Pirmąją kadenciją Seime dirbanti buvusi finansų ministrė, Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininko pavaduotoja Rasa Budbergtė DELFI sakė buvusi nustebinta, kad žinia apie parlamentinės socialdemokratų frakcijos narių poziciją dėl dalyvavimo valdančiojoje koalicijoje su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) buvo paskelbta viešai, kai partiečiai dėl jos diskutuoti rengiasi tik kitą savaitę.
„Tikriausiai turėjo tas procesas būti atvirkščias. Ir seniai reikėjo mums apie tai kalbėti, nes iš tiesų darbas koalicijoje su mūsų partneriais, kur mes esame jaunesnysis brolis, yra tikrai pakankamai sudėtingas. Aš nesu frakcijos vadovybėje, kuri turi galimybes dažnai susitikti su partneriais ir matyti, kaip į mūsų nuomonę, socdeminius poreikius, į mūsų kairiąją darbotvarkę atsižvelgia „valstiečiai“. Tačiau matau, kad dažnai mūsų frakcijos nariai, grįžę iš bendrų pasitarimų, būna nusiminę, todėl, kad jie dažnai būna ir neišgirsti“, – kalbėjo ji.
- Ar socialdemokratai pasielgė protingai, viešai pareikšdami apie galimus ketinimus trauktis iš koalicijos, o ne parengę bendrą poziciją, ir tik tada ją paviešinę?
- Žinoma, viskas būtų daug protingiau, jei būtų vykę taip. Negavome daug naudos iš tokios komunikacijos. Reikia pripažinti, kad mūsų komunikacija kol kas šlubuoja, nes nesame labai patyrę toje srityje ir dažnai per anksti arba per vėlai apie sprendimus pranešame žmonėms. Tačiau aš nematau problemos. Manau, iš to, kas girdima viešojoje erdvėje, žmonės, kurie tikrai yra protingi, patyrę, pasidaro reikiamas išvadas.
Bet kokiu atveju, esame dažnai net provokuojami, šantažuojami, aš nebijau pasakyti tokio žodžio. Kieno? Mūsų koalicijos partnerių. Jie dažnai ne tik sako, bet ir padaro, nueina ieškoti paramos pas konservatorius, dabar viešojoje erdvėje irgi komunikuoja apie tai, kad su Lietuvos lenkų rinkimų akcija gali veikti. Visa tai yra toks informacinis fonas.
Sakyčiau, tai yra normalu. Labai tikiu, kad viską susitvarkysime ir partijoje. Mūsų partija labai sena ir patyrusi. Mes ir apsivalysime, kas yra labai svarbu – nuo visokių skandalų, nuomonių išsiskyrimo, ir tikrai suformuluosime labai aiškų strateginį matymą, kaip įgyvendinsime socialdemokratinę kairiąją politiką.
- Iš 17 Seimo socialdemokratų 12 mato galimybę toliau dirbti koalicijoje. Gal Seimo socialdemokratai geriau įsigilinę į situaciją?
- Skaičius tikrai atrodo didokas. Bet manęs jis nestebina, nes galvoju, kad tarp mūsų frakcijos narių yra labai daug patyrusių žmonių, kurie Seime dirba jau ne pirmą, o penktą ar šeštą kadenciją. Jie tikrai žino, kad, turėdami daugiau valdžios savo rankose ir mokėdami ja teisingai pasinaudoti, galėtų tikrai prisidėti prie mūsų gyvenimui reikalingų pokyčių. Galvoju, kad ne vienas iš tų 12 frakcijos narių, tuo vadovaudamasis, ir galvoja, kad reikėtų likti koalicijoje.
Aš su tuo argumentu irgi sutikčiau, tačiau nematau, kad mes mokame pasinaudoti ta valdžia, nemanau, jog mes tikrai viską padarėme, kad galėtumėme politiniais argumentais, savo politiniu autoritetu, savo patirtimi įtikinti koalicijos partnerius, kad mūsų balsas būtų išgirstas.
Pasirašyta koalicinė sutartis yra gana aptaki, nėra iki galo įgyvendinama taip, kaip surašyta, ir būtent tai dažnai mums neleidžia būti išgirstiems. Man irgi teko būti koalicinės tarybos posėdyje, ir aš tikrai matau, kad mes dažnai vieni kitais nepasitikime dėl tos priežasties, kad nenorime vienas kito girdėti. Manau, tie 12 galvoja, kad mes galime to išmokti. Bet kiek galime mokytis? Jau reikia dirbti.
