- Praėjusią ir šią Seimo kadenciją valdžia skyrė daug dėmesio tam, kas vadinama "šeimos politika": propagavo "tradicines šeimos vertybes", priiminėjo susijusius įstatymus ir koncepcijas, kariavo politinius karus su kitaminčiais (net Konstituciniu Teismu, KT). Kaip vertinate šias iniciatyvas ir veiksmus?

- Teisinius dalykus gali ir turi vertinti atsakingos institucijos, tarp jų ir KT. Nepretenduočiau į Šeimos koncepcijos vertintojus: norint ją įvertinti, prireiktų atskiros studijos. Galiu tik pasidalinti savo mintimis apie ją. Mano supratimu, ne tik ši, bet ir kai kurios kitos koncepcijos yra atitolusios nuo tikrovės ir menkai tesusijusios su paslaugų sistema.

Kaip psichologas pirmiausiai žiūriu į tai, kas susiję su psichikos sveikata ir jos priežiūra. Pažvelkime, kaip Lietuvoje veikia vaikų globos namai ar įstaigos, skirtos žmonėms su psichikos negalia. Daugybė žmonių – nuo kūdikių iki vyresnio amžiaus žmonių – yra priversti gyventi įstaigose, sukurtose sovietiniais laikais. Šios įstaigos klesti nepriklausomoje Lietuvoje, nors tai ir prieštarauja apie šeimos vertybes skelbiančios politikos principams.

- O kaip šią problemą spręsti? Visus vaikus įvaikinti?

- Yra valstybių, kuriose nėra kūdikių namų. Nes tokios įstaigos traumuoja vaikus. Vaikai arba lieka šeimose, kurioms padeda specialistai (tarkime, jie padeda motinai auginti vaiką pačiai ir neatiduoti jo į kūdikių namus), arba, jei vaikas nebegali augti savo šeimoje, jam surandama kita šeima. Vaikai neauga įstaigose tarp besikeičiančių „mamų“.

Ne visi tėvai gimsta puikiais tėvais, bet jiems galima padėti išmokti kitaip auklėti savo vaikus. Galima pasiekti, kad jie mažiau piktnaudžiautų alkoholiu, mažiau naudotų smurto auklėdami vaikus.

- Nejau įmanoma perauklėti tėvus?

- Galime remtis įvairių valstybių turima gerąja šios srities patirtimi. Tarkime, egzistuoja programa vienišoms, pirmą kartą besilaukiančioms moterims, turinčioms finansinių sunkumų ir piktnaudžiaujančioms alkoholiu. Ši programa leidžia daryti teigiamą įtaką, kol vaikas dar negimęs. Įrodyta, kad tokioms mamoms galima padėti ir išmokyti jas nenaudoti prieš vaiką smurto. Taip pat egzistuoja mokymų tėvams programa, kuri padeda auginant vaiką. Šitokių programų dėka vaikai žymiai rečiau patenka globos įstaigas.

Lietuvoje tokių paslaugų sistema dar labai neišvystyta. Tas pat, beje, sakytina ir apie suaugusius žmones, turinčius psichikos negalią. Tokie žmonės tampa didele našta šeimai, tad naudojamasi globos įstaigų paslaugomis. Lietuvoje beveik neegzistuoja paslaugos šeimoms, kurios suteiktų galimybę asmenims su psichikos negalia likti gyventi su jų artimaisiais. Valstybė randa lėšų žmonių apgyvendinimui tokiose įstaigose, tačiau niekaip negali atrasti lėšų tam, kad tokie žmonės su negalia nepapultų į globos įstaigas.

Neseniai su kolegomis tyrinėjome, kaip šiuo atžvilgiu yra panaudojamos Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos. Tenka konstatuoti, jog psichikos sveikatos sistemoje milžiniškos pinigų upės teka ne į paslaugų ir pagalbos šeimoms kūrimą, o į minėtų sovietinės kilmės įstaigų stiprinimą bei remontą.

- Šeimas į „pilnas“ ir „nepilnas“ skirstantys politikai pateikia pavyzdžių, liudijančių, kad „nepilnose“ šeimose užaugę vaikai yra labiau linkę į įvairius blogus dalykus, nei augę "pilnose šeimose". Sakoma, kad vaikui geriau yra probleminė šeima, kurioje geriama ir smurtaujama, nei skyrybos. Ar pritariate šiai nuomonei?

- Lietuvoje šeimos politikos klausimais dažniausiai remiamasi ideologija, o ne specialistų rekomendacijomis ar gerais praktiniais pavyzdžiais. Jei kalbame apie pilnas ir nepilnas šeimas, tai turėčiau pasakyti, kad pilna šeima nėra savaime vertybė. Svarbu – kas vyksta, kokie santykiai yra toje šeimoje.

Juk smurtas, kurį patiria vaikai ir sutuoktiniai, vyksta ir pilnose šeimose. Žinoma, yra daug šeimų, kuriose tėvai puikiai bendrauja ir tarpusavyje, ir su vaikais. Bet taip pat pripažinkime, kad yra nemažai šeimų, kuriose tėtis muša ar žemina mamą arba mama – tėtį, kuriose yra skaudinami ar mušami vaikai arba vaikais yra nesirūpinama.

