Kaip parodė tradicinėmis nesančių religinių bendruomenių narių apklausa, apie savo tikėjimą respondentai linkę atvirai bendrauti su šeimos nariais (95 proc.), su artimiausiais draugais (85 proc.), su giminėmis (69 proc.). Tačiau priklausymas religinei bendruomenei slepiamas darbovietėje – visiems kolektyvo nariams savo tikėjimą yra deklaravę 40 proc. respondentų.

67 proc. respondentų nurodė buvę pavadinti „sektantais“. 87 proc. tvirtino, kad „sekta“ buvo vadinama jų religinė bendruomenė. Dažniausiai „sektanto“ etiketė lipdoma „Tikėjimo žodžio“ atstovams, ne ką mažiau kliūva baptistams, sekmininkams, septintosios dienos adventistams. Rečiausiai sektantų etiketės klijuojamos senovės baltų tikėjimo religinės bendruomenės ir rytų kilmės bendruomenių išpažinėjams.

52 proc. apklaustųjų manymu, labiausiai diskriminaciją dėl religijos Lietuvoje skatina Katalikų bažnyčia, 43 proc. įvardijo žiniasklaidą. Kaip trečias diskriminacijos veiksnys įvardinti teisės aktai, apribojantys religinių mažumų bendruomenių galimybes visuomenėje.

Apklaustieji nurodė, kad labiausiai patiria diskriminaciją viešojoje aplinkoje (51 proc.) bei iš pažįstamų (49 proc.). Mažiausiai diskriminacijos patiriama valstybės ir/ar savivaldybių institucijose – šiame kontekste diskriminaciją patyrė 25 proc. respondentų.

Didžioji dalis diskriminacijos pasireiškia patyčiomis ir pašaipomis. Praktinė diskriminavimo forma gerokai retesnė: atsisakymas remti šeimoje (8 proc.), atsisakymas įdarbinti (4 proc.). 3 proc. apklaustųjų nurodė dėl religinių pažiūrų patyrę smurtą. 40 proc. nurodė patyrę patyčių ir pašaipų šeimoje, 45 proc. - iš pažįstamų, 32 proc. mokymo institucijose ir darbe, 45 proc. - viešojoje aplinkoje.

Pastebėta, kad patyrę religinę diskriminaciją religinių mažumų nariai nėra linkę kreiptis pagalbos ar siekti apginti savo teises. Patyrę diskriminaciją, per 80 proc. apklaustųjų niekur nesikreipė.

2012 m. kovą apklausti 362 respondentai iš 17-os religinių bendruomenių. Po 20 proc. apklaustųjų nurodė priklausantys „Tikėjimo žodžio“ ir baptistų bendruomenėms, 12 proc. – sekmininkams, 10 proc. – septintosios dienos adventistams, 6 proc. – naujosios kartos, 5 proc. - krišnos sąmonės religinėms bendruomenėms. 9 proc. apklaustųjų nurodė išpažįstantys senąjį baltų tikėjimą. Kitoms netradicinėms religinėms bendruomenėms save priskyrė po keletą respondenų. Daugiau nei pusė jų turėjo aukštąjį išsilavinimą ir tik vienas dešimtadalis jų gyveno ne mieste.

M.Ališauskienė: Lietuvoje diskriminacija dėl religijos – „tylos zona“

Apklausos rezultatus DELFI komentavo viena tyrimo autorių, Vytauto Didžiojo universiteto sociologijos katedros vedėja M. Ališauskienė.

– Ką svarbiausio atskleidė tyrimas?

Milda Ališauskienė
– Tyrimo „Diskriminacija dėl religijos ir įsitikinimų Lietuvoje: religinių mažumų požiūris” metu pirmą kartą Lietuvoje atlikta tradicinėmis nesančių religinių mažumų bendruomenių narių apklausa, kurioje dalyvavo per trys šimtai respondentų. Šia apklausa siekėme ištirti, kiek ir kokiuose kontekstuose išplitusi diskriminacija dėl religijos ir įsitikinimų Lietuvoje.