- Kodėl staiga socialdemokratams, seniai veikiančiai partijai, ne vieną kadenciją dirbančiai koalicijose, staiga prireikė mokytis?
- Ne mums, socialdemokratams, prireikė mokytis. Esu įsitikinusi, kad mano frakcijos bičiuliai, kurie tikrai dirba ne pirmą kadenciją, yra labai patyrę ir tikrai labai moka dirbti. Greičiau problema yra tame, kad mūsų partneriai yra mažiau patyrę. Ir kad mes kartais pamirštame vadovautis surašyta koalicine sutartimi.
Svarbu ir tai, kad ir frakcijos nariai, nors jie rinkti ne tik socdemų partijos narių, bet ir kitų Lietuvos žmonių, kurie pasitikėjo klasikine socialdemokratine partija, neturi pamiršti, kad partija yra partija. Partija turi savo įstatus, partija turi savo demokratiją, ir mes turime klausytis, ką sako mūsų partijos bičiuliai, kurie dirba regionuose. Aš to pasigendu.
- Jei kalbame apie tai, kad frakcijoje dirba labiausiai patyrę partijos atstovai, ar, priimant sprendimą dėl koalicijos ateities, nebūtų teisinga labiau atsižvelgti į jų poziciją?
- O kodėl tie, kurie sako, kad reikia dirbti koalicijoje, tie patyrę mūsų frakcijos nariai, dažniausiai ir neparemia tų projektų, kuriuos teikia mūsų koalicijos partneriai? Kodėl aptariant, kaip mes, priimdami sprendimus ir įstatymus, turime balsuoti, dažnai būtent iš patyrusių kolegų girdžiu nepasitenkinimą, kad mūsų nuomonė ignoruojama, mes esame negerbiami?
Neneigsiu, kad yra ir tam tikro bandymo įsikabinti į turimas pareigas. Aš manyčiau, kad yra ir šito. Tai žmogiška.
Tačiau turėti pareigas yra ne tik asmeniškai svarbu. Labai svarbu, ar tu gali, tomis pareigomis pasinaudodamas, turėdamas tam tikrą valdžią, tikrai prisidėti prie reikalingų sprendimų priėmimo. Jei tai padarai – viskas gerai. Bet aš manau, kad mes, valdančioji koalicija, nesugebame atlikti darbų, susitarti, vadovaujantis politiniais instrumentais, kad reikalingos reformos jau būtų pradėtos.
- Manote, kad socialdemokratams išėjus iš koalicijos, darbai pajudėtų greičiau?
- Ar esi opozicijoje, ar pozicijoje, kaip veiksmingai gali siekti tikslų įgyvendinimo priklauso nuo sutarimo komandoje. Esu naujokė politikoje, tačiau matau, kad ir opozicija – kaip, pavyzdžiui, dabar konservatoriai – puikiai pasiekia tikslus, kuriuos turėtumėme mes pasiekti, būdami valdžioje. Jie dabar siūlo projektus, kuriuos turėtumėme mes, socialdemokratai, siūlyti, ir dėl kurių, būdami valdančiosios koalicijos partneriais, esame neišgirsti.
Jeigu tikrai dirbtumėme opozicijoje – o ten galima daugiau kritikuoti ir spausti tuos, kurie yra daugumoje – galbūt galėtumėme ir daugiau padaryti. Sunku tai įvertinti.
Tikrai nesu taip jau įsitikinusi, kad mes galėtumėme padaryti opozicijoje daugiau. Tačiau, kas labai svarbu, reikia galvoti ir apie tai, kad Lietuvoje būtų labai stipri politinė kairioji jėga. Mes turime galvoti, kaip stiprinti ir socialdemokratinę ideologiją, kad nenukryptumėme į neoliberalizmą, kuris dažnai pasitaiko ir nepasiteisina, kada pradedame galvoti tik apie ekonomiką, ir pamirštame, kad už to slepiasi žmogus.
Būdami opozicijoje, mes gal turėtumėme laiko dažniau susimąstyti, kaip reikia rūpintis žmogumi.