„Visi per bėgimą pagalvojame apie gyvenimo prasmę, juk žmonės prie Televizijos bokšto paguldė galvas už tai, kad dabar esame laisvi, tai – didelis dalykas“,– DELFI sakė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) prezidentas Artūras Poviliūnas.
Tradiciniame 9 km bėgime, kuris sekmadienio vidurdienį prasidėjo Vilniaus Antkalnio kapinėse, kur buvo padėta gėlių ant 1991-aisiais žuvusiųjų Laisvės gynėjų kapų, ir baigėsi prie Televizijos bokšto, dalyvavo 2485 bėgikai ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Panašų dalyvių skaičių organizatoriai užregistruoja kasmet.
Pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“ nėra varžybos, jame nesiekiama išaiškinti nugalėtojų ar prizininkų. Šia gražia tradicija pagerbiamas Loretos Asanavičiūtės, Virginijaus Druskio, Dariaus Gerbutavičiaus, Rolando Jankausko, Rimanto Juknevičiaus, Alvydo Kanapinsko, Algimanto Petro Kavoliuko, Vytauto Koncevičiaus, Vido Maciulevičiaus, Tito Masiulio, Alvydo Matulkos, Apolinaro Povilaičio, Igno Šimulionio, Vytauto Vaitkaus atminimas.
„Tikrai ir nuostabu, ir džiugu, kad atminimo bėgimas jau vyksta 21-ąjį kartą, malonios tradicijos tęsiasi, – sakė LTOK prezidentas A. Poviliūnas. – Bėgime mačiau labai daug pažįstamų veidų, bet yra ir naujokų – daug jaunimo, kuris gimė jau po Sausio įvykių. Mes privalome laikytis šios gražios tradicijos, nes tai – tautos atmintis. Turime skiepyti patriotizmo jausmą, ypatingai jaunimui. Sausio įvykių liudininkai gali daug ką papasakoti ir kai tie jaunuoliai susilieja su mūsų istorija, gerokai susimąsto“.
Pasak jo, pagarbos bėgimas neišnyks iš Lietuvos istorijos žemėlapio – jis bus rengiamas ir ateityje.
Tradiciniame bėgime jau 4-ąjį kartą dalyvavęs naujienų portalo DELFI generalinis direktorius Aleksandras Česnavičius teigė, kad emocijos, kurios užplūsta bėgant sostinės gatvėmis, – neišsakomos žodžiais.
„Apima dvejopi jausmai – pirmiausia visi galvoja, kaip nubėgti, nes atstumas pakankamai didelis bei sunkus finišas – ilga įkalnė nuo „Panoramos“ iki Spaudos rūmų, kuri reikalauja daug jėgų, – sakė jis. – Iš kitos pusės – tiek aukų pagerbimas prieš bėgimą, tiek ir kariuomenės dalinių dalyvavimas jame natūraliai sužadina patriotizmo jausmą“.
Pasak jo, gražu, kad pagarbos bėgimas nėra nei politizuotas (tai nėra platforma politikams susitapatinti su Sausio įvykiais), nei sporto varžybos (vyksta olimpiniu principu – svarbu dalyvauti, o ne laimėti).
„Svarbiausia yra masiškumas ir žmonių susitelkimas bei kitoks būdas prisiminti Sausio įvykius, džiugu, kad visus žmones vienija tiek patriotiškumo jausmas, tiek aktyvus gyvenimo būdas, – sakė jis. – Man tai ypatingas bėgimas, nes turi itin kilnų tikslą. Prisiminus, kaip tie drąsūs žmonės tuomet plikomis rankomis stojo prieš tankus – mažiausia ką gali padaryti, tai nubėgti 9 km".
Į tradicinį bėgimą atvykęs vyriausias jo dalyvis – 83 metų Jonas Juodelis iš Anykščių, tragiškų Sausio įvykių metu budėjęs prie Parlamento, teigė, kad šiemet dėl sveikatos nesiryžo įveikti 9 km distancijos, tačiau palaikė visus maratono dalyvius.
„Jeigu yra renginys, reikia ir dalyvių, reikia ir žiūrovų, – sakė jis. – Kasmet čia atvažiuosiu, jeigu tik jėgos leis. Tiesa, mūsų jaunimas jau nėra toks energingas, kaip anksčiau, bet turbūt aplinka veikia“.
Vis dėlto, J. Juodelis pabrėžė, pagarbos bėgimas parodo, kad mūsų tauta ne tik laisva mintimis bei darbais, bet ir vis dar vieninga.
Bėgimo „Gyvybės ir mirties keliu“ organizatoriai visus dalyvius apdovanojo atminimo medaliais, o gausiausiai susibūrusius kolektyvus apdovanojo ir diplomais. Daugiausia dalyvių į bėgimą delegavo Lietuvos karo akademija, subūrusi net 185 karius. Ne ką mažiau dalyvių buvo ir iš Šaulių sąjungos.
Jauniausiam bėgimo dalyviui buvo vos 7 metai – juo pripažintas visą distanciją įveikęs vilnietis Dmitrijus Volkovas.
Kasmet sausio pradžioje vykstantis bėgimas pirmą kartą buvo surengtas 1992 metais ir nuo tada vyksta kasmet.