Galbūt godumas yra lietuviška savybė? Tam tikrus mentaliteto ypatumus gali atskleisti kelios panašios ir drauge labai skirtingos istorijos, atsitikusios Ariogaloje (Raseinių raj.) ir Austrijos miestelyje Maria Alm (Zalcburgo žemė).

Parduotuvėje „Maxima“ apsilankiusi Ariogalos gyventoja ant alkoholinių gėrimų lentynos pamatė didelę vyrišką piniginę. 33 metų moteris, dirbanti žuvies dorotoja vienoje Raseinių įmonėje, atsegusi piniginę išvydo pluoštą banknotų.

Kaip vėliau paaiškėjo – tai buvo 2500 litų. Moteris pinigus įsidėjo į kišenę, o piniginę pakišo po lentynos apačia. Už prekes susimokėjo savo banko kortele, grįžo namo. Kitą dieną darbovietėje jos jau laukė policijos pareigūnai.

Pinigus „Maximoje“ pametęs A.J. pasakojo, kad atėjęs į alkoholinių gėrimų skyrių bandė pasiekti aukštai išdėliotus šampano butelius ir piniginę trumpam pasidėjo ant lentynos. Kad ją paliko, suprato tik prie kasos, tačiau sugrįžęs į alkoholinių gėrimų skyrių piniginės jau neberado. Piniginę pasisavinusią moterį padėjo nustatyti vaizdo kamerų įrašai: juose matėsi ne tik, kaip ištuštintą piniginę ji pakišo po žemutine lentyna, bet ir kurioje kasoje ir kokia mokėjimo kortele atsiskaitė.

Moteriai buvo iškelta baudžiamoji byla. Raseinių rajono apylinkės teismas moters veiksmus įvertino kaip svetimo turto pagrobimą ir paskyrė jai 780 litų baudą.

Šokas baigėsi plojimais

Panaši, bet skirtingai pasibaigusi istorija įvyko kurortiniame Austrijos miestelyje šalia Alpių.

Kauniečių Gumbrevičių šeima čia atvyko pasivažinėti kalnuose įrengtais dviračių takais. Traumą besivažinėdamas patyręs Gintas Gumbrevičius vieną dieną į kalnus nevažiavo. Žmonos Jolantos ir dukters Mildos laukė atsisėdęs miestelio centre prie fontano. Vakarop šeima grįžo į viešbutį.

„Tik viešbutyje supratome, kad Gintas pametė piniginę. Ten buvo viskas, kas tik įmanoma – pinigai, banko kortelės, tapatybės dokumentai, teisės. Suprantama, kad mus ištiko šokas. Tačiau netrukus šiek tiek nuramino Milda, kuri iš karto pasakė:

„Bet, palaukite, čia juk ne Lietuva. Čia visiškai kitokie papročiai. Mes atgausime piniginę“. Nulėkėme į miestelio aikštę, kur mūsų keletą valandų laukė Gintas.

Neabejojome, kad piniginę jis pametė besėdėdamas ant suoliuko. Patikrinome po suoliuku, apvaikščiojome fontaną. Paskui nusprendėme užsukti į šalia esančią kavinę – gal piniginę radęs žmogus atnešė ją kavinės šeimininkui. Tačiau kavinės šeimininkas atrodė nustebęs ir pasakė, kad tokiais atvejais reikia kreiptis į policiją.

Nuėjome į netoliese esančios policijos nuovadą. Malonus, kultūringas, draugiškas, puikios nuotaikos policininkas pakvietė į savo kabinetą ir ant jo stalo mes išvydome savo piniginę. Pareigūnas papasakojo, kad piniginę rado policijos nuovados pašto dėžutėje.

Pasak pareigūno, ją, matyt, rado labai atsargus žmogus, kuris galbūt galvojo, kad iš piniginės gali būti kas nors svarbaus dingę, todėl ją grąžino anonimiškai. Patikrinome – viskas vietoje iki cento“, -- dalijosi neužmirštamais įspūdžiais iš Austrijos J.Gumbrevičienė.

DELFI įsitikino, kad Lietuvoje tokia istorija – beveik neįmanoma. „Piniginės į policijos nuovadą patenka jau ištuštintos, tik su dokumentais“, -- taip savo pastebėjimus apibendrino Kauno rajono policijos komisariato viršininkas Romas Oželis. Tą patį DELFI pasakojo ir Palangos miesto policijos komisariato organizacinio poskyrio specialistė Jurgita Rinkevičienė.

„Kodėl žmonės pas mus taip elgiasi? Tai globalinis klausimas. Nesiimčiau į jį atsakyti. Tačiau norėčiau priminti, kad už didelės vertės radinio pasisavinimą numatoma baudžiamoji atsakomybė“, -- pabrėžė pareigūnė.

