Sausio 13-ąją šturmo Maskvoje laukęs ginkluotas diplomatas: mane nustebino rusų reakcija

 (225)
Lietuvai minint 1991 metų Sausio 13-osios įvykius, ne visi žino, kad tą lemtingą naktį galimos kruvinos įvykių atomazgos laukta ne tik Vilniuje, bet ir Maskvoje. Čia Lietuvos atstovu tuo metu dirbo Aukščiausios Tarybos narys Egidijus Bičkauskas, kuris atskleidė, kas tomis dienomis vyko griūvančios sovietų imperijos sostinėje.
Egidijus Bičkauskas
© DELFI / Šarūnas Mažeika
Tiesioginėje DELFI konferencijoje ketvirtadienį dalyvavęs E. Bičkauskas prisiminė tuos lemtingus kruvinojo sausio įvykius, kai pats kartu su nedideliu būreliu lietuvių buvo įsikūręs Maskvoje ir karštligiškai mėgino susisiekti su tuometiniu Sovietų Sąjungos lyderiu Michailu Gorbačiovu ir kitais aukštais pareigūnais.

Nutuokė apie laukiamą šturmą

Dar savo autobiografinėje knygoje „Pasirinkimas“ E. Bičkauskas buvo užsiminęs, kad iš patikimų šaltinių iš anksto žinojo apie planuojamas SSRS karines akcijas prieš Lietuvos nepriklausomybę. DELFI buvęs Lietuvos atstovas prie SSRS, o vėliau ir Rusijoje, patvirtino, kad smurto proveržis nebuvo netikėtas.

„Galbūt galėjo būti netikėta konkreti data, bet kad kažkokie įvykiai bus paremti jėga, nebuvo netikėta.

Sausio 13-osios išvakarėse teko dalyvauti SSRS federacijos tarybos posėdyje.

Matėsi, kad sprendimas atlikti tam tikrus veiksmus buvo, nes pirmą kartą po to posėdžio pasakiau M. Gorbačiovui – jei naudosite jėgą, neišspręsite problemų. O jis tik numojo ranka. Tada supratau, kad sprendimas priimtas“, – pasakojo E. Bičkauskas.
Kartu su dar mažiausiai septyniais lietuviais jis buvo 1990 metų kovo 11-ąją nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos atstovas Sovietų Sąjungoje.

Vien tai buvo neįtikėtinai įžūlu Lietuvos nepriklausomybės nepripažįstančioje Maskvoje, kur Vytauto Landsbergio laišką ir Kovo 11-osios nepriklausomybės akto kopiją atvežusį E. Bičkauską, tuomet SSRS Aukščiausiosios tarybos deputatą, pasitikęs M. Gorbačiovas tarsi šaipydamasis ironiškai paklausė: „gal pas mane būsi Lietuvos pasiuntiniu?“

Anot E. Bičkausko, 1991-ųjų sausį atmosfera kaito dienomis ir jis jau laukė, kada bus sprogimas. Įtampa pirmiausiai Lietuvoje, kur dramatiškai atsistatydino kainas pakėlusi Kazimieros Prunskienės vyriausybė.

Anot E. Bičkausko, tarp AT pirmininko Vytauto Landsbergio ir K. Prunskienės tvyrojo nesantaikos kibirkštys.

„Buvo sunku suderinti, kas iš jų svarbesnis. Mane nustebino, kad tą dieną, kai vyriausybė atsistatydino, aš ir K. Prunskienė išvykome į Maskvą, nors AT posėdžio metu nebuvo pasakyta, kad išvykome ne savo noru, tai buvo AT sprendimas, o ne savavališkai. Kai kur žaidė asmeninės ambicijos, kurios neatnešė naudos, o aš net nebandyčiau ieškoti, kas kaltesnis“, – teigė E. Bičkauskas.

Bet tikrieji kruvinų sausio įvykių kaltininkai vis dėlto sėdėjo Maskvoje.

