Santuoka skirta giminės pratęsimui ir lietuvybės ugdymui?

Santuoka skirta giminės pratęsimui, nes, priešingu atveju, Lietuvoje neliks, kas gyvena. Tokios nuomonės laikosi Ateitininkų federacijos pirmininkė Rozvita Vareikienė, kuri yra Seimo nario Egidijaus Vareikio sutuoktinė. Moteris dalyvavo Vilniaus universiteto Studentų atstovybės surengtoje diskusijoje apie šeimos sampratos apibrėžimą.

„Mes kalbame, kad toje partnerystėje jaustumėmės gerai patys: emociškai, intelektiškai ir kitaip. Bet šeima visų pirmą yra tam, kad pratęstume giminę. Kaip tada įsivaizduoti, kaip gyvuos mūsų tauta? Jeigu visos šeimos bus tokios, kurios neturės vaikų, tai kas gyvens šioje šalyje?“ - klausė R. Vareikienė, prieštaraudama Seimo narės Aušrinės Marijos Pavilionienės teiginiui, jog šeimoje, kuri, jos nuomone, egzistuoja partneriams nebūtinai susituokus, žmonės pirmiausia ieško intelektinės ir emocinės bendrystės.

Tačiau kalbėdama apie giminės pratęsimą, kaip esminę santuoka grįstos šeimos savybę, R. Vareikienė nepatikslino, ar vaikų neturinčios susituokusios poros gali vadintis šeima, ar negali. Ji tik pabrėžė, jog vienas iš Ateitininkų federacijos principų yra šeimiškumas, o šeima suvokiama kaip darinys, kurį sudaro susituokę tėvai ir jų vaikai, seneliai, anūkai, dėdės ir tetos.

Pasak R. Vareikienės, žymiausi ateitininkų veikėjai sovietmečiu buvo tremiami arba pasitraukė į Vakarus, tačiau būtent santuoka grįstose šeimose puikiai išauklėjo savo vaikus, išlaikė lietuvybę, rengė stovyklas, kuriose rinkdavosi emigrantų vaikai.

„Konstitucijos pakeitimas, matyt, yra reikalingas tam, kad kiekvienas iš mūsų suprastume, kas gi yra ta šeima, kad būtų kiekvienam aišku ir suprantama. Šventajame Rašte yra net viena vieta, kurioje kalbama, jog vyras paliks savo tėvus, glausis prie moters ir jie kartu augins vaikus. Taigi šeima yra ta ląstelė, kurioje gimsta gyvybė“, - teigė R. Vareikienė, nors santuokos institutas, pasak teisės profesoriaus Vytauto Mizaro, istoriškai yra vėlesnis nei šeima.

Konservatorius: valstybei turėtų būti svarbu reprodukcija

Apie vaikų gimdymą, kaip vieną svarbiausių šeimos funkcijų užsiminė ir konservatorius Vaidotas Bacevičius, pareiškęs, kad valstybei, tautai ir visuomenei reprodukcinė šeimos funkcija yra svarbi.

Anot politiko, keisti Konstituciją Seime prireikė dėl to, kad po Konstitucinio Teismo išaiškinimo, kuriuo Teismas pripažino, jog santuoka nėra vienintelis šeimos kūrimo pagrindas, šeima liko nepaginta.

„To reikia tam, kad būtų išsklaidytos abejonės, sutvirtinta šeimos instituto apsauga, kuri po šio išaiškinimo, be pataisų, išvis yra neįmanoma“ - teigė V. Bacevičius, pridūręs, kad jo paties samprata apie šeimą yra pagrįsta jo noru turėti vaikų bei anūkų ir troškimu, kad vaikai bei anūkai surastų laimę sukurdami tradicines santuokas bei susilaukdami daug palikuonių.

„Aš manau, kad tai svarbu ir visai tautai, valstybei ir visuomenei, kad tauta neišnyktų, nes tik tokioje šeimoje įmanomas gausėjimas arba, kaip sakoma tarptautiniu terminu, reprodukcija. Taip, valstybei tai turėtų būti svarbu“, - pridūrė politikas, peršokdamas prie argumentų, kodėl vienos lyties asmenų santuokų ir šeimų būti negali.

DELFI primena, kad žmogaus teisių gynėjai, socialdemokratai bei liberalai, nepritariantys tiesioginiam šeimos sutapatinimui su santuoka, apie vienos lyties asmenų santuokas nekalba – jie siūlo likti prie esamo apibrėžimo, kad santuoką laisvu susitarimu sudaro vyras ir moteris, tačiau vedybos nėra vienintelis šeimos kūrimo pagrindas. Tokiu būdu šeimomis būtų pripažįstami ir nesusituokę asmenys, turintys vaikų arba be jų.

Tradicija gali būti ir vertybė, ir žlugdymo priemonė

Parlamentarė A.M. Pavilionienė diskusijoje teigė šeimą suprantanti kaip mažą bendruomenę, kurios turinys gali būti įvairus ir platus. Jos teigimu, pirmiausia reikia kalbėti apie šeimos narių tarpusavio pagarbą ir atsakomybę, o ne vien tik kraujo ryšį ar santuokos įtvirtinimą. 

„Aš pripažįstu ir bevaikę šeimą, aš pripažįstu įvairių formų šeimą, nes gerbiu žmogaus pasirinkimą – pripažįstu ir skirtingų lyčių, ir tos pačios lyties šeimas, santuokas ir partnerystes, nesvarbu, ar jos registruotos, ar ne. Nes laikau, kad žmogaus gyvenimas turi būti laimingas, žmogus turi justi dvasinę, intelektinę, lytinę gerovę, žmogus turi justi gyvenimo pasitenkinimą“, - teigė politikė.

