Jis jau tvirtai apsisprendė, kad ši jo kadencija Seime – paskutinė ir, jai pasibaigus, mėgausis ramybe sodyboje netoli Kėdainių.
Per ketvirtį amžiaus A. Salamakinas Seime sutiko daug įdomių, padorių ir nelabai padorių žmonių, žinomų Lietuvos bei pasaulio politikų. Buvo liudininku vienintelės Lietuvos ir Europos istorijoje prezidento apkaltos.
Nors iš profesijos A. Salamakinas yra tekintojas, jam po nepriklausomybės atkūrimo teko kurti etikos ir galimų politikų interesų konfliktų kodeksą, ilgą laiką vadovauti Etikos ir procedūrų komisijai, už ką juokais buvo pramintas Etikmat.
„Politiku arba reikia gimti, arba turėti sugebėjimų, nuovokos suprasti, kas yra politika. Na, o šios kadencijos Seimas mus nubloškė 25 metus atgal. Esu šalininkas dvipartinės sistemos – turi būti stiprios kairė ir dešinė, o centre tegul būna liberalai ar dar kokia kita partija. O dabar mes visiškai susipainioję. Atėjo nauja politinė jėga, kurios pažiūros iš viso neaiškios: ar ji – dešinėje, ar – kairėje, ar – centre? Bet greičiausiai, atstovaudami vienam koncernui, „valstiečiai“ siekia valdyti valstybę“, – svarstė A. Salamakinas.
– Praėjo metai ir dabar Seimo komitetų sudėtis vėl keičiama, pasikeitė ir kai kurių vadovybė. Vadinasi, metų įdirbis – perniek. Ar tai netrukdo?
– Tai – svarbu, bet yra ir kur kas svarbesnių dalykų. Suprantama, frakcijose turi būti drausmė, tačiau kiekvienas parlamentaras privalo pats galvoti, ką daro ir atsakyti už savo veiksmus. Kartais, atrodo, būna labai svarių argumentų ir priežasčių, kodėl būtina priimti tam tikrus sprendimus. Tačiau „valstiečių“ frakcija vis tiek balsuoja, kaip jiems liepia vienas žmogus arba kaip iš anksto paruoštuose lapeliuose būna sužymėta, kaip balsuoti. Tai – visiškas negebėjimas dirbti.
Todėl aš ir buvau šalininku to, kad socialdemokratams reikia kuo greičiau bėgti iš koalicijos su „valstiečiais“, ir nuo pat pirmos šios kadencijos dienos sakiau, jog nereikia su jais susidėti.
Bet buvo padaryta klaida. Tai lėmė, kad socialdemokratai skilo, ir dabar, atrodo, kairėje atsiras dar viena partija. Kokio velnio reikėjo eiti į tą koaliciją?
– O kokio gi velnio?
– Iš tikrųjų mes padarėme kelias grubias klaidas, pirmiausia – prapylėme Seimo rinkimus. Na, o po rinkimų derybas su „valstiečiais“ dėl koalicijos pradėjo keli frakcijos žmonės, išsiderėję sau portfelius. Eiliniai nariai atliko statistų vaidmenį.
Pirmiausia, mano galva, po rinkimų reikėjo įvertinti kiekvieno klaidas ir vaidmenį dėl pralaimėjimo. Kolektyvinės atsakomybės šiuo atveju negalėjo būti.
Bet atsitiko taip, kad tie, kurie buvo atsakingi už pralaimėjimą, susiderėję su „valstiečiais“ vėl gavo valdžios postus. Reikėjo ir buvusį premjerą bei partijos lyderį Algirdą Butkevičių, ir jo kabineto narius pasodinti ant atsarginių suolelio. Tačiau taip atsitiko tik po to, kai išsirinkome naują partijos pirmininką.
– Kas įvyko tarp socialdemokratų, kurių gretose tiek daug patyrusių politikų, kad įvyko partijos skilimas?
– Manau, kad tie, kurie jau buvo gavę postus valdančiojoje daugumoje, nenorėjo jų prarasti ir, žinoma, nepatiko naujasis pirmininkas. Negana to, kai Gintautas Paluckas pasakė, kad dirbs su kita komanda, ir Juozui Bernatoniui, ir Gediminui Kirkilui, ir kitiems tai nepatiko.