„Manyti, kad vieningos Sovietų Sąjungos šalininkai nesiims priemonių, buvo naivu. Įvykių reikėjo laukti, o kad tai neišvengiama, supratau vėlai vakare. Man telefonu pranešė iš Lietuvos, kad kažkas bandė patekti į vyriausybės rūmus. Naktį sužinojome, kad į Lietuvą turėjusi skristi deputatų delegacija taip ir neatskrido, nusileido Minske“, – prisiminė E. Bičkauskas.

Jis tikino, kad kaip ir V. Landsbergis, sausio 13-ąją bandė telefonu pasikalbėti su SSRS vadovu M. Gorbačiovu, tačiau atsakymas buvo panašus – prezidentas arba miega, arba ilsisi, pakviesti prie telefono esą negalima.

„Standartinis atsakymas. Esu įsitikinęs, kad jis nemiegojo, nes visą laiką prašiau fiksuoti žurnale, kad skambino E. Bičkauskas, kad Vilniuje jau yra žuvusių. Esu įsitikinęs, kad jam buvo perduodama žinia. Skambinau ir gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui, ir kitiems, bet ragelį pakėlė tik SSRS generalinio štabo viršininkas Michailas Mojisejevas“, – prisiminė E. Bičkauskas.

Iš lietuvių tokio ryžto nesitikėjo

Jo nuomone, jei karinė akcija Vilniuje būtų pavykusi, o žmonės išsigandę, būtų sustoję panašūs nepriklausomybės siekio procesai visoje Sovietų Sąjungoje, o gal net nebūtų prireikę užkietėjusių komunistų surengto pučo 1991-ųjų rugpjūtį.

Signataras pabrėžė, kad jau po šturmo Vilniuje jam pavyko prisiskambinti vienam sąmokslininkų lyderiui Mykolui Burokevičiui. Pastarasis jau skelbė apie „darbo liaudies pergalę ir tarybų valdžios sugrąžinimą“. Tačiau nepaklusnumą M. Burokevičiui parodė ir prie AT pastato Vilniuje toliau budėjusi, nors ir aptirpusi, žmonių minia, bet ir E. Bičkauskas.

„Paskambinau M. Burokevičiui, prisistačiau, paklausiau: „ką jūs, gal pamiršote, gal reikia dar vien objektą Maskvoje užimti?“. Jis numetė ragelį“. Aš žaviuosi mūsų ambasados darbuotojais, jų drąsa, mes viską puikiai supratome, kas laukia“, – prisiminė E. Bičkauskas, kuriam taip ir nepavyko prisiskambinti M. Gorbačiovui. Tačiau vien pastarąjį, anot signataro, kaltinti būtų neteisinga.

„Nesiryžčiau tvirtinti, kad M. Gorbačiovas pasisakė ir siūlė naudoti jėgą. Tai buvo sudėtingi procesai ir valstybėje turi egzistuoti būtinasis reikalingumas – kai kur darai mažesnį blogį tam, kad išvengti didesnio blogio. Nemanau, kad M. Gorbačiovas davė nurodymą šaudyti žmones, bet nebylų leidimą – „na pabandykite, gal išsigąs?“, taip.

O mes neišsigandome. Esu beveik tikras, kad tų įvykių organizatoriai tikėjo, jog mes iš baimės išsilakstysime. Galbūt net kas tikėjo, kad kažkas susirinks ir nuvers V. Landsbergio valdžią. Tas žmonių ryžtas jiems buvo netikėtas“, – pabrėžė E. Bičkauskas.

Jis prisiminė, jog sausio 13-osios naktį jau galiausiai užmigęs su žmona šalia turėjo pasidėjęs ir pistoletą.