Neigiama vaikystės patirtis iš tiesų padidina riziką vaikams užaugus turėti problemų. Tačiau šeima, kurioje yra abu tėvai, bet praktikuojamas smurtas, nėra savaiminė vertybė. Jei reikia rinktis – ar gyventi pilnoje ir smurtaujančioje šeimoje, ar – nepilnoje ir nesmurtaujančioje šeimoje, tai man nekyla didelių abejonių dėl to, kuris pasirinkimas yra teisingesnis.

- Tačiau mūsų konservatoriai remiasi užsienio šalių patirtimi, kuri liudija, kad pilnose šeimose užaugę vaikai yra mažiau linkę nusikalsti, geriau mokosi ir pan. Ką į tai galima atsakyti?

- Sunku išskirsti vieną veiksnį, kuris lemtų, ar vaikai bus mažiau linkę nusikalsti, geriau mokytis ir pan. Augti darnioje šeimoje yra svarbus veiksnys, apsaugantis nuo vėlesnių problemų. Bet gyvenimas šeimoje, kurioje yra naudojamas smurtas tarp sutuoktinių ar smurtas prieš vaiką, yra rimtas rizikos veiksnys vėlesnėms problemoms atsirasti.

Daug vaikų gyvena nedarniose šeimose, kartais išgyvena tėvų skyrybas, kartais netenka vieno iš tėvų dėl ligų ar nelaimių, gyvena šeimose, kuriose daug konfliktuojama, gyvena su priklausomais nuo alkoholio tėvais, mato smurtą prieš motiną. Tokia patirtis yra susijusi su padidėjusia vėlesnių problemų rizika. Atlikę tyrimą apie neigiamą vaikystės patirtį, nustatėme, kad tie, kurie patyrė keletą neigiamų patirčių vaikystėje, bandė žudytis 13 kartų dažniau nei neturėję tokios neigiamos patirties.

Kitas klausimas – ar turime stiprią pagalbos šeimoms sistemą, kuri ateitų į pagalbą toms šeimoms, kurios išgyvena krizę. Įsivaizduokime situaciją, kuomet tėvai nesutaria, bet dar norėtų ieškoti pagalbos. Kur tokią pagalbą galima būtų rasti? Neaišku, kur tokią paslaugą, kaip šeimų konsultavimas, galima gauti valstybės ar savivaldybės įstaigose. Dauguma tokią pagalbą teikiančių specialistų yra išstumti į privatų sektorių, nes jų paslaugų nėra kam apmokėti.

- Kas šiandien labiausiai skatina smurtą ir agresiją mūsų visuomenėje? Kuo tai skiriasi (ir ar apskritai skiriasi) nuo sovietmečio?

- Smurtas yra socialinė infekcija. Smurtu užsikrečiama – tik kiek kitaip, nei gripu. Tas užkratas plinta per aplinką: matydami savo aplinkoje daug smurto, vaikai tai priima kaip elgsenos pavyzdžius. Jie mato tėvus, kurie savo konfliktus sprendžia riksmu ar net fiziniu smurtu. Mato per TV filmus, kur mėgstami herojai ne tik pasimuša, bet ir ką nors nušauna. Žaidžia žaidimus, kur yra daug gyvybių ir daug mirčių. Aplinka teikia mūsų vaikams daugybę smurto pavyzdžių. Ir smurto kultūra, šitaip perduodama, keliauja iš kartos į kartą.

Jei tėvai auklėja vaikus mušimu, tai vaikai išmoksta manyti, kad, jei nori ką nors pamokyti, jį reikia mušti. Nuėję į mokyklą, jie taip elgiasi su savo bendraamžiais, ir smurto kultūra plinta. Visą šį smurto plitimą galima sustabdyti mokant, kaip auklėti vaikus nenaudojant smurto – nemušant, nerėkiant, negrasinant.

Seime vis neatsiranda palaikymo įstatymui, uždraudžiančiam smurtauti šeimoje vaikų atžvilgiu. Jei vaikui nesulaužyta ranka ir ant kūno nelikę mėlynių, vadinasi, mušimas gali būti laikomas ne smurtu, o „auklėjimu“. Bet juk turėtų būti aiškiai pasakyta, kad bet koks mušimas yra nepriimtinas.

- Kokia šiuo atžvilgiu yra pasaulio ir Europos valstybių patirtis?

- Maždaug trisdešimtyje pasaulio valstybių, kurių didžioji dalis yra Europoje, fizinių bausmių draudimas yra įstatymiškai įtvirtintas. Viso pasaulio mastu tai yra mažuma valstybių, tačiau Europos Sąjungoje tokių valstybių, ko gera, sudaro daugumą.

- Kaip suprantu, "trilerių" srautas ekranuose ir kompiuteriniai žaidimai su šaudymais ir gaudymais skatina agresyvų mąstymą ir elgesį?

