Užmetęs akį nepatikėtum, kad pagimdė ir užaugino tris sūnus ir dvi dukteris. Kas padėjo labiau: jos specialybė, psichologės praktika, o gal supratingas vyras? Gal nuo didmiesčių gyvenimo mėsmalių ją gelbėjo nedidelis miestas? Pasakodama apie savo gyvenimą, vaikų auginimą, pavyzdingais jų nevadina, sekti savo pavyzdžiu irgi nekviečia. Priešingai, išpažįsta savo ribas. Jei kas sugrąžintų praeitį – mažiau dirbtų, daugiau laiko skirtų vaikams. Ką tai pakeistų? Psichologės įsitikinimu, dėl to padaugėtų paties gyvenimo.

Daugiavaikė lygu asociali? 

„Daugiavaikę motiną daug kas sieja su asocialumu. Tiesa, man apie tai pasakė kitos daugiau vaikų auginusios moterys. Jos per savo gyvenimą buvo girdėjusios visokių pastabų. Man šito tiesiai į akis niekas nėra sakęs. Galiu tuo pasidžiaugti. Ką kalbėjo už akių – nesidomėjau. Galbūt atrodau nenormali. Vieni pažįstami, pamenu, aiškino: „Laukiatės ketvirto? Ką jūs sau galvojat? Nei į kavinę žmoniškai nenueisit, nei išvažiuosit kur su tuo lelium. Tada mano vyras ir sako: „Apsiženijau trisdešimties. Žinokit, iki to laiko aš tiek visur prisivaikščiojau, prisikeliavau – kur norėjau, buvau, dabar man nieko netrūksta“, – pasakojo Mažeikiuose privačia psichologės praktika besiverčianti Aelita Kukulskienė.

Vyiausiajai A. Kukulskienės dukrai dabar jau 24-eri. Po jos gimusiam sūnui – 21, jo jaunesniajam broliui – 19. Kartu su tėvais šiuo metu gyvena septyniolikametė dukra ir šeimos mažylis – penkiolikametis sūnus. „Žiauriai dideli vaikai, namai man atrodo tušti. Man net atrodo, kad ir valgio nelabai reikia virti. Juk namuose dabar tik keturi žmonės“, – juokėsi psichologė. 

Ji dar neužmiršo, kaip prieš dvidešimt metų ją daug kas palaikydavo nepilnamete. Nors jau tada ji turėjo du ar tris vaikus. Ištekėjo dvidešimt šešerių, pirmagimio susilaukė dvidešimt septynerių. Kai laukėsi penktojo, kai kas jos teiraudavosi, ar visus keturis savo vaikus ji pagimdė nuo vienintelio vyro. Teigiamas atsakymas nustebindavo ne vieną. 

Atėjo, kada reikėjo

Vaikus psichologė augino su ketveriais metais už ją vyresniu inžinieriumi. Mažeikiuose jos vyras Arvydas –žinomas ilgametis vieno iš naftos perdirbimo įmonės skyrių vadovas. Apie savo, penkerių vaikų tėvo, vaidmenį paprastai kalba linksmai. Daug kas sako, kad tai – ramaus būdo žmogus.
Daugiavaikystė – nereta psichologės Aelitos Kukulskienės pokalbių tema. Žmonės smalsauja, klausia, kaip jai sekasi. Kai kas paklaustų, kodėl taip pasirinkta, jei tik nesidrovėtų. 

Psichologė kalbasi su žmonėmis, žinodama, kad visiems vis tiek neįtiksi: vieniems atrodys, kad turėti daug vaikų yra tolygu skursti ar skriausti save bei kitus, kitiems gi užklius, kad vaikus augina pasiturintieji – tai jiems prilygs pavydėtinai padėčiai. 