„Puikiai supratome, kad jei žlugs Vilnius, žlugsime ir mes, bet neketinome pasiduoti. Žiūrint į šiandieninius mūsų pasiruošimus galimai agresijai, tuos nuogąstavimus, ar mus palaikys sąjungininkai, ar bus aktyvuotas NATO penktasis straipsnis, žinote, man keisti šie samprotavimai.

Na ir kas, jei nepalaikys? Tegu visas pasaulis žino, kad mes ginsime savo laisvę, savo žemę. Ar Donaldas Trumpas tam pritars, mums ne tiek svarbu. Svarbiausia, kad mes patys pasiryžę – iškovojome laisvę ir jos neatiduosime“, – pasakojo signataras.

Dienos, kai rusai palaikė lietuvius

Vis dėlto jis pabrėžė, kad dėkoti reikėtų ne tik laisvės gynėjams, Lietuvoje budėjusiems prie strateginių objektų, bet ir rusams Maskvoje. Jau ankstyvą sausio 13-osios rytą, kai Vilniuje prie televizijos bokšto bei radijo ir televizijos pastato šeimininkavo sovietų kariškiai, E. Bičkauską nustebino vaizdas pro langą.

„Ačiū tiems gynėjams, kurie dabar švenčia šitą dieną, jie tada gynė Lietuvą, bet milžinišką palaikymą turėjome ir Maskvoje. Man įstrigo vienas momentas, kai šeštą ar septintą valandą ryto savo kabinete patraukiau užuolaidas, tuo metu dar nebuvo daug žmonių.

Pamačiau varganai apsirengusią moterį su mažu 5-6 metų amžiaus berniuku. Buvo šlapdriba, ta moteris laikė plakatą „Lietuva, atleisk man“. Man tiesiog įstrigo į širdį“, – prisiminė buvęs Lietuvos atstovas Maskvoje.

Jo teigimu, panašių paramos lietuviams išraiškų Maskvoje buvo ir daugiau. Pavyzdžiui, sykį atėjo reportažą apie žuvusio tėvo lavono ieškantį vaiką pamačiusi rusė, nusiėmė auksinį žiedą ir paprašė atiduoti tam berniukui. Garsi disidentė ir žmogaus teisių gynėja Galina Starovoitova pati piešė Lietuvą palaikančius plakatus.

Be to, E. Bičkauskas priminė, kad šiandien uoliu Kremliaus propagandistu tapęs Dmitrijus Kiseliovas tuomet buvo tik kuklus žurnalistas, kuris kartu su kita žurnaliste Tatjana Mitkova, protestuodami prieš Kremliaus pateikiamą Vilniaus įvykių versiją, atsisakė skaityti žinias.

Už tokią drąsą D. Kiseliovui ir T. Mitkovai buvo įteikti Lietuvos valstybiniai apdovanojimai – Sausio 13-osios atminimo medaliai. 2014 metais iš D. Kiseliovo šis apdovanojimas buvo atimtas, o V. Mitkova atsisakė pati.

Sausio 13-ąją šturmo Maskvoje laukęs ginkluotas diplomatas: mane nustebino rusų reakcija
© Youtube stop kadras

„Galbūt tai nebuvo solidus veiksmas iš mūsų pusės, čia, tikriausiai, diskusijų objektas, ar taip reikėjo daryti“, – apie Lietuvos sprendimą atimti medalį iš pačią absurdiškiausią Kremliaus propagandą skleidžiančio D. Kiseliovo komentavo E. Bičkauskas.

Jo teigimu, rusų palaikymas Maskvoje buvo ne šiaip svarbus, bet ir įspūdingas, mat būtent šiame mieste buvo surengta viena didžiausių protesto akcijų, skirta paremti Lietuvos nepriklausomybę ir protestuoti prieš Kremliaus veiksmus.

Anot E. Bičkausko, įvairias protesto akcijos rusai koordinavo ir iš Lietuvos atstovybės, kurią savo ruožtu rusai saugojo nuo komunistų planuotų mitingų, palaikančių Kremliaus surengtą perversmą Lietuvoje.

