Pasak J. Trinkūno, lietuvių tradicijoje svarbiausia ne dievai, o bendruomenė - nuo seniausių laikų mūsų protėviai gyveno bendruomenėmis, kurios buvo jų svarbiausia jėga. Štai apie prūsus rašę keliautojai pastebėję, kad pas prūsus nėra elgetų, ubagų. „O kodėl? Todėl, kad labai stipri tradicija palaikyti vienam kitą. Tai - mūsų prigimtinė tradicija“, - sakė Romuvos krivis.
Pasak jo, taip buvę dar visai neseniai. Pavyzdžiui, jei kaime sudega namai, numiršta tėvai ir vargšas žmogus lieka vienas, jam tuoj pat visas kaimas padeda. Visur buvę įprasta padėti keleiviui, vargšui, nukentėjusiam.
J. Trinkūno manymu, kol Lietuvoje bendruomenė laikėsi, tol tautos negalėjo priveikti jokie prispaudėjai. Tačiau paskui prasidėjo bendruomenės irimas.
Dėl to dabar mes esame įpratę, kad egzistuoja socialinės pašalpos, rūpyba - vargšais rūpinasi valstybė, tai daranti demonstruoja ir bažnyčia. Tuo tarpu senojoje tradicijoje kiekvienas bendruomenės žmogus žinojo, kad juo pasirūpins gentainiai ir kad jis rūpinsis kitais.
Prostitučių bumas - prašmatnios žiniasklaidos pasekmė
„Pirmiausia galima užjausti, kiek žmonių sunkmečiu tapo bedarbiais, prarado turtą. Tačiau aš įžvelgiu ir gerąsias krizės puses“, - aiškina krivis.
Pasak J. Trinkūno, 20 metų nepriklausomos Lietuvos kapitalistinis laikotarpis demonstravo nuolatinį gerėjimą – gerą ateitį, turtus, užtikrintą visų gerėjimą. Žmonės masiškai ėmė paskolas.
„Manęs labai neramino toks pasinešimas į turtėjimą – mačiau, kad turtėjimas – visi žmonių idealas. Įsijungti televizorių – demonstruoja, kaip prabangiai gyventi, puoštis. Panelėms aiškinta, kaip gražiai rengtis, kaip smagu gyventi, lankytis restoranuose. O dabar praneša, kad visa Europa pilna lietuvaičių prostitučių. Tai – prašmatnios žiniasklaidos - su vakarėliais, prašmatnia muzika – nuopelnas“, - įsitikinęs pašnekovas.
Dėl to, sako jis, nuvažiavusios į užsienį lietuvės patenka į bėdą, dirba vergavimo sąlygomis, o pasiūlius eiti į viešnamį, kur bus galima dažytis, puoštis – sutinka.
„Į sunkmetį žiūriu su viltimi. Girdžiu ir matau, kad žmonės grįžta į tradicines gyvenimo formas. Žmonės jau buvo pametę kaimą. Baisėjausi, kai valstiečiams mokėta už tai, kad jie atsisakytų ūkininkavimo. Tai – baisiausia velniava, kokia tik gali būti. Mūsų senosios tradicijos esmė ir buvo, kad mūsų žmonės buvo darbštūs, dirbo iki paskutinės gyvenimo valandos. Darbas – lietuvio tradicijos grožis“, - sakė J. Trinkūnas.
Turėtų grįžti į kaimą
Krivis pastebi, kad dabar tapę bedarbiais žmonės jau nebemoka dirbti, patys gyvuoti. Tuo tarpu anksčiau lietuvio valstiečio filosofija buvo turėti savarankiškumą – pačiam apsirūpinti maistu, drabužiais. Dėl to sunkmetis esą galėtų atkurti protėvių turėtus sugebėjimus – ar į kaimą grįžti, ar darbą pačiam susikurti. Dėl to krivį džiugina miestuose populiarėjantys žemdirbių turgeliai – esą gal dėl to baigsis baisiosios prekybos centrų diktatūros.
„Turi grįžti šios vertybės – saikingumas, santūrumas. Žmonės pradeda suvokti, kad galima mažiau pirkti arba pasitenkinti savo kukliais ištekliais. Atsiras žmogui laiko pamąstyti, gyventi normalų gyvenimą, o nebūti „išsižiojusiam“, kai aplink pilasi saldumynai. Tai buvo pavojinga visai tautai. Krizė gali atnešti daug labai gero“, - kalbėjo pašnekovas.
J.Trinkūno teigimu, dabartinė krizė turi atitikmenų ir lietuvių senojoje tradicijoje. Senajame lietuvių kalendoriuje kiekvienas laikas turėjo savo darbų ir gyvenimo prasmę. Atėjus žiemai viskas numiršta, atšąla, žmonės glaudžiasi prie pečių ir laukia saulės. Į metų ratą dar įsijungia gavėnia, pasninkai. „Tai buvo gyvenimo ratas, kuriame yra visko – ir gerovės, ir klestėjimo, ir susitraukimo, santūrumo, saikingumo. Viso šito žmogui reikia“, - aiškina J. Trinkūnas.
Svarbiausia, mano Romuvos krivis, - išmokti gyventi laisvės ir demokratijos sąlygomis.