Tokios nuomonės laikosi Latvijos nacionalinės gynybos akademijos Saugumo ir strateginių studijų centro analitikas Janis Bėrzinis.
Pasak pašnekovo, Sirijoje Rusija gali pasiekti savo tikslų, bet jai taip pat gresia įsivelti į religinį karą, o kraštutiniu atveju Maskva galbūt net panaudotų taktinį branduolinį ginklą.
- Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, imta kalbėti apie hibridinį karą, kuris apima konvencines ir nekonvencines priemones, reguliariąsias ir nereguliariąsias pajėgas, taip pat informacinį ir kibernetinį karą. Jūsų požiūriu, kaip tokio tipo karui prieš stipresnį priešininką gali kovoti mažos šalys, tokios kaip Lietuva ir Latvija?
- Pirmiausia, aš norėčiau pabrėžti, kad Rusijai netinka terminas „hibridinis karas“. Iš tiesų rusai šio termino net nežino. Grįžtant prie klasikinės karo teorijos, pamatysite, kad rusai domisi naujosios kartos karais.
Hibridinis karas yra sudėtinė tokio naujosios kartos karo dalis. Naujosios kartos karyba pasižymi labai visapusišku požiūriu.
Pirma, yra žemo intensyvumo konfliktas, kurį mes iš esmės regėjome Ukrainoje. Antra, tai generolo Vladimiro Slipčenko idėja apie šeštosios kartos karą, kuriame tikslaus pataikymo ginkluotė pasiekia tokį lygį, kad nebelieka jokio tikslo naudoti branduolinių ginklų, mat konvencine ginkluote galima sukelti panašaus lygio žalą.
Trečias dalykas, tinklai. Tai reiškia, kad reikia turėti horizontaliai organizuotus mažesnius karinius vienetus, gebančius kovoti nepriklausomai vienas nuo kito, bet siekti vieno tikslo. Ketvirta, asimetrinis karas. Hibridinis karas yra svarbi asimetrinio karo dalis.
Žmonės dažnai daro klaidą susitelkdami vien tik į hibridinį karą ir propagandą, taip užmirštami karinį komponentą.
Taigi atsakant į jūsų klausimą, ką mažos valstybės gali padaryti kovoje su didesniu priešu, reikia visaapimančio atsakymo. Nepakanka neutralizuoti rusišką propagandą, nepakanka padidinti gynybos biudžeto. Šių individualių veiksmų nepakanka, reikia apimti viską.
Jei esminis klausimas, kaip neutralizuoti Rusijos propagandą, tai net ir čia nepakanka uždrausti kokio nors Rusijos kanalo transliacijų. Reikia suvokti, kodėl tas kanalas sugeba daryti įtaką žmonėms. Kodėl žmonės tiki žinute, kurią jiems siunčia? Tik tada, kai neutralizuoji žinutę, neutralizuoji grėsmę.
- Bet kaip galima neutralizuoti tokią žinutę, jei viskas konstruojama ant įtarumo ir abejonės? Juk žmogaus prigimčiai įprasta abejoti. Ir Rusija tuo puikiai pasinaudoja – sukelia abejonę Vakarų veiksmais Artimuosiuose Rytuose, Europos Sąjungos tikslais Ukrainoje ir panašiai.
- Tai politinė problema. Bet taip, paneigti konspiracijos teorijų praktiškai neįmanoma.
- O Rusija turi patirties konstruodama konspiracijos teorijas...
- Absoliučiai, bet būkime atviri: būta klaidų ir pas mus, iš jų reikia mokytis. Pavyzdžiui, britų generolai viešai abejoja Irako kampanija, svarsto apie 2003 m. įvykdyta intervenciją, kurios esą nereikėjo. Rusija naudojasi tuo, siekdama sukelti abejonių JAV intencijomis.
- Kokios yra politinės ir karinės Rusijos intencijos, jūsų požiūriu? Klausiu globaliai.
- Iš tiesų, mano nuomone, Rusija nenori atkurti Sovietų Sąjungos. Tai, kas šiandien vyksta, yra civilizacijų konfliktas – pasiskolinsiu tai iš Samuelio Huntingtono. Rusijos požiūriu, didžiausi vieni kitų konkurentai yra Rusijos, Vakarų, islamo ir Kinijos civilizacijos.
Taigi, rusų požiūriu, skirtingų civilizacijų interesai nesutampa ir dėl to kyla konfliktai. Jų manymu, Vakarai turi savo konkrečius interesus ir jie nesutampa su Rusijos, Kinijos ar islamo pasaulio interesais.
Toks civilizacijų susidūrimas, Rusijos požiūriu, yra gilus ir sudėtingas, nes kalbame ne tik apie politiką, bet apie kultūrinius, moralinius skirtumus, dominavimo formas ir panašiai. Jiems atrodo, kad jeigu Vakarų ir Rusijos civilizacijų interesai nesutampa, tai visuomet egzistuoja konfliktų ir susidūrimų tikimybė. Jie labai įtariai žiūri į viską, ką Vakarai daro Rusijos atžvilgiu.