– Kiek tiesos kalbose, esą sudarę naują frakciją Seime dabar jau buvę socialdemokratai savo veiksmais siekė užkirsti kelią pirmalaikiams rinkimams?
– Jokios logikos panašiose kalbose nėra. Negi vos metus padirbęs Seimas imtų ir save paleistų? Tie, kurie atėjo su „valstiečių“ banga, tikrai nebūtų balsavę už tai, kad vėl sugrįžtų į savo kaimus.
– Gal vis dėlto socialdemokratai susitaikys ir pabėgėliai sugrįš?
– Ne, šito tikrai nebus. Net jei ir sugrįžtų po dvejų metų tie, kurie pasitraukė savo noru, pagal partijos statutą jie negalėtų dalyvauti Seimo rinkimuose. Todėl ir kuriama nauja partija.
– Kas buvo atsitikę, kad, kol Socialdemokratų frakcija nebuvo suskilusi, jūs nedalyvaudavote jos posėdžiuose?
– Toks mano elgesys buvo apgalvotas. Kartais kolegoms būtina parodyti, kaip negalima elgtis. Partijoje ne vienerius metus buvo įsivyravusi tradicija, kad, kol kiti kovoja antrame rinkimų ture vienmandatėse apygardose, J. Bernatonis, kuris nė karto nebuvo laimėjęs vienmandatėje apygardoje, su kompanija susirenka ir išsidalija postus. Aš teprašiau vieno dalyko – dirbti Aplinkos komitete, nes praėjusioje Seimo kadencijoje šiam komitetui vadovavau. Bet man buvo nurodyta, kad turiu eiti į Žmogaus teisių komitetą. Nieko prieš šį komitetą neturiu, bet aš – ne pastumdėlis ir nepakenčiu chamiškumo.
– Kodėl nusprendėte, kad Seime dirbate paskutinę kadenciją?
– Nemanau, kad reikia Seime dirbti iki paskutinės gyvenimo dienos, kol iš čia išneš kojomis į priekį. Žmogus turi jaunystę, darbingą amžių ir pagaliau ateina tas laikas, kai reikia nuo darbų pasitraukti. Taigi, aš sulaukiau laiko, kurį norėčiau skirti tik sau. Užleisiu vietą jauniems žmonėms.
– Kas lėmė, kad jūs Seime – jau septintą kadenciją? Taip politika negailestingai suviliojo?
– 1992 m. buvau išrinktas kaip tuometinės LDDP narys. 1996 m. partija patyrė didžiulį nuopuolį – iš 76 Seime turėtų vietų teliko tik 12. Tik aš ir Petras Popovas laimėjome vienmandatėse apygardose. Kiti dešimt buvo išrinkti pagal partijos sąrašą. Visi, kurie buvo susirašę jo viršuje, pateko į Seimą, nes reitingavimo dar nebuvo.
Po to į Seimą buvau patekęs pagal sąrašą, nes Kėdainiuose vienmandatėje apygardoje kelis kartus rungiausi su Viktoru Uspaskichu, tačiau ten buvo jo valdos ir nugalėti man nepavykdavo, nors ir būdavau antras.
– Tris kadencijas vadovavote Seimo Etikos ir procedūrų komisijai. Ar sunku buvo kurti šią naują parlamentarizmo tradiciją?
– Kai Lietuva pradėjo ruoštis stojimui į Europos Sąjungą, vienas iš reikalavimų buvo, kad atsirastų Viešųjų ir privačių interesų įstatymas bei kiti teisės aktai. Vietoj darbo Žmogaus teisių komitete sulaukiau pasiūlymo eiti dirbti į Etikos ir procedūrų komisiją. Teko ją kurti pagal europinius standartus.
