Anot Vilniuje viešinčių Rusijos opozicijos atstovų, tai bus milžiniškas pasityčiojimas iš demokratijos, prieš kurį nublanks ankstesni Vladimiro Putino režimo išsišokimai rinkiminiuose procesuose.
Kandidatų artėjančiuose rinkimuose, atrodytų, daug. Tačiau daugelis jų – jei ne V. Putino režimo lojalistai, tai politiniai statistai, kandidatuojantys tik dėl matematikos. O opozicijos kandidatams dalyvavimas rinkimuose tapo ištisu kliūčių ruožu. Pavyzdžiui, Sankt Peterburge šį barjerą įveikė vos daugiau nei pusė opozicinės partijos „Jabloko“ politikų. Svečiai iš Rusijos neslepia, jog daroma viskas, kad rinkimų baigtis būtų aiški gerokai prieš balsavimo dieną.
Rinkimų komisijos – vaiduokliai
Rytų Europos studijų centro (RESC) organizuotoje diskusijoje „Rusija šiandien: politinio elito kovos uždaroje sistemoje“ dalyvavęs „Jabloko“ veikėjas iš Sankt Peterburgo Borisas Vyšnevskis turi daug patirties kovojant su rinkimų klastojimu Rusijoje. Dabar, anot jo, šis procesas įgijo naują, dar pavojingesnį veidą.
Pirmiausiai „Jabloko“ atstovas akcentuoja rinkimų komisijas. Lietuvoje – tai biurokratiniu darbu užsiimantys padaliniai, atliekantys formalumus ir tiesiogiai aptarnaujantys rinkėjus. Rusijoje – tai kur kas daugiau.
„Rinkimų komisijos – struktūros, sukurtos realizuoti gyventojų teises rinkimuose – paverstos į šių teisių ribojimo struktūras. Sistema kuria didžiausią įmanomą kiekį kliūčių opozicijos kandidatams, ir mes tai labai gerai matome Peterburge“, - kalbėjo B. Vyšnevskis.
Kaip tai vyksta? Pasirodo, per paprastą mechanizmą. Anot „Jabloko“ atstovo, opozicijos kandidatai turėjo registruotis vietinėse rinkimų komisijose, ir daugelis jų susidūrė su netikėta kliūtimi – komisijų... nebuvo įmanoma rasti.
„Opozicijos kandidatai negali net išsikelti, negali net pateikti dokumentų. Kodėl negali? Todėl, kad jie negali rasti rinkimų komisijų. Tokia štai įdomi situacija. (…) Kandidatai, kurie norėjo pateikti dokumentus dalyvavimui rinkimuose, negalėjo rasti rinkimų komisijų. Negalėjo – ir viskas.
Interneto puslapiuose tokios informacijos nėra. Pačių rinkimų komisijų puslapių nėra. Bandant sužinoti adresus miesto rinkimų komisijoje – atsisakymas. O kai pavyksta rasti adresus ir ateini į komisiją – sužinai, kad jos nėra. Arba yra – bet durys uždarytos ir kabo spyna. O nuo rinkimų paskelbimo iki registracijos pabaigos buvo tik 20 dienų. Didžiąją dalį šių dienų opozicijos kandidatai paprasčiausiai ieškojo rinkimų komisijų, išsiaiškinti, kur jos. Galėjo būti nurodyti telefonų numeriai, bet jais niekas neatsiliepė. Asmeniškai važiavau į keletą tokių „komisijų“ fotografavau didžiules spynas. Kur komisijos municipalitetuose – ten stovi apsaugininkai ir nieko neįleidžia. Tai nebuvo išimtis – tai buvo taisyklė“, - prisiminė B. Vyšnevskis.
Ir tuo kliūtys komisijose nesibaigė. Paieškų ir spynų barjerus įveikę kandidatai, anot jo, susidurdavo su naujais siurprizais.
„Kai kandidatams pavykdavo rasti komisijas ir jos netgi nebuvo uždarytos, paaiškėjo, kad jie negali paduoti dokumentų. Nes ten stovi eilė – arba pasamdyti studentai, ar dar kokie personažai, kurie tarsi irgi susiruošė paduoti dokumentus rinkimams. Kiekvienas komisijoje praleisdavo mažiausiai po valandą. O komisija dirbdavo po 2-3 valandas per dieną“, - tęsė B. Vyšnevskis.
Pasak, vien Sankt Peterburge dokumentų pateikti nepajėgė apie 200 „Jabloko“ ir kitų opozicinių partijų kandidatų.
Ir tuo istorija nesibaigė – anot politiko, buvo eliminuota ir nemaža dalis visus ankstesnius barjerus įveikusių opozicionierių.
