)

Sausio 13-osios aukų laidotuvės

Barikados prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų (1991 m.)

Žmonės prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų (1991 m.)

diena.lt
 
257
Vardas
Komentavimo taisyklės ir atsakomybė

Lietuvoje

Paslaptinga Lietuvos istorija: kur dingo didžiųjų karių kapai (23)

2014 rugsėjo mėn. 16 d. 22:06
Senovės pasaulio nekropoliai, kuriuose žmonės laidojo prieš tūkstančius metų savo artimuosius, žavi mus iki šiol. Tai ir Egipto Gizos piramidės, ir Antikos pasaulio nekropoliai.

Kremlius kaitina katilą Baltijos šalyse: ką turėtume daryti? (229)

2014 rugsėjo mėn. 16 d. 20:44
Rusijos pareiškimą, kad Baltijos valstybėse pažeidžiamos rusakalbių gyventojų teisės, galima pavadinti katilo kaitinimu, sako Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Gintautas Mažeikis.

Lietuvos ir Norvegijos diplomatijos vadovai: saugumo situacija yra labai sudėtinga (5)

2014 rugsėjo mėn. 16 d. 20:15
Karinės pratybos Panevėžio rajone
KAM archyvo nuotr.
Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius antradienį vizito Osle metu vykusiuose susitikimuose pabrėžė sėkmingą Norvegijos ir Lietuvos bendradarbiavimą energetikos sektoriuje, aptarė saugumo regione, paramos Ukrainai klausimus ir NATO aktualijas.

Istorinis momentas, arba kaip išsipildė karščiausias V. Putino noras (286)

2014 rugsėjo mėn. 16 d. 19:03
„Tai istorinis momentas“, - buvo paskelbta ratifikavus Ukrainos asociacijos ir laisvosios prekybos susitarimą su Europos Sąjunga. Tačiau gali būti, kad šio skambaus šūkio autoriai skaudžiai suklydo, nes įgyvendinęs agresiją prieš Ukrainą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pasiekė visus užsibrėžtus tikslus, o Europos Sąjunga – ne.

Susitikime su Kremliaus atstovais prabilo apie Klaipėdą (597)

2014 rugsėjo mėn. 16 d. 18:39
Susitikime su Kremliaus atstovais prabilo apie Klaipėdą
DELFI (D.Sinkevičiaus nuotr.)
Prastomis rusakalbių teisėmis Rusijos politikams praėjusį savaitgalį Rygoje skundėsi ir pagarsėjęs Klaipėdos politikas Viačeslavas Titovas.