- 1984 m. ištekėjote už suomio ir išvažiavote gyventi į Suomiją. Ką radote prieš nepriklausomybės paskelbimą grįžusi į Lietuvą?

- Iš Suomijos į Lietuvą grįžau po penkerių metų. Net filmą apie mane yra suomiai sukūrę – „Atgal į tikrą gyvenimą“. Buvo 1989 m., kai atsiradau Vingio parko mitinguose. Prie Sąjūdžio jau neprisijungiau – jis jau egzistavo, tai su visais stovėjau mitinguose.

1990 m. „Atgimime“ rašiau, kad esame prarastoji karta, kad sovietmečio supūdyti ir, ačiū Dievui, tarp mūsų atsirado tokie iškilūs žmonės kaip Vytautas Landsbergis, Kazimira Prunskienė, Eduardas Vilkas, Zigmas Vaišvila ir kad jie turi mus visus supuvusius paimti ir atsivesti už rankos į Nepriklausomybę. Jie man tada buvo autoritetai – net ir Algirdas Brazauskas.

Pamenu, kai Kovo 11-ąją lupo didžiulį LTSR herbą – visi jauni, gražūs dainavo. Tačiau ir tada galvojome, kad rusai lengvai nepaleis – manėme, bus kažkas drastiško. Tačiau buvo labai įdomu – dėl to ir grįžau – dėl jausmų ir dėl tėvynės.

- Prieš interviu užsiminėte, kad žinote Lietuvos diagnozę. Kokia ji?

- Manau, per 20 metų Lietuvoje ir liko vienpartinė sistema – ji išskydo, bet paskui susiformavo tuo pagrindu. Labiausiai organizuota jėga buvo komunistai ir prie jų prisišliejo visi kiti. Dabar mes iš esmės turime vieną lovio partiją.

Per 20 metų atsirado laisvė ir priklausomybė. Laisvė prisibrauti prie lovio arba pražūti. Dar yra variantas išvažiuoti – tą ir daro kas gali. Kalbu apie priklausomybę nuo to paties lovio – dėl to, kad jei neprieini prie lovio, nesi savam vidiniam rate, tu esi žuvęs. Tu nesutvarkysi pažymos, tu išvis esi bejėgis, kaip Gogolio ar Kafkos romane. Tu eini į teritoriją, kurioje niekas su tavimi nesiskaito.

Tačiau jeigu juos pažįsti, esi vienas iš jų, tame vidiniame rate – tau reikalai susitvarko, tu išgyveni. Partija iš tikro viena – jie gal laidose kapojasi, bet paskui draugiškai skambina vieni kitiems „tu sutvarkai tą, aš tau sutvarkau šitą reikalą“. Jie prieš rinkimus išsisklaido, išskaido jėgas, sena partija įkuria kitą partiją, kuri neva nauja jėga, sukiša savo žmones, kitur infiltruoja.

Visgi diagnozė – pirmas žingsnis į išgijimą.

- Kodėl Jūsų minėta partija taip ilgai laikosi?

- Lovio partija labai saugi – aptarnaujama didžiulės valdininkų armijos, prie jos prisišlieję labai daug verslo. Lovio partija saugi, nes ją saugo teisėsauga. Juk jokia afera nebuvo ir nebus išaiškinta, žodžio „vogti“ jau nebėra – yra žodis „pasiimti“. Jie nevagia – jie pasiima tai, ką valdo. Taip kuriami normalūs sandėriai „Leo“, „Alita“.

Dauguma žiniasklaidos nuo jos priklausoma – verslui nebeduodant reklamos, jos gali duoti tik valstybinės institucijos. Sudarius ilgalaikę sutartį, gali visai gerai gyventi.

Iš kitos pusės juos saugo Rusija. Rusija labai naudinga, kadangi tuoj gali pasinaudoti bet kokiu žmonių pajudėjimu, revoliucija. Rusija mūsų galingai lovio partijai labai gera. Dar iš kitos pusės viską legitimizuoja NATO ir ES. Lietuva - šių institucijų dalis, mus priima, su mumis kalba ir mes esame tvarkoje.

Ir tik pro kažkurį vieną plyšelį prasimušė sausio 16-osios ataka prie Seimo (mitingas, virtęs riaušėmis – DELFI). Kiek ten buvo Rusijos, kiek nebuvo, tačiau proveržis buvo subrendęs. Tauta, kuri yra už lovio partijos ribų, tyli dėl to, kad neturi moralinio autoriteto ir bijo, kad jos maištu gali pasinaudoti Rusija.