„Reikšmingą dalį buvo atsisakyta registruoti kandidatais dėl tokių priežasčių, kurias norėtųsi įvardinti. Pavyzdžiui, žmogus deklaravo, kokios jo pajamos ir turtas. Ir automobilio markę parašė angliškai – taip, kaip tai parašyta automobilio dokumentuose. Ir dėl to jį atsisakė registruoti. (…) Mano paties municipalinėje apygardoje dėl šios priežasties atsisakė registruoti du „Jabloko“ kandidatus. Dar vienas įdomus pavyzdys: žmogus išdrįso paraiškiniuose dokumentuose panaudoti dviem žodžiais sutrumpintą „Jabloko“ partijos pavadinimą, palyginti su valstybiniu (partijos – DELFI) registravimo liudijimu. Dėl to jį atsisakyta registruoti“, - detalėmis dalijosi B. Vyšnevskis.
Pasak jo, vien „Jabloko“ Sankt Peterburge norėjo iškelti daugiau nei 200 savo kandidatų. Po biurokratinės mėsmalės liko tik apie 110. dar didesni nuostoliai – partijos „Teisinga Rusija“ gretose. Šios partijos skelbtais duomenimis, kandidatais įregistruoti 327 jos politikai, kai registruotis bandė 918.
Išankstinis balsavimas – grandiozinė klastotė?
Rusijos opozicionierius konstatuoja, kad Lietuva nuėjo normalios demokratijos keliu, kurio rusams belieka pavydėti. O rusiškoje demokratijoje vienu pavojingiausių reiškinių jis laiko išankstinį balsavimą, kuris Lietuvoje prigijo ir prie balsadėžių sutraukia vis daugiau žmonių.
„Išankstinis balsavimas rinkėjų valios pareiškimą rinkimų dieną gali paversti visiškai beprasmiu“, - nuogąstavo B. Vyšnevskis.
Iš savo praktikos B. Vyšnevskis daro prielaidą, kad išankstinio balsavimo rezultatai smarkiai skirsis nuo rinkėjų valios rinkimų dieną ir bus nepaprastai palankūs „Vieningosios Rusijos“ partijai ir kitiems V. Putino lojalistams.
Prieš dešimtmetį atrasta sistema, anot „Jabloko“ atstovo, „statistiškai neįmanomus“ rinkimų rezultatus pavertė „Vieningosios Rusijos“ pergale. O išankstiniame balsavime žmonės balsavo ištisais autobusais.
„Prieš 10 metų rinkimuose viename iš Peterburgo municipalitetų surengėme atskirą skaičiavimą rezultatų, gautų išankstiniame balsavime ir rinkimų dieną. Pagal išankstinio balsavimo rezultatus, už „Vieningosios Rusijos“ kandidatus balsavo po 85, 90, 95 proc. balsų. Ir po 1-2 proc. už „Jabloko“ ir kitus. Balsavimo dieną vaizdas buvo priešingas. Ne 80 proc., žinoma, bet buvo apylinkių, kur mūsų kandidatai surinko po 50-55 proc. O „Vieningosios Rusijos“ kandidatai – po 6, 10, 15 proc. Aš pagal išsilavinimą matematikas. Suprantu, kad tokia situacijoje toje pačioje teritorijoje statistiškai neįmanoma. Niekuo neįmanoma paaiškinti tokio rinkėjų pasirinkimo skirtumo“, - prisiminė B. Vyšnevskis.
Mėgindami kvestionuoti balsavimo legitimumą, opozicionieriai tada išgirdo, esą „Vieningosios Rusijos“ šalininkai masiškai pilietinę pareigą atliko per išankstinį balsavimą, tad nieko nuostabaus, kad rinkimų dieną jų buvo nedaug. Tokia versija patikėjo ir teismas. Politikas neabejoja, kad taip bus ir dabar – esą aktyvumas išankstiniame balsavime ir vėl buvo milžiniškas. Pasak jo, išankstinis balsavimas Sankt Peterburge buvo nepaprastai aktyvus. Esą pastebėta, kad balsuoti masiškai keliavo gydytojai, valdininkai ir kiti valstybinio sektoriaus darbuotojai.
„Visi balsuojantys iš anksto savo biuletenius deda į vokus. Juos užantspauduoja, ir visa tai bus saugoma rajono administracijoje. Ir kas ten vyks naktį – nežinome. Nors greičiausiai žinome. Baiminamės, kad šiuos vokus pakeis kiti. Ir bandymas administraciniu keliu į išankstinį balsavimą atginti kuo daugiau žmonių reikalingas tik tam, kad pateisinti didelį kiekį jau paruoštų biuletenių“, - teigė B. Vyšnevksis.
Į gubernatorius – tik su V. Putino lojalistų pritarimu
Gubernatorius – labai svarbus postas Rusijoje. Bet ir čia rinkimai primena farsą. B. Vyšnevskis priminė naują normą rusiškoje rinkimų teisėja – pasirodo, į gubernatorius kandidatuoti gali tik tie politikai, kurie praėjo vietos valdžios filtrą ir sulaukė tiesiog kolosalios paramos.
„Yra tokia sąvoka. Niekur Europoje nevartojama. „Municipalinis filtras“. Pas mus, norint išsikelti į gubernatorius, reikia surinkti, pavyzdžiui, Peterburge, dešimtadalį visų municipalinių deputatų parašų. Kitaip dalyvauti neįmanoma. Situacijoje, kai apie 90 proc. Peterburgo municipalinių deputatų kontroliuojami „Vieningosios Rusijos“, niekas dalyvauti negali. (…) Niekas iš „neteisingų“ kandidatų parašų nesurinko“, - teigė B. Vyšnevskis.
