Jo teigimu, po Pskovo desantininkų laidotuvių nebeliko jokių abejonių.
Sankt Peterburgo teisėkūros asamblėjos narys Borisas Višnevskis Vilniuje dalyvavo diskusijoje „Rusija šiandien: politinio elito kova uždaroje sistemoje“, kurią organizavo Rytų Europos tyrimų centras bendro su DELFI projekto „V. Putino Rusija“ pagrindu.
Politiko teigimu, Vakarai taip pat turi laikytis tvirtos ir griežtos pozicijos Rusijos atžvilgiu, ir asmeninės sankcijos, nukreiptos prieš V. Putiną ir jo artimiausių bendražygių, gali būti veiksmingos.
Atsakomąsias Kremliaus sankcijas B. Vyšnevskis vadina „sankcijomis prieš pačią Rusiją“, o Rusijos lyderio reitingus – neturinčiais pagrindo, nes apklausos vykdomos „isterijos ir baimės“ atmosferoje.
„Nicolae Ceausescu reitingai siekė 99 proc. likus savaitei iki sušaudymo“, – priminė jis.
– Viena vertus, susitarta dėl paliaubų, bet abi konflikto pusės nuolat praneša apie šių paliaubų pažeidimus. O Vakarų šalys ir toliau kalba apie papildomų sankcijų prieš Rusiją būtinybę. Kaip apibūdintumėte šiuo metu Ukrainoje susiklosčiusią padėtį (šiame kontekste žodis „karas“ oficialiai vartojamas retai)?
– Žinoma, tai karas, tik nepaskelbtas. Galima pavadinti ir kitaip – tai ginkluota agresija, nes ginkluoti vienos valstybės kariai yra kitos valstybės teritorijoje be atitinkamų tarptautinių susitarimų, leidimų ir t. t. Po Pskovo desantininkų laidotuvių, kurias tyrė mano draugas ir kolega Levas Šlossbergas (šiuo metu jis gydosi ligoninėje), jau niekas, mano manymu, negali abejoti tuo, kad mūsų kariai dalyvauja karo veiksmuose Ukrainoje.
Ir kariauja jie ginkluotų separatistų pusėje, ten yra mūsų karinė technika, kuri ten pateko, akivaizdžiai, per Rusijos sieną. Tikiuosi, niekas netiki pasakomis apie tai, kad Donecko ir Luhansko teritorijose yra kažkokie neišsenkantys sandėliai, kuriuose galima gauti tankų, šarvuotų transporterių, „Buk“ sistemų, zenitinių raketų kompleksų ir kitokių ginklų, kurių apsčiai turi separatistai. Visa tai atkeliauja iš Rusijos. Todėl tai yra agresija, taikoma nepaskelbto karo sąlygomis.
Šiuo metu pastebima gana trapi pusiausvyra. Abiejų pusių tikslai akivaizdūs. Ukraina nori išsaugoti savo teritorinį vientisumą ir numalšinti separatistų maištą, ir ji turi visas teises tai padaryti. Juo labiau, kad šis maištas, lyginant su didžiąja dauguma panašių situacijų, akivaizdžiai išprovokuotas iš išorės. Dauguma separatistų lyderių – Rusijos piliečiai, Rusija jiems nuolat teikia politinę, karinę, diplomatinę, materialinę, informacinę ir kitokią paramą, iškeliamos Rusijos vėliavos. Be šios paramos jie negalėtų egzistuoti, iš esmės, be jos nebūtų buvę jokio maišto. Ir laikyti to stichiniu tautos pasipriešinimu taip pat neįmanoma, juo labiau, kad naujoji Ukrainos valdžia per pusantro mėnesio nuo to laiko, kai atėjo į valdžią iki to laiko, kai kilo maištas, nespėjo padaryti nieko, kas būtų galėję sukelti tokį nuožmų pasipiktinimą ir privertę pradėti sukilimą. Tokie procesai paprastai vystosi iš lėto.
– Ukrainos valdžia ir tarptautinė bendruomenė pripažįsta, kad Ukrainos teritorijoje yra Rusijos pajėgų, tačiau pati Rusija toliau tai neigia. Ji neigia ir tai, kad kaimyninės šalies teritorijoje žūsta jos kariai...
Tame nėra nieko nauja. Egzistuoja vienas savo tikrumu unikalus dokumentas. Šis dokumentas – ne opozicijos išmislas, ne marginalų ar užsienio agentų pinklės. Jis vadinasi „Federalinis įstatymas dėl veteranų“. Tai galiojantis Rusijos įstatymas, priimtas 1995 metais. Šio įstatymo priede yra ilgas sąrašas šalių, į kurias TSRS siuntė savo karius, kad jie dalyvautų kariniuose veiksmuose, bet ji to niekada nepripažino. Tai dar nuo Sovietų sąjungos laikų, t.y. ten išvardytos vietos, kuriose buvę žmonės pripažįstami kovinių veiksmų dalyviais ir turi teisę į lengvatas. Ten minima ir Šiaurės Korėja, ir Jemenas, ir Alžyras, ir Egiptas, ir Angola, ir Etiopija bei daugelis kitų šalių. Kaip žinome, sovietų karių dalyvavimas koviniuose veiksmuose šiose šalyse niekada nebuvo pripažįstamas. Nepaisant to, jie ten buvo.
Tiesa, mano žurnalistinėje praktikoje yra vienas epizodas. 1992 metais bendravau su žmonėmis, kurie kovėsi Šiaurės Korėjoje. Jie pasakojo, kaip tai vyko. Aišku, kad visa tai buvo kruopščiai slepiama. Juos atveždavo prie sienos, jie ten išsirengdavo nuogai ir nuogi pereidavo sieną. Tuomet juos aprengdavo kinų uniformomis be skiriamųjų ženklų, ir jie dėdavosi esą kinų savanoriai.
