Rusų kalba – lietuvių silpnybė propagandos kare

Baigiantis antram išsivadavimo iš SSRS dešimtmečiui iš visų užsienio kalbų Lietuvoje vis dar populiariausia rusų – ją moka du trečdaliai, o supranta 9 iš 10 gyventojų. Šis faktas yra itin palankus Rusijai, norinčiai sustiprinti savo įtaką mūsų šalyse. Kita vertus, rusiškų, priešingai nei lenkiškų, mokyklų ir jas lankančių vaikų skaičius sparčiai mažėja. Nors moksleiviai kaip antrą ar trečią užsienio kalbą dažniausiai renkasi rusų, ji vis labiau pralaimi anglų kalbai – tai leidžia Kremliui skųstis pernelyg menku dėmesiu rusakalbių švietimui.

Tokias įžvalgas tarptautiniame tyrime „Humanitariniai Rusijos užsienio politikos aspektai Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje ir Baltijos šalyse“ išdėstė politologas Nerijus Maliukevičius.

Anot jo, Rusija šiame regione turi konkurencinį pranašumą dėl kelių objektyvių priežasčių: čia gyvenančių rusakalbių, rusiškos masinės kultūros populiarumo ir stačiatikybės paplitimo. Tačiau bene pagrindinė priežastis, padedanti Kremliui išlaikyti įtaką, yra kalba.

Statistika rodo, kad mūsų šalyje rusiškai kalba 64 proc. lietuvių ir 79 proc. lenkų, o lietuviškai – 66 proc. rusų ir 62 proc. lenkų. Antra dažniausiai lietuvių ir rusų mokama užsienio kalba yra anglų (atitinkamai 18 proc. ir 16 proc.). Lenkai, be gimtosios, geriausiai moka rusų kalbą (77 proc.) – politologas tai pavadino neraminančia tendencija.

Apskritai rusiškai Lietuvoje kalba 60 proc., Latvijoje – mažiau nei 44 proc., o Estijoje – vos 42 proc. gyventojų. Anglų kalbą geriausiai moka Estijos piliečiai (25 proc.). Mūsų šalyje tokių yra 17 proc., Latvijoje – 14 proc.

„Palyginti su Europos Sąjunga, kur rusų kalba yra septintoji (ją moka 7 proc. bloko gyventojų), tai yra didžiulis Rusijos humanitarinės politikos privalumas“, – taip statistiką apie Lietuvą įvertino N. Maliukevičius. Kitos dvi Baltijos šalys, nors jose gyvena gerokai daugiau rusų, lingvistiniu požiūriu Maskvai turėtų būti mažiau patrauklios.

Tiesa, kai kurios visuomenės grupės angliškai kalba kur kas geriau: jauni žmonės (57 proc.), moksleiviai ir studentai (67 proc.). Pastarieji anglų ir rusų kalbas supranta maždaug vienodai. Į klausimą, ar supranta rusiškai, teigiamai atsakė beveik 93 proc. respondentų. Tokia terpė, tyrėjo žodžiais, kol kas itin palanki Rusijos humanitarinei politikai, bet jaunimui anglų kalba tampa vis artimesnė už rusų.

Lietuvos mokiniai, be gimtosios, pirmiausiai renkasi mokytis anglų, prancūzų arba vokiečių kalbą. Antrosios užsienio kalbos pasirinkimas geroka padidėja: galima rinktis iš anglų, prancūzų, vokiečių, rusų, lenkų, italų, ispanų ar kitos kalbos, jei yra pakankamas susidomėjimas ir atsiranda mokytojas. Kai kur siūloma mokytis ir trečios užsienio kalbos.

Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, šiemet vaikai rusų kalbą dažniausiai renkasi tik kaip antrą, bet ir kaip trečią užsienio kalbą. Tačiau vis daugiau vaikų mokosi anglų kalbą, o atotrūkis tarp jų ir pasirinkusiųjų rusų kalbą skaičiaus didėja. Remdamasis šiuo faktu, fondas „Rusų pasaulis“ pernai Lietuvą įvertino kaip šalį, kur rusų kalba atsidūrė prasčiausioje situacijoje visoje posovietinėje erdvėje. Kitaip tariant, čia jaunimas ne tik nebemoka rusiškai, bet ir nerodo iniciatyvos mokytis šios kalbos.

Galima tikėtis, kad rusiškos mokyklos yra rusų kalbos ir kultūros puoselėjimo židiniai. Tačiau jų skaičius nuolat mažėja. Dabar šalyje yra 1228 lietuviškos, 68 lenkiškos ir 34 rusiškos mokyklos. 1990-1991 m. lenkiškų mokyklų buvo tik 44, o rusiškų – 85.

Dar smarkiau sumažėjo jas lankančių moksleivių. 1995-1996 m. rusiškose mokyklose mokėsi per 55 tūkst. vaikų (11 proc. visų moksleivių), 2004-2005 m. – 27 tūkst. (5 proc.), o šiemet – kiek daugiau nei 19 tūkst. (4,3 proc.). Tuo metu lenkiškose mokyklose 1990-1991 m. mokėsi 11 tūkst. vaikų, o šiemet – 15 tūkst.

Anot N. Maliukevičiaus, rusakalbiai tėvai linksta leisti savo vaikus į lietuviškas mokyklas, tikėdamiesi, kad tai padės jiems lengviau įsilieti į visuomenę ir darbo rinką. Norėdama palengvinti integraciją, valdžia norėtų etninių mokyklų moksleivius daugiau mokyti lietuvių kalbos.