Filosofė Nerija Putinaitė savo „Facebook“ paskyroje rašė:
„Kai jau pagrindinės partijos lyderis prakalbo apie masinę tautinių kostiumų gamybą. Vaikams. Lietuvos valstybės šimtmečio proga. Noriu priminti, kad pirmoji masinė tautinio kostiumo gamyba įvyko 1950 m., kai sovietai norėjo masine tautine dainų švente uždengti gyventojų simpatijas antisovietiniam pasipriešinimui ir nepasitenkinimą represijomis. Niekada modernioje Lietuvos istorijoje vienu metu iš karto nebuvo pagaminta tiek tautinių kostiumų kaip stalinmečiu. 35 tūkst. pradžiai. Žinoma, standartizuoti. Kokie ten regionai. [...] Po to, Atgimimo ir nepriklausomybės metais, autentiškos tradicijos ieškotojai dėjo pastangas rekonstruoti autentiškus kostiumus pagal regionus, pagal kaimus ir pan. Matome, kad viskas veltui. Vėl gaus tauta sau į dantis privaloma tvarka „tautinį kostiumą“ nemokamai. Masiniu būdu. Vienodo standarto (nes nevienodo būtų per brangu) [...].“
Autentika brangi ir sunkiai pagaminama
Menotyrininkė, humanitarinių mokslų daktarė Teresė Jurkuvienė pažymi, kad tokį didelį kiekį kokybiškų tautinių rūbų pagaminti yra įmanoma – didele kaina ir sutelktomis didelėmis specialistų pastangomis.
„Ši iniciatyva svarstoma kaip vieno asmens dovana, todėl mes neturime teisės diktuoti, ką jis turi dovanoti. Kita vertus, norint pagaminti 150 tūkst. tikrai kokybiškų kostiumų, reikėtų gerai įtempti protą ir sutelkti visus Lietuvos pajėgumus. Nesakau, kad neįmanoma, bet reikėtų gerai paskaičiuoti. Ir didesnis klausimas ne tiek kainos, kiek galimybės pagaminti tiek kokybiškų kostiumų. Autentiškas kostiumas, be abejo, vaikų būtų greitai išaugtas, bet liktų šeimoje, perduotas kitiems vaikams. Nieko baisaus, jei jis būtų parduotas kažkam kitam, kam jo reikia. Man būtų gaila, jei tokia graži iniciatyva pavirstų kažkokių detalių panaudojimu. Jei tai virstų tiesiog tautiškų šortų idėja, būtų lengvai padaroma, bet kiek tame prasmės?“, – LRT.lt sako specialistė.
Stilizuotas drabužis į tautinio kostiumo vardą nepretenduoja
Lietuvos nacionalinio kultūros centro (LNKC) direktorius Saulius Liausa teigia, kad esama ribų, kai pagamintą kostiumą dar galima vadinti tautiniu kostiumu, tačiau visos iniciatyvos, populiarinančios tautinį kostiumą ar jo motyvus, yra sveikintinos.
„Viena yra tradicinis XIX-XX a. tautinis kostiumas, kuriame galbūt esama šiek tiek, tačiau ribotai XXI amžiaus niuansų, kita – jo interpretacijos. Niekas nedraudžia keisti įvairių drabužių modelių, tačiau tai jau yra autoriniai kūriniai, paralelinis dalykas. Bet koks nuokrypis audinių, technikos prasme, yra stilizacija, autorinis darbas ir labai sveikintinas, tačiau jis negali atstoti tautinio kostiumo arba jį menkinti. Tautinis kostiumas yra iškilminga, išeiginių progų apranga, tuomet ir galima kalbėti apie autentiškumą. Mes, kaip specialistai, džiaugiamės ta žinia (idėja dovanoti kiekvienam ikimokyklinukui tautinį kostiumą – LRT.lt) . Gal būt tai dar labiau padės populiarinti tautinį kostiumą, ir tam tinka visi formatai. Džiugu, kai darbai kuriami tautino kostiumo motyvais, ir jų priešinti nereikia“, – kalba S. Liausa.
Savo ruožtu T. Jurkuvienė pažymi, kad jau pusę amžiaus visame pasaulyje labai ryški tendencija kuo tiksliau atkurti tautinius kostiumus.
„Kiekviena aprangos rūšis turi tam tikras nerašytas taisykles. Visi, kas dėvi tautinį kostiumą, jų laikosi, jos apibrėžia, kas yra laikoma tautiniu kostiumu, kas jau nėra tautinis kostiumas, o tiesiog šiaip „folk“ stiliaus apranga. Tačiau tautiniu kostiumu, koks jis yra nuo XX a. antrosios pusės, yra laikoma kiek galima tiksliau atstatyta kopija. Taip pat yra metodai, kaip jis gaminamas. Kita vertus, jei kalbame apie kažką kuriamo šiuolaikiško, stilizuoto, tai yra trumpalaikis dalykas. Mada keičiasi labai greitai, ir dizainerių kūryba yra neamžina, kaip ir mados kryptys“, – tikina pašnekovė.