„Tomis dienomis Rusija buvo su mumis. Tokia didelė masė žmonių mus palaikė, o dabar mes ir tą Rusiją mūsų atžvilgiu įvardiname priešais“, – apgailestavo E. Bičkauskas.

Svarbiausias SSRS griūties veiksnys

Karine agresija Maskva neįbaugino nei lietuvių Vilniuje ir kituose miestuose, nei E. Bičkausko, kuris tikino, jog po sausio 13-osios atlaikius žurnalistų bei rėmėjų antplūdį, jis nutarė aplankyti Norvegijos ambasadą. Ir ne bet kaip, o pabrėžtinai, kaip diplomatas.

„Anksčiau to nedarydavau, bet tą dieną paprašiau prie automobilio pritvirtinti Lietuvos vėliavą taip, kaip daro kitų šalių diplomatai“, – teigė E. Bičkauskas.

Galiausiai, pasak signataro, Lietuvos žmonių pasiryžimas stabdyti tankus ne tik apgynė mūsų laisvę. Tai esą buvo netgi tam tikra milžiniška paskata tolimesniems Sovietų Sąjungos procesams.

„Lietuva buvo pagrindinis Sovietų Sąjungos griūties veiksnys“, – įsitikinęs E. Bičkauskas.

Jo nuomone, jau po nepavykusio 1991 metų rugpjūčio pučo į Maskvą grįžęs M. Gorbačiovas tarsi grįžo į visai kitą valstybę. Jos sostinėje vyko milžiniškas mitingas, kokio nebuvo nuo protesto prieš Kremliaus veiksmus sausio mėnesį.

„Susitikome nugalėtojų mitinge po pučo Maniežo aikštėje. Mitingo metu kalbėjo nedaug žmonių, tarp jų – Borisas Jelcinas, aš ir JAV ambasadorius. Pastarasis įsiprašė kalbėt, o mane, kaip Lietuvos atstovą, įprašė, nors nesu kalbėtojas. Bet aš kalbėjau, tai rodo maskviečių požiūrį.

Šiandien tai aktualu ir gal kas pasipiktins, bet pučo Maskvoje metu žuvo trys žmonės – aš perdaviau žemę nuo Sausio 13-osios aukų kapų. Suprantate, mes kovojome už tą pačią laisvę, tad dabar dalis žemės yra ant tų pačių žuvusių Maskvoje“, – sakė E. Bičkauskas.

B. Jelcinas ištuštino lietuvių konjako atsargas

Jis priminė, kad nevertėtų pernelyg sureikšminti B. Jelcino vaidmens.

„Gerai pamenu, kad kai Maskvoje formavosi demokratinis frontas, o aš dirbau kaip TSRS deputatas, B. Jelcinas nebuvo to fronto smegenų centras. Buvo kiti – Sachorovas, Starovoitova, tačiau B. Jelcinas buvo ryškus lyderis, kuris mokėjo kalbėti“, – sakė buvęs Lietuvos atstovas Rusijoje, pabrėžęs, kad B. Jelcinui kovoje su M. Gorbačiovu Lietuva buvo tiesiog reikalinga, mat politikoje svarbiausia – nauda ir interesai.

E. Bičkauskas patvirtino, kad sykį Lietuvos atstovybėje su gausia delegacija lankęsis B. Jelcinas patvirtino savo, kaip išgerti nevengiančio žmogaus, reputaciją.

„Buvo vakaras, ambasadoje nebuvo ko užvalgyti, o be „Palangos“ ir „Dainavos“ trauktinių turėjau tik kelis sumuštinius. Vis dėlto lietuviški gėrimai turėjo pasisiekimą ir be užkandos“, – prisiminė E. Bičkauskas, pridūręs, kad po B. Jelcino vizito ambasadoje nebeliko ir konjako atsargų.