Rezultatas, anot jo, graudus: gubernatoriaus posto siekia dabartinis gubernatorius Georgijus Poltavčenka ir keturi kandidatai, kurie „yra tik dekoracija“. „Ten net klastoti nieko nereikės. Vienas iš kolegų man sakė – agituokime balsuoti už bet ką, tik ne už Potavčenką. Atsakiau, kad, deja, būtent Poltavčenka iš šito penketuko geriausias“, - ironizavo politikas.
Pasikeitė V. Putino baimės
A. Kynevo teigimu, anksčiau veikė vadinamasis „suverenios demokratijos“ modelis. „Pirmas elementas – valstybė smarkiai griežtino politinių partijų registravimo procesą, partijų skaičius neišvengiamai mažėjo. 2011 m. Rusijoje buvo iš viso 7 teisėtos partijos. Visos kitos partijos arba nebuvo registruojamos, arba buvo likviduojamos. Partijų skaičiaus mažinimas valstybei padėjo kontroliuoti, ką tos partijos kelia rinkimuose“, - aiškino mokslininkas.
Pasak jo, buvo nevieši sąrašai politikų, kuriems buvo draudžiama dalyvauti bet kokiuose rinkimuose – ir nė viena partija jų nekėlė. Antroji sistemos grandis – galimybių rinkimuose dalyvauti be partijos eliminavimas.
Tačiau tai, anot jo, sukėlė šalutinių efektų – protesto elektoratas ėmė telktis apie vadinamąsias „sistemines partijas“, dažnai laikomas V. Putino marionetėmis. „Ir net tie „satelitai“ ėmė stiprėti. (…) Tuo pačiu metu nesisteminė opozicija vykdė kampaniją „balsuok už bet kokią kitą partiją“. Balsuok už ką nori, tik ne už „Vieningąją Rusiją“. (…) Tęsiantis tokiai dinamikai, tai galėjo privesti prie „satelitų mutacijos“. Suprantama, kad jie nuo valdžios priklausomi ne iš geros valios, o iš baimės“, - aiškino A. Kynevas.
Taigi Kremliaus akys nukrypo į „sistemines“ partijas, kurios perspektyvoje galėjo tapti iššūkiu režimui.
„Jie vis dažniau keldavo uždraustuosius kandidatus, vis dažniau balsavo prieš vienus ar kitus sprendimus“, - sakė mokslininkas.
Dėl šios grėsmės, anot jo, „kontroliuojamų partijų“ koncepcijos atsisakyta. „Nauja koncepcija – maksimalus partijų skaičius, siekiant maksimaliai išsklaidyti protesto balsus“, - dėstė A. Kynevas.
Taip anot jo, Rusijoje užgimė politinių technologų steigiamos partijos: kelios pavadinime įsirašė žodį „komunistai“, kelios – žodį „teisingumas“. Taip stengtasi išsklaidyti „satelitų“ elektorato balsus. Tokia koncepcija pritaikyta nuo 2012 m. rinkimų, o pernai Kremlius esą pamatė, kad atsivėrė naujos nepageidaujamos spragos opozicijai.
„Koncepcijos pakeitimais valdžia sprendė taktinę užduotį. Jai reikėjo susilpninti sistemines partijos, išsklaidyti balsus. Tačiau kaip šalutinis efektas – atsirado ne tik feikiniai, bet ir tikri politiniai projektai. Į politiką grįžti pradėjo visi tie žmonės, kuriems politika 7-8 metus buvo uždrausta“, - tęsė A. Kynevas.
Pasak jo, tikrajai opozicijai pavyko nuskinti kelias reikšmingas pergales, ir tai Kremlių privertė permąstyti strategiją ir įstatymais nustatyti naujus apribojimus V. Putino kritikams.
„Priimtas įstatymas, keičiantis kandidatų rinkimuose registravimo tvarką. Visa tai vyko iki Krymo įvykių ir iki Ukrainos krizės. (…) Jei anksčiau politinių partijų keliami kandidatai turėjo tiesiog pristatyti tik asmens dokumentus, turto deklaracijas, savo ir šeimos narių išlaidas ir pajamas. Dabar įvedamas reikalavimas surinkti gigantišką parašų skaičių – 3 proc. apygardos rinkėjų. Esmė tame – tai draudžiamoji norma, kurios įvykdyti neįmanoma. Išsigandusi naujos nekontroliuojamų politinių projektų bangos, valdžia stengiasi bet kokiais būdais ją sulaikyti“, - teigė A. Kynevas.
Žinoma, tarp sulaikymo mechanizmų – ne tik įstatymų pakeitimai. Mokslininkas priminė Aleksejaus Navalno ir kitų opozicinierių sulaikymus, kurie esą vyko netgi anksčiau, nei buvo galima tikėtis pagal ankstesnių rinkimų chronologiją.