Bet atvirai kalbant tai labai paranojiškas požiūris. Pavyzdžiui, jie tikrai bijo, kad Vakarai nori perimti Rusijos gamtinius išteklius arba gali atakuoti Rusiją karine jėga.
- Ir jie apie tai kalba visiškai rimtai?
- Taip, jie tuo tikrai tiki. Nepaisant fakto, kad JAV atrado išteklių rezervų savoje šalyje ir praktiškai turi naftos visam likusiam gyvenimui. Aišku, aš perdedu, bet nafta tikrai nebėra toks svarbus kriterijus kaip anksčiau. JAV tai nebeaktualu.
Vakarų užsienio politika irgi gana prieštaringa. Vakaruose mes kažkodėl manome, kad Rusija yra izoliuota. Bet iš esmės, kas yra Vakarai: tai tik Europa ir Jungtinės Valstijos.
Pamąstykime globaliai: ar Lotynų Amerika labai draugiška Vakarams? Taip, ji nėra priešiška, siekia palaikyti gerus ryšius, bet tai nėra lengvi santykiai. Tas pats su Afrika, Artimaisiais Rytais, Azija. Pasaulyje nebėra vieno hegemono, nėra taip, kad Vakarai kontroliuotų pasaulį. Rusija tai išnaudoja.
- Tai kažkokiu lygmeniu išties grįžtame į Šaltąjį karą, kai kiekviena pusė siekia užsitikrinti kuo daugiau sąjungininkų?
- Tai, ką regime, nėra Šaltasis karas. Iš tiesų Vladimiras Putinas bandė būti Vakarų draugu pačioje prezidentavimo pradžioje.
- Gal galite pateikti pavyzdžių?
- JAV paprašė oro koridoriaus į Afganistaną, rusai suteikė. JAV paprašė dalytis slapta informacija kovoje su terorizmu, rusai sutiko. Abejoju, ar jie taip elgtųsi dabar.
Apskritai rusų mąstymas unikalus. 2001 m. Rusija paprašė JAV restruktūrizuoti užsienio skolą. Baltieji rūmai sutiko. Bet Kongresas pritarė su sąlyga, jei bus panaikinta Rusijos užsienio žvalgybos bazė Lourdes, Kuboje. Šitą pasiūlymą galima suvokti dviem būdais.
Pirmas, kai suprantate paprastai – jūs prašote restruktūrizuoti jūsų skolą, nes nebegalite mokėti, o už tai jūsų paprašo uždaryti žvalgybos bazę Kuboje. Galima manyti: puiku, Šaltasis karas baigtas, mums jos nebereikia, uždarykime.
Bet galima suprasti ir kitaip – galima manyti, kad JAV panaudoja ekonominius instrumentus neutralizuoti Rusijos karinį potencialą regione.
Kaip manote, kaip rusai tai suprato? Aišku, antruoju būdu.
Lygiai taip pat jie turėjo karinę jūrų bazę Vietname, kuri vadinosi Cam Ranh Bay, bet nebegalėjo mokėti nuomos Vietnamui. Po trijų mėnesių į ją atsikraustė amerikiečiai. Kaip tai suvokė rusai?
Jie buvo įsitikinę, kad JAV spaudė Vietnamą, nustūmė Rusiją ir įkūrė savo bazę. Taigi, jų manymu, tai ataka prieš Rusiją. Jų suvokimas toks, kad visi prieš juos nusiteikę.
Rusija su V. Putinu priešakyje vystė tokį įtarimų kupiną požiūrį JAV atžvilgiu. Ir jeigu paskaitysite jų karinius dokumentus, rusai ruošiasi, kad juos atakuos.
- Gerai, jie mano, kad Vakarai nori juos pulti. Kaip į šitokį konceptą patenka Rusijos veiksmai Sirijoje? Kokie Rusijos tikslai Artimuosiuose Rytuose?
- Pirma, jie paprasčiausiai nori padėti Basharui al-Assadui.
- Nemanote, kad tai per paprastas tikslas Rusijai?
- Taip, bet tai tik vienas iš tikslų. Kai kurie ekspertai mano, kad Rusija taip elgiasi norėdama sumenkinti JAV įtaką regione. Aš manau, kad jiems tai pageidautina pasekmė, bet nemanau, kad tai pirminis tikslas.
V. Putinas pats pasakė, kad Rusija Sirijoje turi du tikslus: pirma, padėti išsilaikyti B. al-Assado režimui, antra, kovoti su radikaliuoju islamu.
Jeigu perskaitysite karinius Rusijos dokumentus, pagrindinis jos konkurentas ir oponentas yra NATO, bet pagrindinis priešas – radikalusis islamas.
- Tačiau Maskva visais laikais šiek tiek flirtavo su įvairiomis islamo grupuotėmis ir radikaliuoju islamu...
- Turite omenyje tai, kad Rusija sudarė sąlygas islamistams iš Rusijos išvykti ir prisijungti prie ISIS?
- Taip, iš vienos pusės. O, antra vertus, daug kur rašoma, kad Rusija finansavo „Hamas“, kovoje prieš Izraelį.
