Iš pradžių mūsų galvose, o po to ir tikrovėje kuriamas „tobulas vartotojas“ – žmogus, kuris vadovaujasi materialistinėmis vertybėmis ir todėl yra lengviau valdomas; žmogus, kuriam lengva daryti norimą įtaką. Tokias tendencijas mūsų visuomenėje įžvelgia psichologas Andrius Atas. Pasak jo, tai gali būti dalis „globalistinio“ projekto, apie kurį įspėja kai kurie Lietuvos mąstytojai.
© DELFI (R.Daukanto pieš.)

„Su minėto projekto įgyvendinimo padariniais susiduria psichologai, į kuriuos kreipiasi, tarkime, verslininkai, politikai. Psichologų praktika liudija, kad individualizmo modelis, kurio altorius yra sėkmė, anaiptol nėra nekaltas dalykas. Jis neretai daro neigiamą poveikį neturtinei žmogaus gerovei ir sveikatai“, - DELFI tvirtino psichologas.

Ar pakito žmonių bendravimas per pastaruosius 15-20 metų, mums jau gyvenant nepriklausomoje Lietuvoje ir ES? Kokias tendencijas įvardytumėte? Kaip jos lėmė žmonių santykius, įpročius, ugdymo aplinką?

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, buvo mestas tapatybės iššūkis ir asmeniui, ir tautai. Naujais kampais iškilo klausimai: kas yra lietuvis ir apskritai – lietuvių tauta? Mes buvome spaudžiami priimti tam tikrus atsakymus į minėtus klausimus. Mums buvo primesta individualistinė asmens samprata. Pagal ją, kiekvienas paskiras individas turi labai daug galių ir yra sau pakankamas.

Toks asmens vaizdinys, žinoma, darė įtaką ir įpročiams, ir ugdymo aplinkai. Nuo draugiškų bendruomeninių saitų buvo pereinama prie tokios tarpusavio santykių sampratos, pagal kurią tie santykiai buvo suvokiami pirmiausia kaip priemonė siekiant asmeninių tikslų. Vienu tokių tikslų tapo siekis naudotis kitais žmonėmis savo asmens reikšmingumui pabrėžti.

Ugdymo aplinkos atžvilgiu būtų galima atkreipti dėmesį į tai, kaip kito mokytojo vaidmens suvokimas. Sovietmečiu siektinas modelis buvo mokytojo autoritetas ir inteligencija. Dabar mokytojas imamas suvokti pirmiausia kaip paslaugos teikėjas, kuriam patartina net nereikšti savo moralinių nuostatų.

Smarkiai kito ir žmonių bendravimo įpročiai. Anksčiau draugai susitikdavo, pagrodavo gitaromis, pasišnekučiuodavo apie meną ar gyvenimo prasmę. Dabar tiesioginio žmonių sąlyčio mažėja.

Minėtu periodu atsirado tokie dalykai, kaip elektroninis paštas, visuotinai prieinamas internetas, mobilieji telefonai ir vadinamieji socialiniai tinklai (facebook ir pan.). Kaip visa tai paveikė žmonių santykius, elgseną, jauseną ir mąstyseną?

Manau, minėtos techninės bendravimo priemonės nesudaro pirminės problemos. Pirminė problema – pakitęs žmogaus požiūris į save ir į savo artimą. Blogis priklauso ne nuo technologijų, o nuo rankų, į kurias jos patenka. Antai automobilis, jei neminėsime taršos ir vertinsime jį tik kaip susisiekimo priemonę, yra geras dalykas. Bet jei prie vairo sėda girtas pilietis, tai automobilis tampa potencialiu ginklu.

Technologinė pažanga tiesiog prisidėjo prie individualizmo įsikerojimo. Technologija savaime nevaidina lemiamo vaidmens. Jei išgersime per daug net ir tyro vandens, kuris normaliais kiekiais juk nėra kenksmingas, mus gali supykinti. Panašiai ir naudojimasis technologijomis priklauso nuo saiko ir suvokimo, kam jos yra skirtos, kiek ir kaip galime sau leisti jomis naudotis.

Andrius Atas
Andrius Atas
© DELFI (A.Didžgalvio nuotr.)

Ar individualistinė gyvensena ir mąstysena, apie kurią kalbate, yra paveldėta iš sovietmečio problema, ar Jūs manote, kad tai – nepriklausomybės periodo produktas?