Dar pro kažkur prasimuša D. Kedžio fenomenas - apie jį nieko nežinome, tik kad šovė į nekenčiamą teisėjų klaną ir gerai atrodo – mums to užtenka ir nieko daugiau nereikia. Tauta tik numetė porą akmenų, staiga toks D. Kedys, kuris irgi gal toks pat banditas su auksine grandine, užėmė nišą, kurios tautai trūko.

D.Kedys – antras pagal populiarumą žmogus Lietuvoje. Jeigu šiandien vyktų prezidento rinkimai, nežinau, kas laimėtų – D. Grybauskaitė ar D. Kedys. Tai rodo, kokioje situacijoje mes esame.

- Kad esame nesubrendusi valstybė?

- Mes esame suvirškinti – mūsų lovio partija saugi, betoniniais blokais apsistačiusi – žiniasklaida, teisėsauga, ES ir Rusija – visi ją gina, visi ją saugo. Ir už tos mūro sienos, kinų imperatoriaus miesto, turi atsirasti labai stiprus moralinis autoritetas, kuris nebijotų. Tačiau didžiulė rizika, kad tuo gali pasinaudoti Rusija.

Bet kas dabar gali nusivesti tautą. Galėjo nusivesti ir Rolandas Paksas – jis vedė, bet nelabai turėjo kur vesti.

Baisu, jei atsiras kažkokia jėga – bus labai gerai, bet ir labai blogai. Po 1918 m. 21 metus buvome nepriklausomi, dabar irgi 20 metų nepriklausomi – 21-ais metais mes matome, kad kaip tada nereikėjo šūvio, taip ir dabar nereikia šūvio. Rusija tyliai, gražiai užsiima savo pozicijas.

- Pateikite pavyzdžių.

- Visa mūsų energetika jau yra Rusijos rankose, į žiniasklaidą Rusija ateina. Keistas simptomas, kad visų 10 metų vaikų, kurie visiškai nemoka rusiškai, kas antras žodis – rusiškas keiksmažodis. Bet kokioje – net valstybinėje institucijoje – vienintelis radijas, kurio klausomasi, – „Russkoje radio“.

Jei sėstumėte į taksi Vilniuje arba nuvažiuotumėte į Minską ir sėstumėte į taksi ten, nepajustumėte, kad pervažiavote sieną. Vadinasi, kažkas tvyro ore - ir kultūroje, ir žiniasklaidoje, ir ekonomikoje, ir keiksmažodžiuose.

Rusija budi ir čia vos ne laukiama. Mes esame pasiruošę be šūvio ją priimti. Ir čia tik laiko arba jos noro klausimas, kada ji be jokio šūvio gali ateiti. Ir daug žmonių kalba „o gal ir geriau“, nes matyti tą visą lovio partiją, šitiek metų siautėjant nebaudžiamą, sunku.

- Esate sakiusi „Žinau, ko bijo valdžia – aš esu pati tuose rūmuose patarėja du kartus buvusi – bijo vienintelio – šakių. Kad ateis kas nors, atsisės ir neišeis“. Ar taip tebemanote?

- Valdžia bijo sausio 16-osios – daugiau nieko nebijo. Sausio 16-ąją dabar galbūt jau suvaldytų, nors gal ir ne, jei atsirastų maišto lyderis, kad ir D. Kedys. Dabar situacija Lietuvoje – „Kedžio belaukiant“. Jo laukiant gali ateiti Rusija arba Kedys – nežinau, tačiau kažkas ateis.

- Dėl ko atsirado visos Jūsų išvardintos problemos?

- O kas atsitiko Haityje, kai po žemės drebėjimo atsirado daug nesaugomų pastatų? Atsirado turtas, kuris nebeturėjo savininko. Visa Lietuva buvo vienas didelis lovys ir šeimininkas dingo. Visi, kas greitesni, prie lovio priėjo. O greičiausi ir labiausiai organizuoti buvo komunistai – jie jau buvo tose vietose. O tada atsirado visi kiti, kurie prisiplakė.

- Rusų žurnalistai neseniai Lietuvą apibūdino kaip „margą kaip kaleidoskopas ir prieštaringą kaip 20-metė mergina“. Gal šiuose žodžiuose yra tiesos?

