„Ne veltui jį saugumiečiai praminė nepataisomuoju“, - DELFI sakė vyskupas. - Būdavo, ką nori daryk, nors kuolą ant galvos tašyk, o jis - „Kovoju už Lietuvą ir kovosiu. Jūs dabar valdote, bet ateis laikas – ji bus laisva“.
Vyskupo J. Kaunecko žodžiais, A. Svarinskas buvo drąsus, be jokios baimės žmogus. Dirbdamas klebonu labai sugebėdavo išjudinti žmones.
Prie bažnyčios įrengė čiuožyklą
Vysk. J. Kaunecko žodžiais, jie nuolat bendravo, sovietmečiu drauge darbavosi Tikintiesiems ginti katalikų komitete, leido Lietuvos Katalikų bažnyčios Kroniką.
„Man teko būti ir Aukščiausiajame Lietuvos TSR teisme, kai paskutinį kartą jam paskelbė nuosprendį kalėti 10 metų. Tai buvo palyginti visai neseniai, 1983-aisiais, o 1988 metais A. Svarinską dar ištrėmė į užsienį be teisės grįžti į Lietuvą“, - pasakojo dvasininkas.
Nė kiek nebijojo mirties
Paskutinį kartą bendražygį ir draugą vysk. J. Kauneckas matė prieš pora savaičių. Birželio 27 dieną Panevėžyje A. Svarinskas pristatė pirmąjį savo atsiminimų knygos „Nepataisomasis“ dalį. Kaip pasakojo vyskupas, buvo linksmas, žvalus, juokavo, tačiau jau blogai jautėsi, negalėjo pats užlipti laiptais, sunkiai vaikščiojo.
„Jis buvo nukritęs ir susilaužęs šonkaulius. Gulėjo ligoninėje, sanatorijose ir, man atrodo, paskui jam nuo to atsiliepdavo. Prieš atvažiuodamas į Panevėžį buvo išėjęs iš ligoninės, kurioje gulėjo su plaučių uždegimu“, - pasakojo vyskupas.
Prieš guldamas į ligoninę monsinjoras visada pasiprašydavo ligonių patepimo. „Jis labai sąmoningai žiūrėjo į mirtį ir net pasirūpino, kur bus palaidotas. Nė kiek nebijojo mirties, kaip ir visi sąmoningi tikintieji nebijo. Todėl aš savo „Facebook“ psaskyroje ir rašiau – prašykime jam džiaugsmo ir amžinos ramybės Danguje“, - kvietė vysk. J. Kauneckas.
Kaip rašė DELFI, garsusis Lietuvos kovotojas, 89-erių monsinjoras A. Svarinskas, visą gyvenimą atidavęs kovai už Dievą ir Lietuvą, net 22 metus praleidęs lageriuose ir kalėjimuose, mirė liepos 17 d. rytą.
Į pogrindinę veiklą įsitraukė gimnazijoje
1925 m. Ukmergės rajone gimęs A. Svarinskas mokėsi Vidiškių (Ukmergės r.) pradžios mokykloje, vėliau A. Smetonos gimnazijoje Ukmergėje. 1942–1946 m. studijavo Kauno kunigų seminarijoje. Dar gimnazijoje įsitraukęs į pogrindinę veiklą, tęsė ją ir seminarijoje.
1946 m. pavasarį išėjo pas partizanus, aprūpindavo juos spauda ir medikamentais. 1946 m. gruodį buvo areštuotas, tris mėnesius tardytas ir kankintas. Penkis kartus teistas: pirmą kartą – karo tribunolo, antrą kartą, taip vadinamos „troikos“ – KGB organo už akių. Gavo 10 metų pataisos lagerio ir 5 metus tremties. 1947–1956 m. kalėjo Abezės (Komija, Rusija) lageryje.
Vyskupas Pranciškus Ramanauskas lageryje jam slapta suteikė kunigo šventimus. Vos grįžęs į Lietuvą, A. Svarinskas vėl buvo nuteistas antrą kartą šešeriems metams už antimarksistinės, antisovietinės literatūros laikymą. 1958–1964 m. kalėjo Mordovės (Rusija) lageriuose. 1961 m. už akių jį teisė ir LTSR Aukščiausiasis teismas, pripažinęs A. Svarinską ypač pavojingu recidyvistu. Jis buvo perkeltas į ypatingo rėžimo kalėjimą.
1964 m. balandžio 9 d. išleistas į laisvę ir grįžęs į Lietuvą, A. Svarinskas tik po 20 mėnesių gavo leidimą dirbti kunigu, buvo nuolat sekamas saugumo.
Bendradarbiavo 1972 m. pradėtame leisti pogrindiniame leidinyje „Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika“. 1978 m. kartu su kunigais S. Tamkevičiumi, J. Kaunecku, J. Zdebskiu ir V. Vėlavičiumi įkūrė Katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti.
Už pogrindinę, antisovietinę veiklą, jaunimo ugdymą katalikiška dvasia 1983 m. A. Svarinskas buvo areštuotas trečią kartą ir nuteistas 7 metams griežtojo rėžimo lagerio ir 3 metams tremties. 1983–1988 m. kalėjo Čiusavovo rajono (Permės sritis, Rusija) griežto rėžimo lageriuose.
Nuopelnai įvertinti JAV, Meksikoje, Italijoje ir Lietuvoje
1988 m. lankydamasis Maskvoje JAV prezidentas R. Reiganas paprašė SSRS vadovo M. Gorbačiovo išlaisvinti kunigą A. Svarinską. Kalinys buvo paleistas ir ištremtas į Vokietiją be teisės grįžti į tėvynę.
1988–1990 m. jis lankė lietuvių kolonijas visame pasaulyje, net 11 kartų buvo susitikęs su popiežiumi Jonu Paulium II. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę grįžo atgal į tėvynę, dirbo kardinolo V. Sladkevičiaus kancleriu, 1991–1995 m. buvo Lietuvos kariuomenės vyriausias kapelionas.
1991 m. A. Svarinskas buvo išrinktas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatu, vėliau buvo Lietuvos partizanų, šaulių, politinių kalinių ir tremtinių kapelionu, Kavarsko (Anykščių r.) klebonu.
A. Svarinskas apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi (1998 m.), Lietuvos nepriklausomybės medaliu (2000 m.) ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2001 m.). Už žmogaus teisių gynimą jis buvo apdovanotas diplomu Detroite (JAV), Pueblo (Meksika) miesto premija, gavo Venesuelos apdovanojimą „II Grand Cordon“, yra Lecco miesto (Italija) garbės pilietis.