„Kitų vertinimai man nėra orientyras. Gyvenu savo gyvenimą. Šie vaikai atėjo, kada jiems buvo laikas ateiti. Panašiai apie save man yra pasakojusi viena moteris: mama nenorėjo, kad ateičiau, bet aš labai norėjau gyventi, todėl ir atėjau. Panašiai, kaip nutiko Mikei Pūkuotukui: nors jo į svečius nekviečia, tačiau jis ateina ir svečiuojasi. Suprantu, kad šiuolaikinei visuomenei toks požiūris į vaikus neatrodo įprastas“, – šypsojosi moteris.

Gailisi per daug dirbusi

Daugiavaikės Kukulskių šeimos tėvai atėjo iš šeimų, kuriose augo po tris vaikus. Nors abu jie buvo savo šeimose vyriausi vaikai ir kurdami šeimą nuolat to nejausdami varžėsi dėl lyderio vaidmens, jų požiūriai į šeimos dydį buvo panašūs. 

„Tikrų planų, kiek norėtume vaikų, nekūrėme. Prisimenu tik, kad kažkam paklausus, atsakėme, kad norėtume auginti tris ar keturis. Tačiau niekada neturėjau svajonių turėti gausią šeimą. Nesukau sau dėl to galvos“ – pasakojo psichologė. 

Kurdama šeimą A. Kukulskienė dirbo naftos perdirbimo produktų gamykloje ir profesinio orientavimo tarnyboje. „Tuo metu provincijoje psichologų trūko. Man teko nemažas krūvis. Daug dirbau. Kaip tik to dabar ir gailiuosi. Dabar jau šaukštai po pietų“, – mintimis į praeitį sugrįžo A. Kukulskienė.
Auginant penkis vaikus, psichologės darbą jai teko dirbti su pertraukomis, iš dešimties karjeros metų realiai su pertraukomis dirbo apie trejus metus. Be pertraukų dirba nuo 2000-ųjų. 

Ji gailisi ne dėl to, kad psichologo darbas jai atrodo ne toks įdomus ar neprasmingas. Dabar, užauginusi tris vaikus, ji atranda tai, kas dar prasmingiau: „Vertingiausia – tarpusavio meilė, artimi žmonės. Nors dabar dauguma žmonių sureikšmina darbą, karjerą. Tada, žinoma, apie karjerą negalvojau – tiesiog dirbau darbą, ir tiek. Taip atseit reikėjo. Jeigu dabar kas sugrąžintų tuos laikus, galbūt – jei tik būčiau gudresnė – dirbčiau pusę tiek“, – prisipažino A. Kukulskienė. 

Vaikai užauga greitai

Labiausia jai gaila laiko, kurį ji atidavė darbui užuot skyrusi jį vaikams: „Vaikai užauga. Kol buvo maži, man atrodė, kad jie neužaugs. Paradoksas, žinoma. Gerai atsimenu, kaip sykį viena moteris man pasakė: „Taigi vaikas mažiukas būna labai neilgai“. Tačiau man, kurios vaikai buvo maži dešimtį metų, atrodė, kad tokie jie bus amžinai. Gimdžiau juos kas dvejus metus, dvejus su trupučiu. Ilgą laiką turėjau mažų vaikų. Tačiau vieną sykį suvokiau, kad jie užaugo ir kad visai kas kita turėti mažų vaikų ir kas kita – didelių.“

Moteris sako suvokianti ir tai, kad kai kuriuos gyvenimo, bendravimo, santykių jos pačios šeimoje dalykus jai perprasti padėjo jos profesinė patirtis. Pirmiausia, geriau suprato save, o po to – ir artimus žmones. Išmoko „neužkrauti ant jų visos šiukšlių krūvos“. Ne sykį keldavo klausimą: „O kaip kitiems žmonėms, kurie tų psichologijos žinių negauna?“ 

Labai klysta tie, kurie įsitikinę, kad psichologės vaikai turi būti idealūs, geručiai. Nes tokia ideali nėra ir psichologė. Ir jai reikėję derinti ne tik karjerą ir vaikus – juk pastaruosius ji augino ne viena, o su savo vyru. Su juo esą irgi reikėjo sutarti, kartais kankintis ir ieškoti išeities. Psichologė neslepia, kad, be psichologinių žinių, labai padėję ir dvasiniai dalykai, pirmiausia tikėjimas – tai šeimoje buvo išgyvenama gyvai. 