Kaip tai daryti, mokė į Lietuvą atvykę anglai ir kitų senųjų Europos šalių atstovai. Kai pirmą kartą Seimo nariams išdalijome atmintines, kuriose nurodėme, nuo ko jie privalėtų nusišalinti, kaip deklaruoti savo turtą, Seimo salėje vos nebuvau primuštas. Buvo didžiulis pasipiktinimas ir pasipriešinimas. Visiems atrodė, kad tai – kažkoks prasimanymas.
Dabar jau visi viską deklaruoja ir to paties reikalauja iš oponentų, kartais stipriai perlenkdami lazdą. Šios kadencijos Seimas pranoko visus kitus – apkaltas organizuoja parlamentarams net už dainavimą. Jei kas turi kokį hektarą miško, tai jau vengia dalyvauti balsavime, priimant su miškais susijusius įstatymus. Nieko nepadarysi, daug naujokų.
– Kas jus praminė Etikmat?
– „Dviratininkai“, o aktorius Rolandas Kazlas buvo sukūręs mano prototipą. Bet nepykau, kartais su juo visai draugiškai pasikalbėdavome.
Kartą Etikos ir procedūrų komisijos referentė man pranešė, kad tiesiai po kabineto langais filmuojamas R. Kazlas. Eilinį kartą vaidino mane. Žvilgtelėjęs pro langą, pamačiau stovintį R. Kazlą, prisipudravusį plaukus. Atseit toks pat žilas, kaip ir aš. Stvėriau kibirą, norėjau prisipilti vandens ir šliūkštelėti iš penkto aukšto. Greitai R. Kazlas būtų praradęs žilus plaukus, o visi filmavimo komandos nariai būtų buvę kaip viščiukai šlapi. Bet referentė mane sustabdė, kad nekiltų skandalas. Gal ir gerai padarė.
– Jūsų komisijos darbą nuolat lydėdavo įvairios šmaikščios istorijos.
– Tikrai yra buvę visko. Ne viena šmaikšti istorija ir svarstymas susiję su tuo laiku, kai Seime buvo Vytautas Šustauskas. Jis niekaip negalėdavo suprasti, kad reikia pradėti rimtai dirbti. Vienu metu buvo sukūręs istoriją, kad jį neva tai kažkas bando nunuodyti. Bet iš tikrųjų pats nuodijosi gerdamas klofeliną.
Kartą jis pamiršo laiku išgerti šių vaistų, o žiniasklaidoje jau pasirodė pranešimų, esą V. Šustauską, kovotoją su mafija, bandyta nunuodyti. Bet tuo metu jis sveikas ir gyvas sėdėjo plenarinių posėdžių salėje.
Dėl šio įvykio į Seimą net kriminalistai buvo atvykę. Kai aš pareikalavau, kad būtų parodyta filmuota posėdžio medžiaga, joje aiškiai matėsi salėje sėdintis V. Šustauskas. Kaip dabar prisimenu patyrusių pareigūnų priekaištus: „Kol aiškinamės, kas ką nuodijo Seime, būtume išaiškinę kokią nors žmogžudystę.“
– Bet jums teko susidurti ir su tokiais politikos veikėjais kaip V. Uspaskichas bei kitais milijonieriais, bandžiusiais daryti politinę karjerą?
– V. Uspaskichas ilgai nesuvokė, kad Seimo posėdžiuose būtina lankytis. Vieną kartą sumažinome jam algą. Antrą. Trečią. Tada jis komisijai pradėjo rašyti pasiaiškinimus, neva tai, turėdamas kvietimus, lankėsi tai vienoje, tai kitoje užsienio ambasadoje. Kai šių pasiteiravome, kokiais tikslais pas juos lakėsi V. Uspaskichas, gavome atsakymą, kad tokio Seimo nario nėra iš viso matę. Jo svarstymai baigėsi, kai savo Seimo nario algą ėmė pervedinėti į labdaros fondą.
Už nesilankymą Seimo posėdžiuose yra tekę parlamentaro algą mažinti ir „valstiečių“ lyderiui Ramūnui Karbauskiui. Dabar kartais pajuntu, kad jis prisimena tuos paauklėjimus. Tikiuosi, nekerštaus.
– O kaip Arūno Valinsko ir jo kompanijos buvimo Seime laikai vertintini etikos požiūriu?
