Pasak akademiko, Lietuvos užsienio ir saugumo politika šiuo metu yra tiek nesubalansuota, kad atrodome net tragikomiškai: esame apimti panikos dėl tariamai neišvengiamos Rusijos agresijos mūsų atžvilgiu, nors priklausome NATO; norime klestėti ekonomiškai, bet skelbiame esantys vos ne karo zona.
„Kas eis pas mus investuoti, jei mes isteriškai skelbiame save vos ne karo zona?“ - klausė R. Lopata.
Pasak R. Lopatos, mūsų saugumas pirmiausia yra JAV garantijos ir Europos kolektyvinio saugumo sistema, laiduojama NATO.
„Užsienio ir saugumo politikos pagrindas yra ne vien teritorijos gynyba, bet ir žmonių, tautos išsaugojimas“, - pabrėžė mokslininkas.
Tapome prezidentine šalimi?
R. Lopata skaitė pranešimą Prezidentūroje surengtoje konferencijoje, kuri buvo skirta partijų susitarimui dėl užsienio saugumo ir gynybos politikos. Politologas pirmiausia pacitavo Juozą Erlicką, citatos pagrindinė mintis – Lietuvos užsienio politikos sėkmės nebūtinai priklauso nuo veiksnių Lietuvoje.
„Kaip būsimąjį pirmąjį šalies poną stambūs ponai ėmė kviestis mane į rūmus, įtardami, kad būtent aš valdysiu valstybę, lindo su įtartinais klausimais: „O kokia bus Lietuvos užsienio politika?“ Atsikniskit, rėkiau, bene, tai nuo Lietuvos priklauso?“ - rašė J. Erlickas.
Pasak R. Lopatos, šalies užsienio politika priklauso nuo trijų pagrindinių veiksnių: valstybės geografinės padėties, turimos galios, valstybės politinės kultūros.
„Lietuva yra tarp Europos ir Rusijos civilizacijų, santykinai maža ir neturtinga, jos politinė kultūra tebesirutulioja, o pati valstybė iš esmės egzistuoja kaip Vakarų struktūrų pakraščio subjektas. J. Erlickas gi sako, kad tapome interesų zona, o ne zona, turinti interesų ir įtakos“, - sako tarptautinių santykių ekspertas.
R. Lopatos teigimu, subalansuotos užsienio politika tikslas paprastai yra didinti valstybės stabilumą bei saugumą, užtikrinti tautos šiuolaikiškumą, mažinant atotrūkį nuo Vakarų.
„Tuo metu paskutinio penkmečio Lietuvos užsienio politikoje trūko tęstinumo, buvo svyruojama nuo perdėtos meilės Rusijai Vygaudo Ušacko laikais iki karingos antirusiškos retorikos pastaruoju metu, nuo vaikiško įsitikinimo paveikumu Aleksandrui Lukašenkai iki visiško Baltarusijos klausimo ignoravimo. Pagaliau po kiek laiko iš naujo atradome Ameriką, tik nesugebėjome įveikti savo vidinių problemų ir vėl sukurti strateginę partnerystę su Lenkija“, - sakė R. Lopata.
DELFI primena, kad Daliai Grybauskaitei tapus prezidente buvo pradėtas politinis dialogas su Baltarusijos režimu, A. Lukašenka netgi viešėjo Vilniuje, tačiau vėliau dialogas nutrūko deklaravus, kad Minskas pasuko Rusijos link. Prezidentė taip pat kartais kritikuojama dėl atšalusių santykių su JAV dėl CŽV kalėjimų detektyvo, nutrūkusios partnerystės su Lenkija, pasikeitusios pozicijos dėl Rusijos.
„Blaškymasis rodo, kad užsienio politikai Lietuvoje neteikiamas pakankamas dėmesys arba kad pagrindiniai Lietuvos užsienio politikos veikėjai stipriai pervertino savo gebėjimus užsienio politikos srityje“, - teigia R. Lopata.
Lietuvos pagal Konstituciją pagrindinius užsienio politikos klausimus sprendžia prezidentas ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką.
„Galbūt taip atsitiko dėl vidaus politikos aplinkybių, o būtent dėl kitų Lietuvos užsienio politikos centrų – Seimo ir Vyriausybės – strateginio pasyvumo užsienio politikos srityje. O tai, beje, išardė ir mūsų Konstitucijoje subtiliai fiksuojamo santykio tarp užsienio ir vidaus politikos dermę. Šiaip sunku prisiminti, kada šalies premjeras posėdžiavo Europos Vadovų Taryboje – institucijoje, kurioje sprendžiamos ištisos virtinės Europos Sąjungos bei jos valstybių narių vidaus politiko klausimai“, - sako politologas.