- Nemanau. Manau, yra dvi Lietuvos: lovio Lietuva ir bado Lietuva. Bado Lietuvoje – seni arba senamadiški žmonės su savo morale.

- Tačiau juk per 20 metų Lietuvoje turėjo įvykti kažkas gero?

- Gerai, kad yra tam tikra kritinė masė jaunų žmonių, dabar gyvenančių Vakaruose. Jie neapsivels visu šituo. Jeigu ilgą laiką gyveni ir žinai, kad arba tu merdėji, arba tau reikia prisirauti prie lovio, ilgainiui ir tu pradedi lįsti prie lovio, prarandi moralę.

Jie ir moksle, ir mene yra Vakaruose. Baigę mokslus jie pamatys, kad daugumai ten įsitvirtinti nepavyks ir pradės grįžti. Ši kritinė masė už kelerių metų gali nusverti. Žinoma, jei rusai neateis anksčiau. Rusija yra tarpdury, tos durys atviros ir ne nuo mūsų priklauso, kada ji ateis.

- Ar tos durys atviresnės dabar nei, tarkime, prieš 20 metų?

- Atviresnės. Mes buvome vyresnė karta, kuri, jei ne su šautuvu, tai bent su „ragatke“ būtų ėjusi prieš rusus. O mano 13 metų sūnaus klasėje visi geria, keikiasi rusiškai, ir jie nepastebėtų, ar rusai atėjo. Šios valdžios niekas nebegintų – prie šio Seimo joks laužas nebeužsikurtų.

- Kalbate apie fizinį ar ideologinį Rusijos atėjimą?

- Kam ateiti fiziškai, jei tu jau viską valdai? Jei turėsi net savo politikus – ar jie neparsiduos? Kiek tą lietuvių politiką nupirkti reikia. O gal jie jau parsidavė – niekas nežino. Jei mes turime jų energetiką, žiūrime jų žinias, gal mūsų politikai dalyvauja kažkokiame jų žaidime? Ką mes galime žinoti? Gal tik vadiname prieš Europą ir NATO nepriklausomybę? Lietuvių politikai labai pigūs – atėjusiam iš vadybininko ir 2000 Lt pinigai.

- Minėti politikai Jums atremtų, kad jūs pati padėjote į valdžią ateiti Rolandui Paksui.

- Esu padėjusi Valdui Adamkui, R. Paksui, Artūrui Zuokui, Viktorui Uspaskichui. Kai priešpaskutiniuose rinkimuose varžėsi V. Adamkus ir K. Prunskienė, ką reikėjo daryti? Juk V. Adamkus buvo tam, kad atitolintume Rusijos grėsmę – juk puikiai žinojome, kad jis ir senas, ir silpnas. Bet kiek jis tarnavo JAV, mes irgi nežinome.

Esu padėjusi ne vienam politikui, tačiau daugiau nenoriu niekam padėti. Tačiau jei atsirastų revoliucinga jėga, tikrai padėčiau. Bet ne tai, kuri nori prasibrauti prie lovio.

- Esate paskaičiavusi, kad 2009-aisiais šalyje gyveno maždaug pusė milijono jaunų lietuvių, gimusių jau sugriuvus Sovietų Sąjungai. Jūsų teigimu, šie vaikai nėra regėję sovietų kareivio, nesuvokia, ką iš tikrųjų reiškia KGB. Ką jie žino apie sovietmetį?

- Jiems dzin. Kaip mums Antrasis pasaulinis karas. Jiems tai yra tik bobučių pasakos. Aš įvykdau pilietinę pareigą – projekte „1984-ieji: Išgyvenimo drama“ juos su aktoriais bent jau sukrečiu.

Esame 5000-6000 tokių vaikų jau apdoroję. Dar ir europiečių kelis šimtus apdorojome.

Jeigu jie, taip kaip mes, bijotų Rusijos grėsmės, nemėgtų Tarybų Sąjungos, jie nesikeiktų rusiškai. Jiems būtų principo dalykas, juk jie visi puikiai kalba angliškai. Tačiau jie neturi alergijos – jiems ši tema neegzistuoja.

Beje, mūsų aktoriai labai norėtų bunkeryje matyti politikus – iš jų tebuvo Gintautas Babravičius. Jį, vargšą, KGB taip ištardė, kad maža nepasirodė. Kitų politikų nepavyko prisikalbinti – kur jiems - jiems statusas neleistų būti pažemintiems.