Tyrimas atskleidė, kad Lietuvoje paplitę kitaip tikinčius vadinti „sektantais“, o jų bendruomenes „sektomis“. Kad religinių mažumų bendruomenių nariai linkę neatskleisti savo priklausymo šioms bendruomenėms giminėms ir kolegoms, darbe ar mokslo institucijose. Kad respondentai patyčias dėl savo tikėjimo patiria net ir artimiausioje aplinkoje – šeimoje ir tarp draugų. Kad absoliuti dauguma respondentų patyrę diskriminaciją niekur dėl to nesikreipia, todėl galime sakyti, kad diskriminacija dėl religijos ir įsitikinimų Lietuvoje yra „tylos zona“, nes patiriantieji linkę tylėti.

– Apklausėte netradicinių religinių judėjimų atstovus. Kodėl jie laikomi „netradiciniais“, ką tai reiškia?

– Lietuvos teisės aktuose yra atskirtos tradicinės ir kitos religinės bendruomenės. Tradicinių religinių bendruomenių yra devynios, tarp jų taip pat yra religinių mažumų, tačiau šiame tyrime nusprendėme ištirti tas bendruomenes, kurios nėra tradicinės. Kitų tyrimų duomenys rodo, kad tradicinės religinės bendruomenės visuomenėje gana gerai priimamos, tuo metu tokiomis nesančios sulaukia įvairių reakcijų.

– Negirdėti religiniai judėjimai visuomenėje dažniausiai įvardijami kaip „sektos“. Kas šiais laikais laikytina sektomis, kodėl apklaustų religinių bendruomenių atstovams netaikytinas sektantų pavadinimas?

– Sociologai sekta laiko tas religines bendruomenes, kurios yra atskilusios nuo vyraujančios bažnyčios. Sekta yra tarpinis religinės bendruomenės tipas, vėliau tampama denominacija. Tačiau šie tipai mokslininkų yra taikomi itin atsargiai, suprantant, jog kiekvienoje visuomenėje skiriasi kontekstas, todėl reikia išsamių tyrimų, kad vieną ar kitą religinę bendruomenę apibūdintume kaip atitinkančią sektos tipui. Dažniausiai taip neatsitinka, nes socialinėje tikrovėje beveik nepasitaiko idealius tipus atitinkančių reiškinių.

Žvelgiant iš sociologinės perspektyvos, nė viena mūsų tyrime dalyvavusi religinė bendruomenė nėra sekta. Nors dauguma jų krikščioniškos, tačiau nėra atskilusios nuo vyraujančios Katalikų bažnyčios ir veikia po daugiau nei šimtą metų.

Visuomenėje dažnai sektos sąvoka taikoma turint kitą prasmę nei sociologinė: jai priskiriamos įvairios manipuliacijos sąmone, minties ir laisvės apribojimai ir pan. Atkreipčiau dėmesį, kad religinės bendruomenės sampratos šioje sąvokoje nebelieka, nes įvairios manipuliacijos sąmone gali būti priskiriamos įvairiems reiškiniams – pavyzdžiui, reklamai.

Sektos sąvoka šiuolaikinėje visuomenėje tapo tam tikra etikete, kurios taikymas daugiau pasako apie ją naudojantįjį nei apie bendruomenę, kuriai ji taikoma. Manoma, kad apibrėždami kitą žmonės daugiau pasako apie save, jiems pasidaro lengviau pasakyti, kas jie nėra. Taigi jei kitas sektantas, tai aš toks nesu. Kita vertus, tai taip pat atskleidžia, kiek vienas ar kitas žmogus žino apie save ir savo religinę tapatybę. Atkreipčiau dėmesį, kad sektos sąvokos taikymo jau prieš kelis dešimtmečius atsisakė ir Romos katalikų bažnyčia.