Moralė – išžaginta

Kauno technologijos universiteto Sociologijos katedros vedėjas, profesorius Gediminas Merkys tvirtino, jog polinkis pasisavinti svetimus vertingus daiktus neturi nieko bendra su tradiciniais lietuviškais būdo bruožais.

„Prieš karą Lietuvoje vyravo visiškai kitokie papročiai, tačiau fundamentalius, ilgai puoselėtus moralinius pagrindus sunaikino sovietmetis. Sovietmečiu buvo atlikta velniška selekcija – pažangiausi žmonės ištremti, arba priversti emigruoti, vyko kolektyvizacija, prievartinis turto nusavinimas, žudynės, religijos persekiojimas.

Masiškai išplito vogimas iš mėsos kombinatų, gamyklų.Visa tai buvo panašu į moralės išžaginimą. Keli dešimtmečiai nepriklausomybės dar nieko nauja ir labai reikšminga neatnešė – tik plastikinius langus, plazminius televizorius ir panašiai“, -- kalbėjo profesorius.

Jis paminėjo istoriją, kuri nutiko rusų mąstytojui Nikolajui Rerichui, kai jis keliavo po Kuršių Neriją (ji tuo metu priklausė kaizerinei Vokietijai).

„Kelionės metu N.Rerichas pametė auksinį laikrodį. Po kelių dienų jį pasivijo valstiečių atstovai ir grąžino prarastą daiktą. Vienas kaimas brangų radinį kaip estafetę perduodavo kitam kaimui. Rusų mąstytoją nustebino aukšta vietos žmonių moralė, jis kritiškai svarstė, ar carinėje Rusijoje toks atvejis būtų įmanomas“, -- dalijosi pastebėjimais profesorius.

46 metų G.Merkys prisiminė savo giminaičių papasakotas istorijas. Jo močiutė jaunystėje, pamačiusi, kad jos mažoji sesutė per tvorą skina kaimynų agrastus, iš karto pranešė apie tai tėvams, o šie agrastais susigundžiusiai dukrai užkūrė labai karštą pirtį. Profesorius pabrėžė, kad iki sovietų okupacijos net ir pasiturintys miestiečiai Lietuvoje paprastai nerakindavo savo būsto.

Radinį vertina kaip sėkmę

Pasak psichologės, Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros lektorės Natalijos Norvilės, socialiniai psichologai pastebi, kad svetimų daiktų pasisavinimą galima vertinti kaip užslėptą, netiesioginę agresiją, o kai kurie žmonės, radę svetimą daiktą, jaučiasi laimingi, patiria sėkmės jausmą.

Tačiau N.Norvilė įsitikinusi, kad Lietuvoje nestinga brandžios moralės, garbingai pasielgti mokančių žmonių.

„Man atrodo, kad tie, kurie elgiasi negarbingai, yra labiau matomi – apie juos daugiau rašo spauda, skelbia TV laidos, apskritai neigiama informacija plinta kur kas sparčiau. O tie, kurie elgiasi kilniai ir sąžiningai (pavyzdžiui, grąžina pamestą telefoną ar piniginę), nėra linkę girtis. Dėl šios priežasties gali susidaryti įspūdis, kad „Lietuvoje viskas blogai“, tačiau taip tikrai nėra. Pavyzdžiui, internete yra nemažai puslapių, kuriuose žmonės skelbia radę tam tikrą daiktą, ieško savininkų.

DELFI pastebėjimu, šiuose puslapiuose išimtinai vyrauja skelbimai apie pamestus raktus ir dokumentus, kartais – akinius.

Vilniuje grąžino 1000 eurų

Bendrovė „Tolimojo keleivinio transporto kompanija“ Vilniaus autobusų stotyje turi siuntinių skyrių, kuris atlieka ir radinių biuro funkcijas.

Siuntinių skyriaus vadovas Edvardas Kuliešius sakė, kad vertingų daiktų beveik neatnešama.

„Dažniausiai piniginės be pinigų, tik su dokumentais. Jas paprastai aptinka vairuotojai. Tačiau vieną kartą autobusų stoties dispečerė atnešė apmindžiotą voką su tūkstančiu eurų. Kaip išsiaiškinome, vokas su pinigais stotyje pragulėjo apie porą dienų.

Jį buvo pametęs klientas, į mūsų skyrių atnešęs siuntą. Ant voko buvo užrašytas telefono numeris, tad pinigus pametusį žmogų nesunkiai suradome“, -- išsiblaškėliui laimingai pasibaigusią istoriją papasakojo E.Kuliešius.

Svarstydamas apie nesąžiningus žmones, E. Kuliešius pastebėjo, kad daug kas godumo mokosi iš valdžios atstovų.