Politiniame gyvenime tai nėra kasdienis veiksmas: tai yra partnerio sumenkinimas ir politinis manifestas. Galbūt taip parodoma, kad koalicijos partneriai yra pakeičiami.

Kaip teigia Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos atstovas Povilas Urbšys, iš viso galimi trys koalicijų variantai: dabartinė valstiečių koalicija su socialdemokratais, mažumos Vyriausybė, koalicija su kita politine jėga (konservatoriais).

„Mes esame pasiruošę visiems atvejams: ar dirbti šitoje koalicijoje, ar mažumoje kartu ieškant paramos atskiriems įstatymų projektams. Trečias variantas, kad į koaliciją ateina kitos politinės jėgos. Bet neskubėčiau vertinti, kas būtų, jei koalicija subyrėtų. Galų gale, žmonės jau pavargo nuo vidinio santykių aiškinimosi, jie iš mūsų laukia rezultatų", - sako P. Urbšys.

Teoriškai gali būti aptariamas ir ketvirtas koalicijos variantas – S. Skvernelio „atskilėlių“ bendradarbiavimas su konservatoriais. Tačiau šio scenarijaus įgyvendinimui paprasčiausiai trūktų balsų, mat net atskilus pusei valstiečių ir pridėjus 31 konservatorių, Seimo dauguma nesusidaro.

Ir jei anksčiau buvo galima svarstyti apie Liberalų sąjūdžio partnerystę, tai prokurorams pareiškus, kad jie įtaria „MG Baltic“ pėdsaką partijos reikaluose, liberalų dalyvavimas tik kompromituotų.

Todėl vienas Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas spėja, kad S. Skvernelio veiksmai prieš išrinktąjį socialdemokratų pirmininką G. Palucką gali būti susiję su noru priversti socialdemokratus pačius trauktis į opoziciją, o tuomet valstiečiams tektų derėtis su konservatoriais – nori to Ramūnas Karbauskis ar nenori.

„Konservatoriai premjerui gali atrodyti palankesni: urėdijų reforma jiems tinka, aukštojo mokslo reforma – tinka, Darbo kodeksas – irgi tinka“, - svarstė politikas.

Valstiečiai ir socdemai: patogu

Dabartinė valstiečių ir socialdemokratų koalicija susiformavo todėl, kad buvo patogi: ji užtikrina reikiamą balsų kiekį, socialdemokratai po praėjusių Seimo rinkimų buvo nukraujavę, todėl nekėlė didelių reikalavimų koalicijos derybose.

Valstiečiai savo frakcijoje turi 56 Seimo narius, o priskaičiuojant Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį, galima kalbėti apie 57 žmonių frakciją.

Jeigu vienmandatėje Anykščių-Panevėžio apygardoje mandatą laimės Antanas Baura, valstiečiai Seime turės 58 atstovus.

Socialdemokratai savo frakcijoje turi 19 narių, iš kurių du yra „darbiečiai“. Taigi valdančioji dauguma šiuo metu Seime turi 76 balsus iš 141 – tiek užtenka įstatymų priėmimui, nors stabilumu ji pasižymėti negali.

Socialdemokratai dažnai neviešai kalba, kad jie yra geriausias partneris valstiečiams, nes nėra per dideli, todėl nekelia grėsmės, bet turi pakankamai patirties, kad galėtų valstiečiams pagelbėti.

Tiesa, socdemai niekad neslėpė, kad kai kuriais klausimais nepritaria koalicijos partneriams valstiečiams žaliesiems. Pavyzdžiui, urėdijų reforma nuo pat pradžių buvo socialdemokratų jautrioji vieta: jie ne kartą sakė, kad nepritars pačiam griežčiausiam reformos variantui.

Valstiečiai tai žino nuo pat derybų dėl koalicijos pradžios, bet kaskart susinervina. Pastarąjį kartą po Miškų įstatymo pateikimo Seime valstiečiai atvirai pradėjo kalbėti apie galimybę nutraukti koaliciją su socialdemokratais, netgi buvo surengtas balsavimas, bet už tai pasisakė vos 17 frakcijos narių.

Išrinkus naujuoju socialdemokratų pirmininku G. Palucką, pastarasis išsakė keletą pastebėjimų: pirma, konsultacijos su socialdemokratais turi vykti pirma nei viešas projektų aptarimas, antra, socdemai sieks, kad jų prioritetai būtų įtraukti į Vyriausybės programą ir jos įgyvendinimo planą.

Naujasis lyderis taip pat svarstė apie tai, kad socialdemokratai galėtų pakeisti poziciją dėl Darbo kodekso, kadangi antrą kartą daryti tos pačios klaidos jiems nederėtų. Manoma, kad būtent nejautri pozicija priimant Darbo kodeksą socialdemokratams sudavė smūgį per Seimo rinkimus.