Pasak jos, visais istoriniais tarpsniais šeima labai kito, o esą dabartiniai „tradicinės šeimos“ apologetai kalba apie XIX amžiuje būdingą šeimos formą.

„Dažnai žmonės, kurie teigia, kad būtina grąžinti tradicinę šeimą, žaidžia žodžiu „tradicija“. Reikia gerbti tradicijas, reikia gerbti susiklosčiusią žmonių istorinę patirtį, bet turėdama feministinį išsilavinimą teigiu, kad tradicija gali būti ir pozityvi, ir negatyvi. Tradicija gali padėti žmogui ir jį sužlugdyti. Tradicijos labai žlugdančiai veikė moteriškąją lytį – jeigu jums gražios tokios tradicijos, kai lietuvaitės pasiryžta apipjaustymo operacijoms, jeigu jums graži tradicija, kai vyras muša žmoną ir sako, kad jis turi tokią teisę, arba lytiškai prievartauja ir sako, jog jis turi teisę į sutuoktinio lovą...“, - teigė socialdemokratė.

Pasak M.A. Pavilionienės, nuo XX amžiaus vidurio moterų, jaunimo, rasinių ar seksualinių mažumų judėjimai sugriovė patriarchalinį, arba tradicinį, pasaulį ir pradėjo teigti lygių galimybių, lyčių lygybės, pagarbos ir atsakomybės sampratas, kurios virto įstatymais. „Man tokie įstatymai gražūs, nes jie gerbia žmogų, jie gerbia kiekvieną socialinę grupę“, - aiškino parlamentarė.

V.Mizaras: būtų kilnu, jei įstatymų leidėjas įsiklausytų į visą visuomenę

Pasak Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesoriaus V. Mizaro, įstatymų leidėjas turėtų siekti visų visuomenės grupių kompromiso šeimos apibrėžimo klausimu, nes dalis visuomenės, anot jo, nesutinka, kad šeima gali būti tik susituokę asmenys ir jų vaikai. Teisininko teigimu, jeigu Seimas patvirtins Konstitucijos pataisą dėl šeimos, tuomet dalis visuomenės bus tarsi „padėta į tam tikrą lentynėlę“.

„Pas mus esama tradicijos stigmatizuoti mūsų visuomenę, propaguoti stigmatizaciją, tai yra socialinių grupių skirstymą: vienas ignoruoti, kitas – ne. Niekada nepripažinsiu, kad tokių svarbių konstitucinių vertybių, kaip pagarba privačiam gyvenimui, žmogaus orumui ar privačiam šeimos gyvenimui, pagrindu gali būti vykdomas stigmatizavimas. Man tai nepriimtina nei kaip teisininkui, nei žmogui. Aš negaliu gerbti valstybės, kuri tokį reiškinį leidžia ar leis“, - teigė mokslininkas.

V. Mizaras sako nesuvokiąs, kodėl XXI amžiaus Lietuvoje nėra suvokiamas faktas, kad šeima, kaip socialinis reiškinys, kaip natūraliai susiklostantis bendruomeninis santykis, egzistavo visada, kiek tik egzistavo visuomenės. „Nematyti to neįmanoma, apie tai rašo antropologai, apie tai rašo sociologai, tai tiesiog nekvestionuojama tiesa“, - teigė teisininkas.

Kitas klausimas, anot jo, kokią teisinę apsaugą mes suteiksime tam natūraliai susiklosčiusiam socialiniam reiškiniui.

„Tačiau aš nesuprantu, kodėl mūsų įstatymų leidėjas mano, kad jeigu jis pakeis Konstituciją ir pasakys, jog šeima atsiranda santuokos, taip pat motinystės ar tėvystės pagrindu, tai kitokie šeiminiai-bendruomeniniai santykiai tiesiog nebeegzistuos? Atleiskite, bet man tai tikrai kelia šypseną“, - teigė V. Mizaras, pridūręs, kad pakeistus Konstituciją viskas liks, kaip buvę, išskyrus tai, kad nesusituokusios poros bus diskriminuojamos.

Teisininkas sako manąs, kad pagal Konstituciją nustačius, jog šeima yra tik susituokę asmenys, gali būti pažeistas kitų žmonių orumas, nes jie bus tarsi kiti, kitokie.

„Aš labai mėgstu vieno JAV žmogaus teisių žinovo žodžius: „Jeigu visuomenėje yra bent vienas narys, kuris pretenduoja į jo teisės gerbimą, valstybės pozityvioji pareiga – šią teisę gerbti, o ne ignoruoti“. Ką noriu tuo pasakyti? Aš šiuolaikinę valstybę taip ir suprantu – ne tik daugumos teisės turi būti pagrindu, kai kalbame apie konstitucinių vertybių apsaugą, kiekvienas čia gyvenantis visuomenės narys turi teisę į konstitucinių vertybių apsaugą ir gerbimą. Kitas pozicijas gerbiu, bet niekada su kitomis nesutiksiu, tol, kol gyvensiu čia – niekada“, - kalbėjo V. Mizaras.

„Egzistuoja nuomonių pliuralizmas, kurio mes nepripažįstame. Jeigu įstatymų leidėjas ieškotų balanso, pripažinęs nuomonių pliuralizmą, tai iš įstatymų leidėjo pusės būtų kilnu. Bet užuot tai daręs, leidėjas neieško balanso, neieško tos gerovės tarp visų visuomenės narių, o ją skaldo. Manau, kad įstatymų leidėjas, kuris nori, kad kiti gerbtų įstatymų leidėją ir jo suformuotą teisę, turi siekti kompromiso tarp visuomenės pliuralizmo“, - svarstė mokslininkas.