- Svarbu yra tai, kaip ir kokiais kanalais smurto vaizdai pasiekia vaiko sąmonę. Nuolatinis smurto matymas per TV ir kompiuterio ekrane daro vaiką nejautrų smurto apraiškoms. Jis įpranta galvoti, kad smurtas nėra kažin kas ypatinga ir neleistina.

Amerikiečiai buvo atlikę tyrimą, per kurį suskaičiavo, kiek vaikas pamato žmogžudysčių prieš pradėdamas lankyti mokyklą. Nustatyta, kad vaikas pamato apie 8 tūkst. žmogžudysčių ir apie 100 tūkst. smurtinių veiksmų. Visa tai – tiesioginė transliacija į vaiko smegenis, kuri negali neturėti padarinių. Paskui stebimės, iš kur atsiranda vaikų agresija, kodėl jie smurtauja vieni prieš kitus.

- Ar įžvelgiate šią Seimo kadenciją priimto įstatymo dėl nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos poveikio naudą?

- Įvertinti įstatymo įgyvendinimo rezultatus galėtų ekspertai. Aš asmeniškai matau labai daug tos neigiamos informacijos, ypač – rodomo smurto. Antai Švedijoje vaikai tiek daug smurto per TV nemato. O Lietuvoje, galima sakyti, aplinka yra užnuodyta smurtu. Ar tai liudija, kad minėto įstatymo poveikis nėra toks, koks turėtų būti? Nesiimu atsakyti.

- Įstatymo rengėjai labai stengėsi apsaugoti vaikus nuo to, ką jie vadina „homoseksualumo propagavimu“. Ar šis jų tikslas – kilnus ir teisingas? Ar homoseksualumas kaip reiškinys kelia grėsmę vaikams?

- Man kiek sunku suprasti, kas turima galvoje, kai kalbama apie homoseksualumo propagavimą. Nesu matęs tokios informacijos, kuria būtų skatinama tapti homoseksualu, ir nesu girdėjęs, kad galima būtų žmogų paversti homoseksualu.

Propaguoti homoseksualumą yra kažkas panašaus kaip „propaguoti“ kairiarankiškumą ar baimintis, kad dėl šitokios „propagandos“ žmonės taps kairiarankiais. Atrodo, kad tai – išpūsta problema. Nėra tokių didelių grėsmių, kaip bandoma pateikti.

Homoseksualumas dažnai yra klaidingai siejamas su seksualine prievarta prieš vaikus. Labai neatsakinga yra suplakti į krūvą homoseksualumą ir prievartą vaikų atžvilgiu: šie reiškiniai nėra susiję. Taip, pasitaiko, kad seksualinę prievartą prieš vaiką naudoją homoseksualus asmuo, tačiau dauguma naudojančių seksualinę prievartą prieš vaikus asmenų yra heteroseksualūs. Viename tyrime homoseksualų, naudojusių seksualinę prievartą, buvo tik 1 proc.

- Kaip manote, kodėl yra mėginama iš homoseksualumo daryti baubą?

- Nežinau atsakymo – galima tik spėlioti. Galbūt kai sukuri baubą, paskui gali su juo kovoti. Kovodamas prieš blogį gali sulaukti palaikymo, nes tikrai atsiras žmonių, kurie palaikys tokią kovą, gal net pridės rinkėjų balsų ir simpatijų.

Gali būti ir kitų motyvų, pavyzdžiui – noras ieškoti atpirkimo ožių, kuriuos būtų galima kaltinti dėl prievartos prieš vaikus. Taip dėmesys nukreipiamas nuo tikrų problemų sprendimo – kas kuriame nors mažesniame miestelyje galėtų teikti profesionalią pagalbą seksualinę ar kitokią prievartą patiriantiems vaikams, kur galėtų kreiptis pagalbos šeimos, esančios ant skyrybų slenksčio arbą turinčios priklausomą nuo alkoholio asmenį.

- Kaip manote, ar politinė valdžia turi kažkiek prisidėti prie visuomenės auklėjimo ir moralės ugdymo, ar geriau jai į tai nesikišti?

- Pritarčiau, kad tam tikros vertybės turėtų būti įtraukiamos į įstatymus. Pavyzdžiui, anksčiau minėtas fizinių bausmių vaikų auklėjime draudimo įtvirtinimas įstatymu reikalauja valstybės įsikišimo. Kaip ir tai, kad milžiniškas smurto demonstravimas gali būti naudingas verslui, todėl reikia įdėti rimtus saugiklius, kurie saugotų vaikus nuo tokios neigiamos informacijos.

Žinoma, nepakaks vien įrašyti nuostatą į įstatymą, nes nežinia, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas bus įgyvendinamas. Štai Švedijai pavyko įrodyti, kad galima išmokyti tėvus auklėti vaikus nenaudojant fizinių bausmių. Tačiau tam jiems prireikė dešimtmečių. Jie įdėjo daug pastangų, mokydami tėvus kitokių auklėjimo būdų. Man tik labai paradoksaliai skamba, kai, viena vertus, kuriama Šeimos koncepcija, siekiant stiprinti šeimą, kita vertus, blokuojami įstatymo projektai, kuriais siekiama sumažinti smurtinį vaikų auklėjimą.