Tačiau G. Palucko pareiškimai netruko sulaukti S. Skvernelio atsako: jis išrinktajam koalicijos partnerių lyderiui pasiūlė nusileisti ant žemės, o kol nenusileis, susitikti nepanoro.

Valstiečiai ir konservatoriai: alergija

Tokia koalicija teoriškai galėjo susidaryti iškart po Seimo rinkimų, tačiau nesusidarė dėl kelių priežasčių: pirma, konservatorių reikalavimai valstiečiams pasirodė perdėti, antra, konservatoriai apkaltino valstiečių lyderį R. Karbauskį sąsajomis su Rusija, trečia, konservatoriai norėjo būti vienintelė alternatyva, o valstiečiai tuo pat metu žvalgėsi į socdemus.

Jau per tuometines derybas buvo akivaizdu, kad su konservatoriais kalbėtis nori S. Skvernelis, kuris ir susitiko su G. Landsbergiu, bet paaiškėjo, kad jis neturi įgaliojimų kalbėti R. Karbauskio bei Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vardu.

Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai Seime turi 31 nario frakcija, todėl su 57 arba 58 valstiečiais galėtų sudaryti stiprią koaliciją. Tačiau tam trukdo arši priešprieša tarp G. Landsbergio ir R. Karbauskio – šių politikų vertybės, mąstymo būdas bei veikimo principai nesutampa.

Tačiau S. Skvernelis nuolat demonstruoja palankumą G. Landsbergiui ir bando užsitikrinti konservatorių palaikymą atskirais klausimais Seime.

Konservatoriai tokiu savo elgesiu demonstruoja esantys konstruktyvi opozicija, bet iš esmės siekia pakeisti politinį lauką taip, kad atrodytų tikri valstybininkai: tokie, kurie pirmiausia galvoja apie valstybę, kurie rūpinasi ja tada, kai premjeras ir jo profesionalų vyriausybė veliasi į ginčus ar nesugeba įgyvendinti reformų.

Mažumos vyriausybė

Mažumos vyriausybė yra pats nepalankiausias variantas, nes kiekvieno įstatymo priėmimui reikėtų užsitikrinti balsus iš išorės. Tai reiškia, kad valstiečiams trūktų mažiausiai 14 balsų, bet turint mintyse jų nepatyrimą ir skirtingus interesus, stabiliam darbui būtinai reikėtų daugiau Seimo narių palaikymo.

Toks modelis veiksmingas, jeigu valdančiojoje mažumoje atsidūrusi partija gali užsitikrinti neformalų opozicinės partijos palaikymą. Taip elgiamasi tais atvejais, kai opozicinėms partijoms nepatogu arba prieš rinkimus nepalanku paremti valdančiųjų, nes tai kenkia įvaizdžiui.

Lietuvoje mažumos vyriausybės sąlygomis yra veikusi socialdemokrato Gedimino Kirkilo vyriausybė, tuomet ji turėjo neformalų konservatorių palaikymą.

„Atskalūnų“ ir konservatorių koalicija: balsų neužteks

Teoriškai galima svarstyti ir apie S. Skvernelio frakcijos atskilimą nuo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos, tačiau ši scenarijus neįgyvendinamas pažvelgus į skaičius.

S. Skvernelis yra viešai sakęs, kad jam siūloma kurti tarsi reformų frakciją – arba atskirą, arba valstiečių žaliųjų frakcijos viduje. Premjeras bandė identifikuoti jam pritariančius Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narius, rinkdamas parašus po dokumentu, siūlančiu originalią asmenvardžių rašybą asmens dokumentuose.

Po šiuo dokumentu pasirašė 24 valstiečių frakcijos nariai iš 57, skaičiuojant su pačius S. Skverneliu, nors keletas nepasirašė, bet iš esmės pritaria siūlymui. Pats premjeras sakė, kad tai demokratijos testas, bet, neoficialiais duomenimis, šis žingsnis reiškė kur kas daugiau.

Tačiau net jei paskui S. Skvernelį per ugnį ir vandenį eitų visi pasirašiusieji, koalicijai su konservatoriais balsų neužtektų: 24 ir 31 negarantuoja daugumos Seime.

Pasižvalgius Seime į kitas partijas prie galimų partnerių būtų buvę galima priskirti Liberalų sąjūdį, tačiau šiuo metu šios partijos padėtis nepavydėtina: prašydami panaikinti liberalų atstovo Gintaro Steponavičiaus neliečiamybę prokurorai metė šešėlį ant visos partijos.

Bendradarbiavimas su „Tvarka ir teisingumu“ atrodo neįmanomas dėl šios partijos įvaizdžio, pateiktų įtarimų bei per mažo frakcijos narių skaičiaus – Seime dirba vos 7 „tvarkiečiai“. Bendradarbiavimas su Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga taip pat neatrodo perspektyvus, ši frakcija vienija 8 narius.