Išmoko ramybės

Pirmajam A. Kukulskienės vaikui, kaip ir daugeliui pirmagimių, teko išbandyti mamos tobulumo siekio metodikas. Kitus vaikus ji augino, vis labiau įsiklausydama į vaiko poreikius.

„Manau, kad atėjau į protą. Suvokiau įvairių metodikų perlenkimus. Ėmiau geriau jausti vaiką, suprasti, kas jam darosi, ko jis verkia. Bet prisimenu ir dienas, kai auginau du vaikus. Vienam jų buvo dveji, kitam – ketveri, visą dieną su jais kariavau, nepajėgiau suvaldyti, per dieną buvau nuvargusi. Vakare man atrodė, kad mano vaikai nepataisomai blogi, o mano gyvenimas – baigtas. Netgi klausiau savęs: negi man juos į kalėjimą sodinti? Suvokusi, kokia tai nesąmonė, patyriau lūžį. Pradėjau nebe taip jautriai į vaikų elgesį reaguoti. Išoriškai lyg ir niekas nepasikeitė: ir balsą pakeldavau, ir sudrausmindavau, tačiau viduje tuo metu būdavo ramu“, – prisiminė moteris. 

Susikurti vidinę ramybę nėra taip paprasta. Kelioms valandoms į Kukulskio namus ateinanti auklė po kurio laiko prisipažino mirtinai pavargstanti. „Pamenu, kaip nusistebėjau. Kadangi mano vaikai visi iš karto neatsirado, pripratau kai ko nepastebėti, nekreipti dėmesio. Nepastebėjau net, kaip vaikai užaugo ir namuose tapo tylu. Toji tyla atėjo palaipsniui“, – pasakojo psichologė. 

Nemigos naktys

Išskirti sunkiausio vaikų auginimo laikotarpio ji negalėtų. Maži vaikai ją išvargindavo fiziškai: „Apserga vienas – dėl jo nemiegi naktimis. Jam pasveikus, apserga kitas – ir vėl nemiegi. Paskui – trečias, vėl tas pats. Fiziškai buvo labai sunku. Auginant paauglius, fizinius vargus pakeitė psichologiniai sunkumai.“ Tačiau dirbdama psichologe ji žino ir tai, kad dėl vieno vaiko kai kas vargsta labiau nei ji vargdavo su penkiais. Plika aritmetika šiuo atveju – menka padėjėja. „Tik tiek, kad daugiau vaikų reiškia, kad turi rasti jiems daugiau laiko. Nėra taip, kad jie užaugs savaime tarsi žolė“, – juokavo A. Kukulskienė.

Krūvoje augdami vaikai išmoksta pakovoti už savo būvį, išmoksta savarankiškumo, drąsiau bendrauja su kitais žmonėmis. Psichologė tai patyrė ne iš knygų.

Moteris pripažįsta kai kurių tiesų išmokusi, konsultuodama kitus tėvus ir vaikus. Ne sykį atpažindavusi ir save pačią: „Kuo daugiau metų dirbu ir gyvenu, man vis aiškiau: viskas, ką jie patiria, esu patyrusi ir aš pati. O pas mane ateina ir tokių, kurie nesusitvarko su savo vaikais ir kuriems gėda eiti į tėvų susirinkimą. Jiems labai nesmagu klausytis, ką negero padarė jų vaikai, ir suvokti, kad nelabai ką galės pakeisti. Man atrodo, kad esu buvusi kiekvieno jų kailyje, bent jau trumpai“.