Tvyro abipusis nepasitikėjimas

Tai, kad 1991-ųjų metų Lietuvą itin stipriai palaikiusi Rusija, ypač jos žmonės, pasuko visiškai priešingu keliu, anot signataro, yra atskira ir plati tema.

Vis dėlto, E. Bičkausko nuomone, prie to prisidėjo ir abipusis nepasitikėjimas, kurio viena išraiškų – Lietuvos sprendimas stoti į NATO.

„Aš pritariu NATO, bet ji buvo sukurta kovai su Sovietų Sąjunga, o mes paprašėme stoti į NATO 1994 metais – gerokai anksčiau iki Vladimiro Putino Rusijos.

Kai Lietuvą 1991 metų rugsėjį jau pripažino Jungtinės Tautos, priėmime ambasadoje M. Gorbačiovo komandos smegenų centru laikytas Aleksandras Jakovlevas pasakė pranašišką palinkėjimą tiek Lietuvai, tiek Rusijai: „nepadarykime taip, kad praeities nuoskaudas nusineštume į naujas valstybes“. Vėlgi, neieškau kaltų, bet, deja, nusinešėme“, – apgailestavo E. Bičkauskas.

Tiesa, jis pats pripažino, Rusijos agresiją prieš Gruziją bei Ukrainą, nuo kurios atplėštas Krymas, jokiu būdu nepateisinama. Be to, dar pirmajame interviu rusų laikraščiams, paklaustas apie tarpvalstybinių santykių perspektyvas, tuometinis Lietuvos atstovas sakė, jog lietuviai į Rusiją dar ilgai žiūrės su dideliu nepasitikėjimu.

„Gal reikės kartos, kad pasikeistų, duok Dieve, kad neprireiktų konflikto“, – sakė E. Bičkauskas, priminęs, kad bendraujant su Rusija pamirštas dar vienas svarbus veiksnys: valstybių psichologija. Esą neįvertinus kai kurių momentų ir tokias valstybes kaip Rusija vadinant antrarūšėmis, gali sulaukti bumerango.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
 

Lietuvoje

Konservatoriai laidoja universitetų reformą (6)

Opoziciniai konservatoriai Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio remiamą Vytauto didžiojo universiteto (VDU) planą jungti po savo stogų smulkesnius universitetus vadina reformos sabotavimu, tuo tarpu „valstiečių“ vadovai tvirtina, kad viskas vyksta pagal planą – svarbu ne laikytis pačių patvirtinto pertvarkos plano, o sumažinti universitetų skaičių.

Duomenų, kad per išpuolį būtų nukentėję Lietuvos piliečiai, kol kas nėra (1)

Užsienio reikalų ministerija susisiekė su ambasada Jungtinėje Karalystėje dėl išpuolio Mančesteryje. Šiuo metu neturima duomenų, kad per išpuolį būtų nukentėję Lietuvos piliečiai, informuojama pranešime spaudai.

Keis tūkstančių gyvenimus: Darbo kodekso pataisos, kurių nepraleidžia S. Skvernelis (69)

Darbo kodeksas iš valdžios išvertė socialdemokratus, jis gali pakenkti ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungai – partijai, kuri Seimo rinkimus laimėjo kritikuodama Algirdo Butkevičiaus proteguotą Darbo kodeksą.

S. Skvernelis dėl universitetų Seime sulaukė iššūkio iš savų (70)

Premjero Sauliaus Skvernelio sudaryta darbo grupė jau yra pasiūliusi, kaip turi vykti aukštojo mokslo pertvarka. Bet ši pertvarka nebūtinai sulauks palaikymo Seime.

Seimas alkoholio ribojimų imsis ketvirtadienį (63)

Seimas daug aistrų sukėlusių Alkoholio kontrolės įstatymo pataisų imsis ketvirtadienį. Taip antradienio rytą sutarė Seimo seniūnų sueiga.