„Iš esmės šitoje situacijoje, manau, galima kalbėti apie konstitucinę vidaus ir užsienio politikos krizę. Prezidentė nevadovauja Vyriausybės posėdžiams, taip pat ir premjeras negali deleguoti savo galių Europos Vadovų Taryboje, kur daugiausia sprendžiami vyriausybių kompetencijos klausimai. Negali kažkas susitarti ir žodžiu pakeisti konstitucines pareigas“, - pridūrė R. Lopata.
Politologas teigia, kad šia prasme kam nors iš šono gali pasirodyti, kad Lietuva tapo prezidentine respublika.
Tapome silpni dar prieš karą Ukrainoje
Tačiau R. Lopata pripažįsta, kad blaškymąsi užsienio politikos srityje galėjo lemti ir rimti tarptautinės aplinkos pokyčiai, bet bėda ta, kad, jo nuomone, Lietuva dar prieš Rusijos agresiją Ukrainoje neteko galios veikimui, nes nesubalansavo galios atramų.
„Nesubalansavome galios atramų, o būtent galios sėmimo Lietuvai iš visų krypčių – Šiaurės, Rytų, JAV ir Lenkijos. Panašu, kad iki Ukrainos krizės praradome Rusijos ekspertės statusą Europos Sąjungoje“, - teigia politologas.
„Šiandien atrodome apimti panikos dėl tariamai neišvengiamos agresijos, bet esame NATO nariai. Kai abejojame NATO griauname pasitikėjimą ir Aljansu, ir savimi. Nereikia padėti Vladimirui Putinui. Rusai pagąsdino - ir mūsų pilnos kelnės. Ir tai jau V. Putino pergalė, mūsų silpnumas“, - pridūrė R. Lopata.
Pasak mokslininko, Lietuvos saugumo situaciją reikia didinti, bet ne mažinti, Rusiją reikia bausti, bet ne provokuoti beprasmiais žodžiais, gynybai reikia ruoštis, bet nereikia gąsdinti karu.
„Nereikia puoselėti iliuzijų, kad mes už 2 proc. nuo bendrojo vidaus produkto nusipirkę ginkluotės galėsime apsiginti ir būsime saugūs. Arba loterijoje pašauksime šauktinius, be visuotinių mobilizacinių planų, o kiti ką – partizanaus? Mūsų saugumas pirmiausia yra JAV garantijos ir Europos kolektyvinio saugumo sistema, laiduojama NATO. Valstybei ir šiuo metu reikia sėkmingo verslo, investicijų. Kas eis pas mus investuoti, jei mes isteriškai skelbiame save vos ne karo zona?“ - sakė R. Lopata.
„Lietuvos užsienio ir saugumo politikos pagrindas yra ne vien teritorijos gynyba, bet ir žmonių, tautos išsaugojimas. Kiek Valstybės gynimo taryba planuoja liksiančių lietuvių po trijų dienų? Kam reikalinga teritorija, jei nėra gyventojų? Visi šie klausimai tokio paties lygio kaip ir samprotavimai apie trijų dienų Pilėnus, tačiau Lietuvos likimas ne Pilėnai, Lietuvos užsienio ir saugumo strategija turi remtis dviem paradigmomis – išsaugoti tautą ir ją bei valstybę modernizuoti“, - kalbėjo R. Lopata.
Politologas primena, kad patriotizmo ugdymas gąsdinant grėsme prilygsta lūkesčių naikinimui ir tai nėra vaisingas kelias.
„Taip, šiandien Europos ir mūsų saugumas sprendžiamas Ukrainoje. Lietuvos užsienio politika negali leisti Europai iškeisti ramybę Donbase į Krymo atsisakymą, nors tokie procesai vyksta. Kokias koalicijas Lietuva buria, kad tam pasipriešintų? Tai programa minimum“, - sako R. Lopata.
Pasak politologo, tikras atsakas Rusijai būtų masyvus Rytų partnerystės politikos įgyvendinimas, apimant Baltarusiją, Kazachstaną, Armėniją, bei galiausiai Vidurio Azijos šalių demokratizacija.
„Tai V. Putino puoselėjamos Eurazijos sugriovimas ir tų valstybių integracija su Europos Sąjunga. Rimta ir moderni karinė pagalba Ukrainos kariuomenei, atskiras Europos Sąjungos ir Karaliaučiaus srities kultūrinio ir ekonominio suartėjimo planas“, - reziumavo politologas.
