Apie karių patiriamą stresą DELFI kalbėjosi su Lietuvos kariuomenės Karo medicinos tarnybos Psichologinių tyrimų laboratorijos viršininke kapitone Ramute Vaičaitiene. Ji Krašto apsaugos ministerijoje vykusioje konferencijoje apie moterų vaidmenį krašto gynyboje dalijosi mintimis, ar moteriai lengva kariuomenėje.

– Kiek kariuomenėje dirbančių moterų patiria stresą?

– Jeigu visuomenėje turime 60 proc. stresą patiriančių moterų, tokia pat situacija ir kariuomenėje. Didelį stresą kariuomenėje patiria 11 proc. moterų, visuomenėje jį patiria 16-18 proc. moterų. Toks stresas kelia nepatogumų, moteris darbe jaučiasi nelaiminga, nusiminusi, tai gali kelti pavojų sveikatai.

Galima sakyti, kad moterys patiria tokį pat stresą kaip ir vyrai. Tai išsiaiškinome tyrimo metu apklausę per 100 kariuomenėje tarnaujančių moterų.

– Kokios pagrindinės kariuomenės moterų streso priežastys?

Ramutė Vaičaitienė
– Didelis darbų krūvis. Taikos metu mes esame daugiau popieriniai kariai – turime atlikti labai daug raštvedybos darbų, derinimų, organizavimų. Darbų apimtis ir spaudimas juos atlikti laiku, taip pat vadovavimo stilius daugiausiai kelia įtampą.

– Kam sunkiau – vaikus auginančioms, ar vaikų neturinčioms moterims?

– Tai priklauso nuo amžiaus ir nuo vaikų skaičiaus. Jaunesnės, vaikų neturinčios moterys daugiau galvoja apie karjerą, joms reikia išmokti, pavyti vyrus, konkuruoti. Kai moteris turi vaikų, jai sunku derinti šeimą ir darbą.

Tačiau moteris pripranta. Kaip man viena moteris sakė, „žinau, kur atėjau“. Į pagalbą ji pasitelkia vyrą, senelius ir susiorganizuoja darbą taip, kad šeima tarnybai netrukdytų. Joms karjeros ir šeimos derinimas teikia džiaugsmą. Vyresnio amžiaus moterys bijo netekti darbo – stresas didėja, nes tarsi esi jau išnaudotas, galimybės išsemtos, jei neturi ypatingos profesijos, gali būti sunku prisitaikyti civiliniame gyvenime.

– Kariuomenėje svarbūs fiziniai normatyvai. Bėgant metams turbūt ir jų vykdymas sukelia stresą?

– Štai man jau beveik 50 metų ir laisvai nubėgu 3 kilometrus, net greičiau už vyrus. Aktyviai mankštinuosi, slidinėju kalnuose, atsispaudimai ir atsilenkimai tarsi man nėra problema. Tačiau neseniai patyriau traumą ir atsispaudimai tapo problema – kol kas tebeskauda petį.

Lygiai taip pat dauguma moterų turi stuburo problemų, su amžiumi joms pradeda augti svoris, atsiranda hormoninių pakitimų. Tada normatyvus darosi atlikti sunkiau, tačiau su amžiumi normatyvai mažinami.

– Pranešime kaip streso priežastį įvardijote ir vyrų dėmesį. Ką turėjote galvoje?

– Jeigu tarp 30 vyrų yra dvi žavios merginos, vyrai dėl moters prielankumo tarsi konkuruoja tarpusavyje. Vienas kavą padarys, kitas vėl kažką tokio. Iš tikrųjų nežinai, kuriam atsakyti. Dėl to jaunoms moterims iš tikrųjų dažnai būna stresas.

Kai esi vyresnis, situacija kitokia. Jei dėmesio negauni šeimoje, tada trikdo, kad jo gauni darbe. Jeigu vyrai visai nekreiptų dėmesio į moterį, vėl būtų blogai – būtum tarsi nepastebima. Bet prie to priprantama, kariuomenėje statutiniai santykiai, yra tam tikros ribos, tad vyrų dėmesys nėra didelis streso šaltinis.