– Žiūrėjome į juos kaip į menininkus. Tačiau, mano galva, A. Valinskas tikrai nebuvo blogiausias Seimo pirmininkas. Problemų atsirado tik tada, kai jo šalininkai tarpusavyje ėmė pyktis.
– Kas, jūsų manymu, prasčiausias - Seimo pirmininkas?
– Seimo pirmininko pareiga – tinkamai atstovauti visiems parlamentarams. Man keistai atrodo Viktoro Pranckiečio pareiškimai, kad jis nežino, kodėl Seime vyksta vieni ar kiti dalykai. Jei de jure Seimo vadovas yra R. Karbauskis, reikia tai pagaliau aiškiai ir pasakyti. Tegul jis poste pakeičia V. Pranckietį ir tada mes žinosime, su kuo tvarkyti visus reikalus.
– Kurie Seimo vadovai jums, kaip parlamentarui, suteikė daugiausiai galimybių pasisemti patirties?
– Man labiausiai imponavo Česlovas Juršėnas ir Irena Degutienė. Nors ji – konservatorė, tačiau niekada neskirstė Seimo narių pagal partijas. Su visais vienodai bendravo, visiems vienodai atstovavo.
Seimo statute aiškiai pasakyta, kad frakcijos pačios apsisprendžia, kokiuose komitetuose dirbs jų nariai, dabar gi privalome paisyti R. Karbauskio užgaidų, kam kokiuose komitetuose privalu dirbti. Tai kodėl Seimo vadovas jam nepaaiškina, kad Seimas – ne „Agrokoncernas“?
– Dvidešimt penkeri darbo metai Seime jūsų šeimai galėjo prilygti amžinybei. Per tą laiką ir abu jūsų sūnūs užaugo. Nejautė šeima skriaudos?
– Kai išvažiavau į Vilnių, sūnūs buvo dar maži. Dvyliktais mano darbo Seime metais žmona nusprendė, kad gana man čia vienam gyventi. Bet, pagyvenusi dvejus metus Seimo bendrabutyje, susidėjo daiktus ir sugrįžo namo, nes nuolatinis triukšmas po langais ir Vilniaus gyvenimas jai pasirodė nepriimtini.
– Ar sūnų neužkrėtėte politika?
– Jaunėlis gal ir turi tam gabumų, tačiau, kai bandžiau atsargiai pasiūlyti išbandyti jėgas politikoje, kategoriškai atsisakė. Jam ne prie širdies viešumas ir politiko darbas. Nors dabar madinga, kad ir tėvas, ir sūnus – Seime, man politinės dinastijos sukurti tikrai nebepavyks.
– Ko gero, jūsų neaplenkia paprastų mirtingųjų kalbos, kad Seimo nariai gyvena kaip meškos ausy?
– Dabar jau tikrai būtų nuodėmė parlamentarams skųstis, bet pirmosios kadencijos metu gyvendavome nuo algos iki algos. Gaudavome apie tūkstantį litų. Kanceliarines išlaidas padengdavome iš savo kišenės, o juk vienmandatėse apygardose išrinktiems Seimo nariams reikėdavo dažnai susitikinėti su rinkėjais, tekdavo ir kažkokių suvenyrų pirkti, ir išlaidos degalams būdavo nemenkos.
– Bet dabar jau tikrai prasigyvenot?
– Lyginant su pirmąja Seimo kadencija, dabar gyvename karališkai. Aš netoli Kėdainių įsigijau sodybą, susiremontavau ją ir planuoju senatvėje ramiai ten gyventi.
– Šeima apsidžiaugė, sužinojusi, kad ši Seimo kadencija jums – paskutinė?
– Netgi labai. Kai kurie mano kolegos pakankamai sunkiai išgyveno, palikę darbą Seime. Tikiuosi, kad man taip neatsitiks, nes jau kurį laiką save nuteikinėju, kad – gana. Juk gyvenimas taip surėdytas, kad kažkas prasideda, bet kažkas ir baigiasi. Esu užkietėjęs žvejys, tai, išėjęs į pensiją, bent žvejoti galėsiu į valias.