A. Kukulskienei suprantama ir mintis, kad vaikai auklėja tėvus, kad jie praturtina patirtį, suteikia galimybę augti kartu su jais. Spręsti vaiko problemą atsietai nuo tėvų jai atrodo absurdiška, nes vaiko bėdų reikia ieškoti pas tėvus. 


Tėvų prisegtos grandinės

Psichologė sako neįsivaizduojanti tėvų, kurie neturėtų psichologinių problemų, kurių neperduotų savo vaikams. Tenka stebėti ir atgalinį ryšį: augindami vaikus žmonės turi galimybę pažinti save pačius. Ir ne visada tėvams patinka tai, ką jie pamato. 

Be to, absurdiška esą manyti, kad vien tik nuo tėvų priklauso, koks vaikas užaugs ir kad auginant vaiką galima pasiekti visišką tobulumą. Tobulumo siekiantiems tėvams reikėtų pasisaugoti nuo nuolatinio kaltės jausmo, kurį vaikai pajunta, ima juo manipuliuoti. „Vienas žmogus visko padaryti negali. Reikia su tuo susitaikyti. Tenka pasirinkti, nutarti, kad kažko nepadarysi, nes nepajėgsi“, – tai ji patyrė savo kailiu.

Tai suvokusi ji nuolat atsigręždavo į save: „Žiūri į save ir matai, ką atsinešei iš savo praeities, savo šeimos. Arba ką atsinešė mano vyras. Dėl ko kamuojamės ir kuo kamuojame savo vaikus. Nuo savęs nepabėgsi. Pas mane ateinantys klientai atskleidžia man problemas, kurios pernešamos iš kartos į kartą. Prieš mane nuolat iškyla vaizdinys: gimsta vaikas, o tėvai jam prisega grandinę – ją vaikas velka per visą savo gyvenimą. Tai tarsi kalinio grandinė. Ir suaugęs jis gali tą grandinę sutrumpinti – dalį jos grandžių nusisegti. Galbūt viso to nebeužseginėti savo vaikams. Bet tiktai tada, kai tėvai tai suvokia. Ir ne kokie labai blogi tėvai. Tiesiog kiekvienas tėvas ar motina.“

Neklaužada viduje

„Nėra labai smagų savo vidų perprasti. Kartais skaudu, jautiesi sužeistas, ašaros bėga. Vidus nėra rožėmis išpuoštas, į jį nėra taip paprasta žiūrėti. Tačiau kai kurias naštas nusimesti pavyksta. Nepaisant to, kad visų problemų išspręsti neįmanoma. Nepavyks žmogaus sutvarkyti taip, kad viską sudėtum į lentynas – čia vienos savybės, ten – kitos, viskas matoma ir aišku. Žmogus – begalinis, tai – jo grožis ir tragedija vienu metu. Tačiau pažinę savo tamsiąją pusę galime ją turėti ne už nugaros, o po ranka – tarsi neklaužadą vaiką“, – atviravo psichologė.

Tokį neklaužadą vaiką kiekvienas iš tėvų pirmiausia turi savyje. Dėl to mažų vaikų psichologinių problemų, pasak A. Kukulskienės, paprastai neįmanoma išspręsti, jei kartu nekonsultuoji ir jų tėvų, kurie vaikui turi milžinišką įtaką. 

Paaugę Kukulskių vaikai vienaip ar kitaip irgi ėmė vertinti mamos specialybę. „Kai užpykusi pakeldavau balsą, kai kurie man sakydavo: „Bet juk tu psichologė, kaip tu čia dabar rėkauji?“ Arba tarsi iš aukšto: „Dabar, kaip psichologė, atsakyk į šitą klausimą. Prašau man viską paaiškinti.“
Tiesa ta, kad vaikus auginančios mamos įgyja vertingos patirties. Tačiau daliai žmonių labai trūksta elementarių psichologinių žinių. Ir netgi gero specialisto knyga apie vaikų auklėjimą ar suaugusiųjų psichologiją ne visada padeda. Psichologinės žinios, anot A. Kukulskienės, turėtų būti perduodamos praktinių užsiėmimų metu. Tik tokiu būdu žmogus gali sužinoti apie save patį. 

