Štai orai yra ir, ko gero, net per Velykas bus nei šiokie, nei tokie. Atvėso ir be lietaus, kuriam pateisinti randame žodžių. Ore ir ant žemės subaltuoja snaigės. Ar nesuklydo gamta, skyrusi tokius orus? Ar tai yra jos sumanyta atokvėpio akimirka? Būtų paprasta, jei viską suprastume ir žinotume, tačiau ilgametė patirtis ir stebėjimai perša mintį, kad visa tai – ne šiaip sau.
Dar vasarį gimęs pavasaris jau seniai būtų nuskriejęs nežinia kur, jei ne gamtos gebėjimas jį suturėti nuo vėjavaikiškų darbelių. Taigi, jeigu pavasarį ištinka šiltasis periodas ir augalai veržiasi augti bei žydėti, gamtai nelieka nieko kito, kaip tik kviestis vėsius orus. Jie stabdo grėsmingus šuolius ir viską grąžina į gamtai pritinkantį ritmą. Štai ir dabar tas pats. Pažiūrėjau, ant slyvų ir vyšnių šakelių jau braškantys žiediniai pumpurai, iš žemės pakilę aukšti, liekni daigai.
Kas nutiktų, jeigu pliekstų saulė ir tvyrotų šiluma? Žinoma, jie skubėtų dar labiau iki pirmos šalnos, kuri niekais paverstų jų rūpesčius ir lūkesčius. Tačiau ne viskas gamtoje sustojo. Štai drėgnuose, šaltiniuotuose šlaituose, prie upelių raudonuoja šaukščio žiedynų burbuolės. Šis augalas žydi labai anksti. Tam yra ir paaiškinimas – tokiu metu šaukščio žiedus gali apdulkinti bitės ir kamanės, gi vėliau pasirodys platūs šio augalo lapai, kurie uždengtų žiedus, atimtų iš jų saulę.
Beje, ar vabzdžiai lanko žiedus? Taip, šį pavasarį jau skraidė ir darbavosi bitės, o kamanės aktyvios ir dabar, esant vos keletui laipsnių šilumos. Pūkuotos kamanės yra labai atsparios – kartais jos skraido net esant neigiamai temperatūrai. Galima suprasti šią bitutę: kiekviena dabar skraidanti tokia kamanė yra vienintelė peržiemojusi motina, kuri turi pradėti kurti šeimą, rinkti nektarą, lipdyti korius. Tai – rūpestis didelis, jam įveikti kliūčių neturi būti.
O kaip mūsų pavasaris? Jis turėtų būti puikus, juk čia pat Velykos – didelė pavasario šventė. Jų artumas ir žinia apie jas šildo taip pat, kaip saulė ir oro šiluma.