Individualistinė pasaulėžiūra, manyčiau, mums yra primesta. Įtakos tam galėjo turėti žiniasklaida.

Bet jei sakote, kad individualistinė pasaulėžiūra buvo mums primesta, tai gal galite įvardyti kaltininką: kas ir kodėl ją primetė?

Ją siekia primesti tie, kurių artimiausias tikslas yra pelnas bet kokia kaina, o tolesnis tikslas – sukurti iš pradžių mūsų galvose, o po to ir tikrovėje gyvuojantį žmogų kaip tobulą vartotoją. Kodėl tai daroma? Todėl, kad žmogus, kuris vadovaujasi materialistinėmis ir vartotojiškomis vertybėmis yra lengviau valdomas, jam lengviau daryti norimą įtaką. Manau, tai – dalis globalistinio projekto, apie kurį įspėja kai kurie Lietuvos mąstytojai.

Su minėto projekto įgyvendinimo padariniais susiduria psichologai, į kuriuos kreipiasi, tarkime, verslininkai, politikai. Psichologų praktika liudija, kad individualizmo modelis, kurio altorius yra sėkmė, anaiptol nėra nekaltas dalykas. Jis neretai daro neigiamą poveikį neturtinei žmogaus gerovei ir sveikatai.

Ideologizuotas sėkmės garbstymas galiausiai lemia visuomenės nesveikatą?

Vienareikšmiškai – taip.

Bet juk didelė jaunuomenės dalis šiandien kone nuo mažens yra mokoma atnašauti sėkmei, siekti karjeros...

Žmonėms meluojama mėginant įteigti, kad jie neprivalo rūpintis savo vaikų ugdymu, kad užtenka vaiką aprengti, pavalgydinti ir nuvesti iki mokyklos durų. Šio melo suklaidinti tėvai nebesirūpina santykiais su vaiku, per kuriuos vaikas ir tegali atsiskleisti kaip asmenybė. Maža to, ugdymas nėra vien žinių ir įgūdžių suteikimas, į kurį dabar pirmiausia yra orientuotos mūsų mokyklos.

Jei norima, kad vaikas užaugtų žmogišku žmogumi – liūdna, jei šio tikslo nesiekiama, - tai jam turi būti nuolat suteikiama žmogiško santykio galimybė. Tam, kad tas santykis atsirastų, vaikas turi jausti besąlygišką savęs priėmimą, nepriklausantį nuo to, ar jis mokykloje gauna dešimtukus, ar ketvertus. Deja, daugelyje Lietuvos šeimų to besąlygiško priėmimo nėra.

Gal netinkamą požiūrį lemia ne tiek kažkieno kryptingos pastangos, kiek elementarus tėvų užimtumas darbuose?

Laisvalaikis savaime nelemia, kad ugdymas šeimoje ir bendravimas su vaiku automatiškai pagerės ir taps visavertis. Šiuo atžvilgiu susiduriame ir su suaugusiųjų ugdymo problema. Suaugusieji dažnai net nenutuokia apie skirtumą tarp to, kas yra blogi ir geri tėvai. Net nesuvokia, kaip stengtis būti gerais tėvais. Jie turi suprasti, ką gera jie turi suteikti vaikui ir kaip tai padaryti.

Kitas dalykas – tėvų klaidinimo mastą rodo tai, kiek jų, palikdami Lietuvoje savo vaikus, išvyksta dirbti į užsienį. Jie mano, kad svarbiausias jų, kaip tėvų tikslas yra uždarbis ir materialinė gerovė. Tačiau šitaip jie pirmiausia kaip tik nuskriaudžia savo vaikus.

Pakalbėkime apie vyraujantį požiūrį į darbą ir laisvalaikį. Kokios nuostatos, Jūsų nuomone, šiandien yra kryptingai formuojamos arba spontaniškai įsitvirtina?

Susidaro įspūdis, kad laisvalaikis dažniausiai yra suvokiamas kaip laisvas nuo darbo laikas, kurį galima skirti vartojimui. Juk matome, kaip daugelis žmonių leidžia savo laisvalaikį: perkasi daiktus, vartoja alkoholį. Trūksta tokių laisvalaikio leidimo būdų, kurie žmogui padeda tapti labiau žmogumi.

Psichologai darboholizmą jau įvardija kaip vieną iš naujų priklausomybės rūšių. Ką Jūs manote apie šį reiškinį? Kas per žmogus – darboholikas?

