Tuo metu priėjo vietoj atsistatydinusio E. Masiulio laikinuoju Liberalų sąjūdžio pirmininku tapęs A. Guoga ir pasakė: „Nuo septintos valandos ryto metu verslą, savo biznį atiduodu savo fondui, o vietoj to biznio statau Dievo bažnyčią ir dar siūlau visiems partijų vadams pasitikrinti melo detektoriumi.“
Taip sveiko proto partija greituoju būdu atsidūrė niekieno žemėje tarp melo detektoriaus ir bažnyčios, kurią stato vienas garsiausių pasaulio šulerių, matyt, susapnavęs, kad vieną dieną jis taps Lietuvos prezidentu.
„Pruotel pruotel, atek bėnt paveišiėti“, tenka vėl kartoti žemaičių išmintį. Būkite ramūs – nebeateis. Matyt, kaip tik tam, kad mišugeniškas baslys buvusioje sveiko proto ežioje būtų įkaltas neišraunamai, laikinasis Liberalų sąjūdžio pirmininkas savo erezijas pirmadienį ne tik išplatino raštu, bet dar ir du kartus žodin žodin pakartojo viena po kitos sekusiose Edmundo Jakilaičio ir Ritos Miliūtės televizijos laidose.
Kaip pasakyta Šventame Rašte (Patarlių knyga, 26), „kaip šuo vėl sugrįžta prie savo vėmalo, taip kvailys kartoja savo kvailystę“, kurią nuo šiol privalome laikyti liberalų atsivertimo ženklu, pagal dievotumą iškeliančiu liberalus net virš pateptųjų konservatorių – krikščionių demokratų.
Apskritai turime retą progą stebėti kitonišką priėjimą prie bažnyčių ir politikos statybos viename. Jei Radvilos, Sapiegos, Ostrogiškiai ir Pacai bažnyčias ir vienuolynus Lietuvoje puldavo statyti šį tą jau nuveikę Didžiosios Kunigaikštystės labui – sumušę maskolius ar turkus, išleidę Statutą ar bent apženiję savo seserį su karalium, tai europarlamentaras Antanas Guoga pirmiausia statys bažnyčią, pertraukose tarp sunkių statybos darbų draugiškai surinkęs visus politikos bosus tikrins juos melo detektoriumi ir tik po to jau galbūt veiks tėvynės Lietuvos labui.
Ką gali duoti politikų tikrinimas melo detektoriumi, jei pagal įstatymus jo parodymai iš esmės yra niekiniai, ne mums, mirtingiesiems, spręsti. Kokią bažnyčią pastatys savo misija įtikėjęs buvęs lošėjas šalyje, kurioje bažnyčių ir taip jau seniai yra gerokai daugiau nei kunigų, o kai kur – ir tikinčiųjų?
Turbūt labiau nei bažnyčių Lietuvai reikia gerų kunigų, nes geras kunigas Dievo žodį gali skleisti ir gatvėje, ir turguje, ir prekybos centre.
Lygiai taip pat ir Lietuvos politikai reikia ne bažnyčios, o gerų politikų. Ne tik neimančių, bet ir šį tą išmanančių apie valstybės valdymą. Ne niekus tauškiančių hiperaktyvių Donaldo Trumpo klonų, ne žemgrobių, rengiančių referendumus prieš laisvą žemės pardavimą, o paskui vaizduojančių geradarius, vaikams numetant porą išspausdintų knygelių. Ir, žinoma, ne populistų, gundančių greitu suklestėjimu ir taip jau likimo nuskriaustus žmones, kad tik lošėjo aistra būtų patenkinta.
Tai, kas įvyko prieš savaitę su E. Masiuliu, yra tragedija. Tai, kas vyko po to, kai E. Masiulį pakeitęs A. Guoga pareiškė statysiąs liberalų bažnyčią ir tikrinsiąs visus melo detektoriumi, yra komedija. Statoma tiems, kuriems žodis „liberalas“ visais laikais skambėjo kaip keiksmažodis.
Ar liberalų rinkėjas yra toks, kad jį, kaip kokį žaliūkų valstiečių elektoratą, galėtum maustyti tuo, kad visą savo verslą atiduodi savo vardo fondui ir jau niekada jo nebeatsiimsi?
„Šiandien buvo tikrai nejauki diena būti liberalu. Mūsų laikinasis pirmininkas per dieną užmetė mums daugiau šešėlio, negu teisėsauga pradėtu tyrimu“, – baigiantis pirmadieniui niūriai konstatavo jaunas Klaipėdos liberalas. Kurio, kaip ir daugybės kitų sveiko proto nepraradusių, bet žado po gegužės 12-osios netekusių liberalų, karjera pakibo tarp poligrafo ir Guogos bažnyčios.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.