Kančios priežastys nerūpi?

Keisčiausia tai, kad žinodami savo laimės ir nelaimės šaltinį, žmonės tiek mažai skiria savivokai ir tiek mažai domisi psichologiniais ar dvasiniais dalykais. Vienas psichologės sūnus šią padėtį sykį pakomentavo: „Kokie tie žmonės keisti. Daugiausia laiko žmonės skiria darbui ar mokymuisi. O juk labiausiai kankinasi dėl tarpusavio santykių, apie kuriuos beveik nieko neišmano ir netgi nenori sužinoti“.

Į klausimą, ar kartais darbas kaip tik nėra toji priebėga nuo bendravimo sunkumų, psichologė primena: vieną dieną darboholikas sulauks pensinio amžiaus ir supras, kad neturi į ką atsiremti – jis liks be nieko. Nepaisant to, kad vartotojiškoje visuomenėje karjera padėta į pirmąją vietą. Ir sunkiausia tam žmogui, kuriam darbe ne tiek gerai sekasi, kuris neturi tam tikrų gebėjimų. Toks jaučiasi be galo nelaimingas. Jei nejaustų visuomenės spaudimo, galbūt rastų sau kitą, tinkamesnį savirealizacijos būdą. 

„Kartelė yra užkelta, ir dėl to žmonės patiria labai didelių įtampų: tiek pinigų reikia uždirbti, tiek tavo vaikas turi pasiekti. Ir dėl to žmonės tiesiog nebeturi gyvenimo. Žmonės pririša save prie tų virvučių, praranda laisvę. Galų gale, ir tą laisvę reikia atrasti pačiam: žmonės nebeperima nei papročių, nei tradicijų – turi jas susikurti patys. Viena vertus, gražu. Kita vertus, reikia skirti laiko atsirenkant pačius paprasčiausius dalykus. Nes jei to nedarysi – tau įbruks niekalą. Net ir aplinka perša tą puikų, patogų gyvenimą, tačiau būtent jo vaikydamiesi žmonės gyvena labai įsitempę“, – sakė psichologė.

Galima ir atsirišti

Vaikai, jos manymu, suteikia ne tik vargo, bet ir labai daug džiaugsmo. Tačiau dabar turėti vaikų būtų labai sudėtinga. Matydama, kaip Vilniuje gyvena jos vyresnioji dukra, ji su siaubu savęs klausia: kaip šiame mieste gyvenantys žmonės galėtų auginti vaiką, kaip tai būtų sunku – galbūt netgi neįmanoma. 

„Kartu puikiai suvokiu, kad patys tą neįmanomą gyvenimą susikūrėme, patys rungtyniaujame, visur siekdami aukščiausio lygmens. Tai atskiria mus nuo artimų žmonių, dėl to daug žmonių jaučiasi vieniši. Nes žmogui reikia žmonių, nepaisant to, kad jis labiausia kenčia nuo artimų žmonių. Būtent jie suteikia daugiausia skausmo ir daugiausia laimės“, – kalbėjo A. Kukulskienė.

Daugeliui tokia perspektyva neatrodo labai patraukli – skausmą norėtume išbraukti. Tačiau visada galima rinktis kuri nors kitą, ne populiariausių įtampų variantą. Anot psichologės, galima atsirišti visuomenės užrištas virvutes ir paieškoti panašių į save kitų žmonių. Šių dienų visuomenė turi vieną gerą bruožą: tokių atsirišusių surasi, jei tik ieškosi. Neliksi vienas. 

„Vis dėlto šis pasaulis turi labai daug galimybių“, – sakė penkių vaikų motina.