– Ar yra moterų skundų, kad į jas kariuomenėje vyrai žiūri kaip į nepilnavertes partneres?

– Yra, tačiau tai pavieniai atvejai. Jų pasitaiko tam tikruose kolektyvuose, kur kariai ar mažesnio išprusimo, ar kur galbūt sunkesnės darbo sąlygos – pavyzdžiu, sandėliuose. Čia susidaro palankios sąlygos moters pažeminimui.

– Skaitydama pranešimą užsiminėte, kad iš moterų tyčiojamasi atliekant atsilenkimus, atsispaudimus...

– Kai kurios vyresnės moterys parašė, kad jaučia panieką iš jauniklių vyrų – kad pratimus daro neteisingai, arba išvis jų nepadaro. Jauni vyrai tarsi galvoja, kad nebus seni, įsivaizduoja amžinai būsiantys jauni ir stiprūs.

– Turbūt visai kitokį stresą patiria į misijas užsienyje išvykstantys kariai? Kas ten kelia didžiausią stresą

– Tyrimai rodo, ir iš savo patirties žinau, kad labiausiai stresą sukelia namų ilgesys. Trečią mėnesį nesvietiškai norisi namų, draugų ir visų artimųjų (R.Vaičaitienė 2003 m. tris mėnesius misijoje Irake dirbo akių gydytoja – DELFI).

Antra – grėsmė saugumui. Kai buvome apšaudyti, kai mūsų vos nenušovė, ilgai atsiminiau ir baimė žūti buvo labai stipri. Trečia – nepakeliamos klimatinės sąlygos: didžiulis šaltis, karštis, smėlis, dulkės.

Taip pat – tarpusavio santykiai. Jeigu gyveni uždarame kolektyve, prie jo turi prisitaikyti. Ir jeigu tau nepatinka žmogaus elgesys, jo žalingi įpročiai, su tuo turi susitaikyti, nes su žmogumi gyvensi ilgai. Gali juos ignoruoti, tačiau tai sukels įtampą.

– Ar vykstant į misiją svarbus lyčių balansas?

– Viena moteris tarp vyrų kategoriškai neturėtų būti – turėtų būti bent kelios. Moterys tarpusavyje viena kitą labiau atjaustų, jaustųsi stipriau.

Vienas streso šaltinių – rutina, nuobodulys, monotonija. Jeigu vyrai kas trečią dieną važiuoja į patruliavimą, tai tas pats per tą patį. Moterys sugalvoja tam tikrų švenčių, linksmesnių dalykų – tai rutiną prablaško ir padeda įveikti stresą.

– Kaip manote, kokie būtų analogiškos vyrų apklausos apie kariuomenėje patiriamą stresą rezultatai?

– Esame klausinėję iš misijos grįžusių vyrų. Jie visai noriai atsakė į klausimus ir pamatėme, kad tarp vyrų yra besiskundžiančių, yra silpnesnių. Trečdalis ramūs, su jais viskas tvarkoje, du trečdaliai jaučia stresą, iš jų mažoji dalis jaučia ypatingą stresą.

Tai susiję su tam tikra gyvenimo patirtimi. Manau, vyrų ir moterų apklausos duomenys būtų panašūs, nes moterys kariuomenėje neša tą pačią sunkią naštą.

– Tačiau ar kariuomenėje nevyrauja mintis, kad streso negali būti – svarbu paklūsti, o kariai neverkia?

– Su tuo kovojame. Karo akademijoje ilgą laiką buvo dėstoma, kad kariai neverkia. Kai mūsų, psichologų, kariuomenėje padaugėjo, įnešėme naują bangą, kad karys toks pat žmogus, jis jaučia, sielojasi ir turi išsikrauti, jausmus parodyti. Jeigu jis viską savyje laikys, tikrai taps ligoniu.

Stresas reikalingas išlikimui, tik jo neturi būti per daug. Jis mus skatina augti, tobulėti.