Nuolatinė aplink tykančių priešų grupių pasalų grėsmė ir būtinybė patiems rengti pasalas. Netikėti susišaudymai naktį ir poilsis ant plikos žemės.
Tokiose pratybose Kretingos rajono miškuose dalyvavo Krašto apsaugos savanorių pajėgų rinktinės Žemaičių apygardos 301 kuopos kariai savanoriai. Tarp jų buvo ir moksleivių, ir solidžių verslininkų, ir policijos pareigūnų, ir subrendusių vyrų, ir jaunų merginų.
Jaučiasi skolingas tėvynei
Neseniai į savanorių gretas įstojusiam ir iš tris savaites trukusių bazinių karinio parengimo kursų grįžusiam 39 metų gydytojui Žygimantui tai buvo pirmosios lauko pratybos.
„Rukloje vykusiuose kursuose mus taip pat vaikė. Tačiau galvojau, kad savanorių pratybos bus sanatorija, lengvas pasivaikščiojimas. Apsirikau. Svarsčiau, kad savanoriai tik „durnių volioja“. Bet apsirikau. Buvo Ruklos lygis, kai kuriais aspektais net aukštesnis. Aišku, karštis, vandens ir maisto stygius pratybas padarė tik įdomesnėmis“, - savo įspūdžiai dalijosi Žygimantas.
Jis paaiškino, kad tapti savanoriu nusprendė iškart, kai Rusija okupavo Krymą. „Kas gins Tėvynę, jei ne aš? Kiti, sužinoję mano pasirinkimą, „protino“ – ko, atseit, „durniuoju“. Ir taip jau viską turiu, ko dar reikia? Tačiau už viską, ką turiu, jaučiuosi skolingas Lietuvai“, - atviravo medikas.
Pratybose dalyvavęs 43 metų verslininkas ir įmonės vadovas Dainius Danušis taip sakė, jog jo pasirinkimas tapti savanoriu nustebino artimuosius.
„Dažnai manęs klausia: esi verslininkas, viską jau turi, kam tau ta kariuomenė? Tokiems paaiškinu, kad kiekvienas atskirai Tėvynės neapginsime, juk vienas lauke ne karys“, - aiškino D. Danušis.
Atkirsti, be maisto ir vandens
Pasak kuopos vado kapitono Sauliaus Bundulo, pratybos buvo maksimaliai priartintos prie natūralių sąlygų. „Pagal šių pratybų legendą, savanorių skyriai privalėjo veikti autonomiškai, be logistikos, be tiekimo, atkirsti nuo pagrindinių pajėgų, teritorijoje, kur knibžda priešiškai nusiteikusios ginkluotų žmonių grupės. Kariai maisto turėjo gauti patys. Paprašyti arba įsigyti iš vietinių gyventojų. Per parą jie privalėjo nepastebėti įveikti kelis, priešo kontroliuojamus pavojingus ruožus“, - apie pratybas pasakojo S. Bundulas.
Keturi savanorių skyriai buvo nuvežti į miškus ir išlaipinti įvairiuose taškuose. Iš anksto gavę koordinates, orientuodamiesi pagal žemėlapį ir kompasą kariai privalėjo pasiekti nustatytas vietas.
Vėliau jų koviniai ginklai buvo pakeisti šratasvydžiui skirtomis automatinių ginklų G36 kopijomis. Tam, kad ginantis nuo pasalose tykančių priešų ir patiems rengiant pasalas, būtų tobulinami taktiniai ir koviniai skyrių įgūdžiai.
Žemaičiai nenusisuko
Beje, žemaičiai geranoriškai žiūrėjo į pro jų sodybas judančias ginkluotų žmonių grupes, o tuos, kurie išdrįsdavo paprašyti pagalbos, dosniai sušelpdavo bulvėmis, pačių užaugintomis daržovėmis ir naminiais lašiniais.
Vakare kariai vėl atgavo savuosius automatinius šautuvus AK4, taip pat papildė garsinių šovinių atsargas ir pajudėjo nakvynės vietų link. Beje, stovyklas poilsiui kariai privalėjo įkurti ne vaizdingose laukymėse prie vandens telkinių, o miško brūzgynuose, kur jų negalėtų pastebėti priešai. Čia jie privalėjo vykdyti gynybos veiksmus ir rengti kontratakas. Todėl visą naktį kaleno kulkosvaidžiai ir aidėjo automatinių ginklų šūviai. Tai savanoriai gynėsi nuo priešo atakų ir patys užpuldinėjo „priešo“ maisto sandėlius, iš kurių kiekvienas skyrius „atkovojo“ savo maisto atsargas.
Džiugino ir seni, ir jauni
„Džiaugiuosi šiomis pratybomis. Kariai parodė ištvermę, nė vienas nepalūžo. Taip pat džiugu, kad pavyko suformuoti ir „senukų“ skyrių, į kurio sudėti įtraukti jau suaugę ir šilto bei šilto matę žmonės. Tokie savanoriai yra labiau motyvuoti, konkretesni, su jais lengviau dirbti. Smagu, kad ir jaunimas tokį karštą savaitgalį pasiryžo praleisti karinėse pratybose, o ne paplūdimyje ar prie kompiuterio“, - sakė kapitonas S. Bundulas.
Pasak kuopos vado, šiuo metu pasiektas balansas tarp norinčiųjų įstoti į savanorių gretas ir kuopos poreikių. „Stoja įvairaus amžiaus ir lyties asmenys. Beje, Klaipėdoje – daug „senukų“, vyresnių savanorių, tarnaujančių 10-15 metų“, - aiškino S. Bundulas.
Pratybos baigėsi įprastai – ginklų valymu. Kiekvienas stengėsi iš visų jėgų nes žinojo, kad į saugyklą neišvalyto ir nesutepto ginklo nepriėmus, teks plušėti papildomai.