- „Esu gėjus. Mane seksualiai traukia vyrai ir savo gyvenimą norėčiau nugyventi su vyru“, - šitai pareiškėte pirmo lietuviško filmo apie gėjus „Porno melodrama“ premjeros metu. Kas tai – suplanuota viešųjų ryšių akcija, ar turėjote kokį kitą tikslą?
Mano tikslas buvo aiškus tiems, kurie klausėsi kalbos arba tiems, kurie ją teisingai pacituos. Mano tikslas buvo pasakyti, kad mes visi skirtingi, bet kartu visi vienodi ir kad turi keistis ne gėjai, o Lietuva. Man buvo labai smagu, kad tiek premjeros metu, tiek po jos vyravusioje atmosferoje neliko vietos homofobijai.
Taip turėtų būti visoje Lietuvoje.
- Turbūt nebuvo lengva atsistojus prieš salę prabilti apie savo seksualinę orientaciją? Kokių reakcijų tikėjotės?
- Aišku, jaudulys buvo. Kai kurie žmonės sakė, kad jiems jaudulys patiko – tai įrodė, kad esu nuoširdus. O apie žmonių reakcijas negalvoju.
- Minėjote Lietuvoje vyraujančią homofobišką aplinką. Kokių jos apraiškų pastebite?
- Geriausia kalbėti apie konkrečius dalykus. Štai Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, kuris, manau, net ir po pataisymo yra homofobiškas. Anksčiau ar vėliau jį reikės taisyti.
O kur dar daugybė kitų pasisakymų. Nelabai noriu vardinti tų asmenų – mes visi juos žinome. Tas pat egzistuoja ir buitiniame lygmenyje.
Štai į premjerą iš Paryžiaus atvažiavo vienas mano draugas. Jis man pareiškė, kad Lietuva tikrai homofobiška – kai kurie žmonės jam ėmė teisintis, kad tikrai nėra homofobai, nieko neturi prieš gėjus. Ši smulkmena jam parodė, kad yra dėl ko teisintis.
Pavyzdžiui, Paryžiuje niekas dėl to nesiteisina - ir taip yra aišku, kad homofobijai vietos nėra. Norėčiau, kad tai būtų ir Lietuvoje.
Man ir asmeniškai yra tekę susidurti su homofobija, tačiau aplink susibūriau tokius žmones, kurie mane gerbia. Su homofobais tiesiog nebendrauju.
- Kodėl nusprendėte kurti filmą apie gėjus?
- Kai reikėjo prisiminti, kodėl noriu kurti šį filmą, viena motyvacijų buvo liūdna ne Vilniuje gyvenančio draugo istorija. Per televiziją rodė reportažą apie homofobišką įstatymą. Draugo mama pareiškė, kad „reikėtų užmušti visus pyderus“. Nejuokinga. Liūdna, kad tokia realybė.
- Esi vienas nedaugelio žinomų asmenų, garsiai prabilusių apie savo seksualinę orientaciją. Apie tai viešai kalba tik parlamentaras Rokas Žilinskas, dainininkas Ruslanas Kirilkinas. Jei prabiltų daugiau žinomų asmenų, ar požiūris į homoseksualus keistųsi?
Kviečiu visus gėjus vakare apie tai pasisakyti savo mamoms. Kita vertus, nenoriu pamokslauti – tai kiekvieno pasirinkimas.
Man taip elgtis diktuoja savigarba - aš negalvoju pragmatiškai, kaip būtų geriau pasielgti – tai mano natūrali reakcija. Kodėl negaliu apie tai kalbėti? Esu atviras žmogus, man patinka kalbėti apie tai, kas man svarbu, ką mėgstu, ką myliu.
- Tačiau ir Prancūzija homoseksualams nėra pati tolerantiškiausia šalis?
- Prancūzijoje irgi yra su gėjų teisėmis susijusių problemų – lyginant su heteroseksualiomis poromis, įteisinta partnerystė ribota, nėra įteisintas įsivaikinimas. Tačiau apklausos rodo, kad 60 proc. prancūzų pritaria gėjų santuokų įteisinimui. Vadinasi, visuomenė tikrai tolerantiška.
Tačiau ir Vilniuje yra žmonių, kuriems homofobija nėra priimtina. Kai grįžtu į Vilnių, gerai čia jaučiuosi. Manau, jau yra tolerantiška jaunų žmonių bendruomenė, viskas juda gera linkme, tik reikia dar aktyviau, atviriau užkrėsti ne tik jaunimą.
- Dalis žiūrovų filme, kuris reklamuotas kaip gėjų, neįžvelgė gėjų tematikos – atrodė, kad filmo ašis – vyro ir moters santykiai. Ar su tuo sutinkate?
- Juokingi tokie komentarai. Tai filmas apie meilės trikampį tarp gėjų poros ir heteroseksualios moters. Filmas apie dviejų vyrų draugystę, kuri susiduria su tam tikrais išbandymais. Jie filme svarbiausi.
- Dalis kino kritikų, o taip pat homoseksualų bendruomenės filmui priekaištavo ir dėl klišių, stereotipų. Ar, jūsų nuomone, filmas atkreips dėmesį į homoseksualų problemas?
- Filme yra stereotipų – filme stereotipais, klišėmis žaidžiama. Galime tai pavadinti kičo estetika, būdinga kai kuriems kitiems gėjų režisieriams.
Nekūriau filmo tam, kad kažką pamokyčiau, moralizuočiau apie gėjus Lietuvoje. Nekūriau filmo ir tam, kad labai realistiškai, tikroviškai, dokumentiškai parodyčiau gėjų situaciją Lietuvoje. Tiesiog tokia buvo mano, kaip kino žmogaus, reakcija.
- Kaip atsidūrėte Paryžiuje? Su Vilniumi ar Paryžiumi siejate tolimesnius planus?
- Gimiau augau Vilniuje, baigiau Jono Basanavičiaus vidurinę mokyklą, kurioje sustiprintas prancūzų kalbos mokymas. Norėjau studijuoti užsienyje, todėl pasirinkau Paryžių, kino specialybę Vincennes Saint-Denis universitete.
Kitąmet baigsiu studijas Paryžiuje. Manau, dar šįmet išvystysiu ilgo metražo filmo scenarijų. O tada grįšiu į Lietuvą jo kurti. Kol kas turiu idėjų filmams Lietuvoje.