Taigi visa tai nėra nauja, bet sovietų karių dalyvavimas tokiuose neskelbtuose karuose būdavo kruopščiai slepiamas. Lygiai taip pat dabar elgiasi Rusija – kruopščiai slepia savo karių dalyvavimą šiuose karuose, tačiau nuslėpti to jau neįmanoma, nes ten žūsta žmonės. Visus pasakojimus apie tai, kad kažkas yra išėjęs į kažkokias „atostogas“, cituoja tik tie žmonės, kurie niekada netarnavo kariuomenėje (aš, tiesa, irgi netarnavau) ir nežino dokumentų, apibrėžiančių karinę tarnybą. Negali karys išeiti atostogų ir kažkur išvykti su ginklu, negavęs tam savo vadovybės leidimo. Jis privalo informuoti, kur jis atostogauja.
– Jūs esate Sankt Peterburgo įstatymų leidžiamojo susirinkimo deputatas. Jūsų pozicija, švelniai tariant, skiriasi nuo oficialaus požiūrio į įvykius Ukrainoje. Kaip tai atsiliepia jūsų darbui?
Ji smarkiai skiriasi nuo daugumos pozicijos. Ir tai ne tik mano pozicija: tai visos frakcijos „Jabloko“ (įstatymų leidžiamajame susirinkime – DELFI) pozicija. Tai turi įtakos bendrai atmosferai, kuri, žinoma, yra labai įtempta.
Kovo pradžioje Įstatymų leidžiamasis susirinkimas svarstė Federacijų tarybos sprendimą leisti prezidentui įvesti pajėgas į Ukrainą. Tuomet iš tribūnos griežtai sukritikavau tokį sprendimą. Savo kalbos metu buvau pertrauktas keturis kartus. Tokios net fiziškai juntamos neapykantos iš Įstatymų leidžiamojo susirinkimo salės dar niekada nebuvau jutęs. Tai buvo tiesiog fizinė neapykanta, juo labiau, kad niekas asmeniškai man negalėjo pagrįstai paprieštarauti.
Dirbti, žinoma, tapo sunkiau, juo labiau, kad beveik per kiekvieną posėdį šūkaujama apie valstybės išdavikus, penktąją koloną ir pan. Tiesa, tai neturi įtakos balsavimo rezultatams – opozicijos projektai nebūdavo patvirtinami nei anksčiau, nei dabar.
Pagrindine darbo forma pastaraisiais mėnesiais tapo deputatų užklausos, į kurias privalu atsakyti. Taip pat daug dirbama grupėse, kurios sprendžia konkrečias problemas – rinkėjų teisių apsaugos, istorinio miesto centro išsaugojimo ir pan. Tam nereikia visuotinio balsavimo Įstatymų leidžiamajame susirinkime ir kiek galiu, naudojuosi savo asmeniniais deputato įgaliojimais.
– Stebime sankcijų karą, kuris, akivaizdu, daro žalą abiem pusėms, nors labiau kenkia Rusijos ekonomikai. Nepaisant to, nuolat pranešama apie itin aukštus Vladimiro Putino reitingus. Kaip tai paaiškinsite?
Pirma, netikiu jokiais iš šių reitingų. Antra, juokinga matuoti reitingus, kai šalyje tvyro isterijos ir baimės atmosfera. Trečia, į kalbas apie aukštus reitingus atsakau mėgstama fraze: likus savaitei iki sušaudymo, Nicolae Ceausescu reitingas siekė 99 proc. 1991 metų kovą beveik 90 proc. į referendumą atėjusių TSRS gyventojų pasisakė už sąjungos išsaugojimą, o gruodį jos jau nebebuvo ir niekas nėjo į gatves jos ginti. Taigi reitingai yra sąlyginis dalykas, visuomenės nuotaikos greitai keičiasi.
Be to, žmonės dar savo kailiu nepajuto šio infliacijos smūgio. V. Putinas įvedė sankcijas prieš savo šalį, o ne prieš Vakarus. Kiekvienas žmogus, kuris vaikšto į parduotuves taip, kaip aš, mato, kaip jose auga kainos, beje, praktiškai visų produktų. Tai matyti plika akimi.
– Kaip regite galimą situacijos Ukrainoje ir Rusijos viduje plėtotę?
Mano nuomone, tik aiški ir pakankamai griežta pozicija, kurios laikytųsi dauguma Europos valstybių, gali duoti realų rezultatą. Realų poveikį gali turėti ne sankcijos prieš Rusiją apskritai, o asmeniškai prieš V. Putiną ir artimiausią jo aplinką, jų kapitalą, lėšas ir pan.
Kalbant apie vidinę padėtį Rusijoje, labai tikiuosi, kad ji vis dėlto keisis. Dabartiniai įvykiai – tai masinis pamišimas. Propaganda Rusijos viduje, užvaldžiusi televiziją, apeliuoja į žemiausias žmonių savybes ir emocijas – pyktį, agresiją, neišprusimą, nepakantumą.
Aiškėja, kad visa tai netūnojo taip giliai, kad neišlįstų į paviršių prie tokio masinio propagandinio pumpavimo. Tačiau tai negali ilgai tęstis. (Propagandos – DELFI) poveikis būtinai silpnės ir žmonės pradės atsibusti. Bet kokiu atveju aš darau viską, kas įmanoma: turimomis galimybėmis mėginu aiškinti, kas iš tikrųjų vyksta, kad viskas yra ne taip, kaip pateikiama. Kai kas supranta, kai kas – ne, bet viliuosi, kad tų, kurie supranta, bus daugiau.