– Apklaustieji jaučiasi diskriminuojami dėl religinių pažiūrų. Kaip ši diskriminacija pasireiškia?

Įvairiuose kontekstuose skiriasi diskriminacijos dėl religijos formos. Dažniausiai pasitaikanti diskriminacijos forma šeimoje, draugų tarpe, darbo vietoje ar mokslo institucijoje – patyčios, pašaipos ir grasinimai. Pasitaiko ir sudėtingesnių atvejų. Pavyzdžiui, žmogus turėjo kelis kartus keisti darbovietę – vos tik čia sužinodavo apie jo religiją, prasidėdavo šantažavimas, kad tai bus paskelbta viešai.

– Respondentų manymu, labiausiai diskriminaciją dėl religijos skatina Katalikų bažnyčia ir žiniasklaida. Kuo tai grindžiama?

– Katalikų bažnyčia ir žiniasklaida, kaip diskriminaciją dėl religijos Lietuvoje skatinančios institucijos, buvo įvardintos ankstesniame mūsų tyrime 2007 m. Todėl šį kartą paprašėme įvertinti respondentų, kiek jie pritartų tokiai nuomonei. Katalikų bažnyčia kaip diskriminuojanti institucija suprantama kalbant apie daugumos ir mažumos santykį. Dauguma visada diskriminuoja mažumą kokiu nors aspektu. Kitas dalykas, kiek dauguma išlieka jautri mažumos poreikiams, juos išgirsta.

Katalikų bažnyčia yra vyraujanti Lietuvoje religinė bendruomenė ir net jei jos hierarchai ar dvasininkai nepasisako kokiais nors religinių mažumų klausimais, tačiau jos simbolinė galia, vėliau virstanti ir praktine, veikia per kitus žmones. Kalbėdami apie religiją Lietuvoje, dauguma žmonių ją supranta kaip Katalikų bažnyčią, todėl visus reiškinius vertina neva iš jos pozicijų. Pateiksiu pavyzdį: religinės mažumos bendruomenės nariai ateina į savivaldos instituciją paprašyti leidimo religinei šventei viešoje vietoje, o tarnautojas, išgirdęs, kad tai religinis renginys, jį nukreipia bendrauti su Katalikų bažnyčios atstovais ir ten prašyti erdvės savo renginiui.

Žiniasklaida kaip diskriminaciją skatinanti visuomenės institucija buvo ne kartą įvardinta įvairių tyrimų respondentų dėl įvairių priežasčių. Dažniausiai dėl vienpusio ir neobjektyvaus religinės bendruomenės nušvietimo, užgaulaus sektos sąvokos taikymo įvairioms religinėms bendruomenėms. Arba kai aprašant vieną ar kitą religinį reiškinį kreipiamasi komentaro į Katalikų bažnyčios atstovus. Pavyzdžiui, visai neseniai vienos bendruomenės viešus renginius prašyta komentuoti dvasininkus ar teologus, tačiau ne objektyvesnio problemos atspindėjimo siekiančius pačius bendruomenės narius ir religijotyrininkus.

– Apklaustųjų manymu, reikia atsisakyti religinių bendruomenių skirstymo į tradicines ir kitas. Ką Jūs apie tai manote? Ką tai duotų?

– Manau, ši religinių mažumų bendruomenių narių nuomonė leidžia pažvelgti į sudėtingą religinio gyvenimo situaciją Lietuvoje, kur daugėja religinės įvairovės, tačiau teisės aktai į tai neatsižvelgia. 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis religinių bendruomenių skaičius per dešimt metų išaugo nuo 28 iki 59. Tuo metu Lietuvos Respublikos teisės aktuose išlieka minimos tik 9.

Skirstymo į tradicines ir kitas religines bendruomenes atsisakymas leistų sumažinti skirtį tarp šių bendruomenių visuose religinio gyvenimo lygmenyse, o valstybė savo ruožtu parodytų, kad, nepriklausomai nuo religijos, vienodai vertina visus savo piliečius.