- Taip, teisingai, bet negalime sulyginti „Hamas“ ir „al-Qaedos“ bei ISIS. Tai visiškai skirtingi dalykai. Tačiau reikia mąstyti paprastais kariniais terminais. Ką aš turiu omenyje? Pirmas Rusijos tikslas, kad B. al-Assadas liktų valdžioje. Taigi bombarduojami visi, kurie kovoja prieš al-Assadą.
Tačiau yra ir antras tikslas. V. Putinas savo interviu CBS gana konkrečiai pasakė: „Daugiau nei 2000 kovotojų iš Rusijos ir buvusių sovietinių respublikų yra Sirijos teritorijoje. Jie gali grįžti pas mus. Todėl vietoje to, kad lauktume, kol jie grįš, mes geriau padėsime al-Assadui sudoroti juos Sirijos teritorijoje“. Taigi jis pasisakė gana atvirai.
Dabar dažnai teigiama, kad Rusija neatakuoja „Islamo valstybės“. Ne, dabar jie to nedaro, bet jie atakuoja ten, kur situacija yra pati prasčiausia al-Assado režimui. Jei pažiūrėsite į žemėlapį, tai al-Assado valdoma dalis darėsi vis siauresnė ir siauresnė, visos Rusijos atakos įvykdytos ties šia riba.
- Jūs manote, kad sunaikinusi opoziciją al-Assado režimui, Maskva tęs atakas prieš ISIS?
- Taip, manau. Galų gale, jie iš dalies jau dabar pasiekia ISIS teritoriją. Galbūt aš klystu, nes mano žinios grįstos tik vieša informacija, bet mano požiūriu, jie stiprina al-Assado pozicijas, o paskui judės toliau.
- Ar įsivaizduotumėte pokarinę Siriją, padalintą į al-Assado kontroliuojamas teritorijas, ISIS valdas ir kurdų žemes?
- Manau, kad ISIS teritorijos nebus. Mano nuomone, jie apskritai pervertino savo galimybes.
Šiaip neseniai nutiko gana įdomus dalykas: jei gerai pamenu, kelios dešimtys Saudo Arabijos dvasininkų paskelbė džihadą prieš Rusiją Sirijos teritorijoje. Tai reikštų, kad Rusija galbūt žengia į religinį karą.
Bet Rusija turi branduolinį ginklą. Taktinį branduolinį ginklą galima naudoti nedidele apimtimi. Jei Rusijos interesams kiltų nepaneigiamas pavojus, jie gali panaudoti ginklą, tai parašyta net jų karinėje doktrinoje.
- Manote, Rusija tikrai jį panaudotų? Ne atgrasymui, ne grasinimams, bet iš tiesų?
- Tai tik hipotezė, bet, manau, tai įmanoma.
- Kokie Rusijos interesai turi būti pažeisti, jūsų nuomone, kad ji tam ryžtųsi? Ypač Sirijos teritorijoje.
- Turime Kaukazo kalifatą, kurio vadai deklaravo lojalumą ISIS. Klausimas kokia apimtimi Ramzanas Kadyrovas geba kontroliuoti procesus.
Rusija turi pakankamai radikalių musulmonų savoje teritorijoje, o Rusijos specialiosios tarnybos kontroliuoja ne viską. Mes nekalbame apie kažką panašaus į Rugsėjo 11-ąją, bet galime neišvengti žmonių šaudymo gatvėse, užtaisų sprogdinimų metro ir traukinių stotyse.
Jeigu toks karas tęstųsi, Rusija galėtų pasirinkti neutralizuoti šaltinį. Tik aš nemanau, kad jie taip toli nueis. Tai yra tik galimybė. Nemanau, kad jie tikrai taip toli nueis, galų gale pati ISIS turi problemų.
- Ką turite omenyje?
- ISIS karinė galia pagrįsta buvusiais „Baath“ partijos armijos pareigūnais iš Irako. Saddamo Husseino Irakas nebuvo religinė valstybė, tai buvo sekuliari šalis. Šitie vaikinai atėjo iš sekuliarios kariuomenės. Man įdomu, kodėl jie prisijungė prie ISIS? Viena hipotezė (bet tai tik hipotezė), kad „Baath“ pareigūnai turi kitą darbotvarkę ir naudojasi ISIS siekdami savo tikslų. Ir kai tik pasieks tikslus, atsiskirs nuo ISIS.
- Koks gali būti jų tikslas? Sukurti atskirą arabų sunitų valstybę?
- Galbūt. Arba galbūt jie naudojasi ISIS siekdami sumušti kurdus.
- Grįžtant prie Rusijos veiksmų Sirijoje. Jūsų nuomone, kokią tai gali turėti įtaką Baltijos valstybių saugumui?
- Trumpuoju laikotarpiu Rusija bus tiesiog užimta Sirijoje. Taigi šiuo požiūriu tai nėra blogai. Bet aš neturiu atsakymo, kokios gali būti vidutinio ir ilgojo laikotarpio pasekmės, kas nutiks Rusijoje ir ką tai reikš mums.