Psichologiniu požiūriu galima teigti, kad darboholikas yra nuo darbo priklausomas žmogus, kuris, kai nedirba, jaučia nerimą ir tuštumą. Todėl jis jaučia poreikį dirbti net tada, kai minėtos priklausomybės nekamuojamas žmogus ramiai leistų laisvalaikį.

Kita vertus, darboholizmą taip pat priskirčiau prie vartotojiško individualizmo propagandos padarinių. Šiuo atžvilgiu tai būtų jau ne patologinis darboholizmo lygmuo, o vertybinis apsisprendimas: labai daug dirbti galvojant, jog taip elgtis yra teisinga.

Juk individualistinė pasaulėžiūra skatina galvoti apie save vadovaujantis išorės vertinimo kriterijais: kaip atrodai, ko pasiekei, ką turi. Besąlygiško priėmimo patirties neturintis žmogus pagal savo mąstymo logiką siekia tokių dalykų, kurie, juo manymu, padės jam būti gerai įvertintam. Tokiam žmogui darbas bus išskirtinai svarbi gyvenimo dalis.

Jei ant vienos svarstyklių lėkštės padėtume darbą, o ant kitos – laisvalaikį, ir jei pagrindinis kriterijus būtų – gyvenimo prasmė, tai kuri iš dviejų lėkščių, Jūsų manymu, šiandien nusveria ir kuri turėtų nusverti?

Gyvenimas turi arba neturi prasmės nežiūrint to, kiek dirbi arba ilsiesi. Darbui galima skirti didelę gyvenimo laiko dalį ir jausti malonumą, jei žmogus savo darbą dirba iš pašaukimo. Savo ruožtu laisvalaikio prasmė priklauso nuo to, kaip mes jį suvokiame. Jei manome, kad laisvalaikis yra skirtas tam, kad valgytume nesveiką maistą ir gertume nuodingus gėrimus, tai jokio gėrio šitoks laisvalaikis neteikia. Prasmingas laisvalaikis – tai laisvas nuo darbo laikas, kurį patartina skirti tam, kad taptum labiau žmogumi.

Jei laisvalaikis yra ne tik poilsis ir mityba, bet ir ne mažiau svarbių ar net svarbesnių už darbą vertybių galimybes mums teikianti gyvenimo dalis, tai kaip vertinate tendencijas, lemiančias šių dienų lietuvio požiūrį į laisvalaikį?

Visur tviskanti reklama ir įvairių rūšių raginimai šiandien dažniausiai dirgina žemesniuosius žmogaus instinktus. Per juos yra lengviausia žmogų „užkabinti“. Galvojimas apie gyvenimo prasmę, grožio išgyvenimas per meną, prasmingas bendravimas nėra savaime suprantami laiko leidimo būdai: jie pirmiausia reikalauja ugdymo. Vyraujanti verslo logika šio pobūdžio ugdymui dėmesio neskiria.

Kam šiandien iš tiesų rūpi, ar žmonėms prieinamas prasmingesnis laisvalaikis, ar jie jaučia jo poreikį? Apsiribojama tuo, kas nereikalauja laiko ir pastangų: žemesniųjų instinktų dirginimu. O juk ir darbdaviai galėtų susimąstyti apie tai, kaip savo darbuotojų laisvalaikį padaryti turiningesnį. Žmogiškas poilsis yra gero darbo pagrindas, nes prasmingo poilsio dėka bus patenkintas visas žmogus, o ne tik jo fiziologinių funkcijų sritis.

Kas daro žmogų laimingą? Ar valstybė gali (turi) siekti, kad jos žmonės būtų laimingesni, ar tai – grynai individualus reikalas?

Tyrimais įrodyta, kad žmogaus laimės jausmas nepriklauso nuo pajamų, darbo, šeimyninės ar socialinės padėties ir pan. Laimė – paslaptingas dalykas. Manau, žmogus pasijunta laimingas tada, kai yra besąlygiškai priimamas toks, koks jis yra, nepaisant to, kiek yra padaręs klaidų, niekšybių, apsimelavęs ar buvęs silpnas ir neteisus. Toks besąlygiškas žmogaus priėmimas gali pakeisti jo požiūrį į save ir padaryti jį laimingą.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ar kada susimąstėte, kaip iš tiesų dirba „Palangos bobutės“ (44)

300 kvadratinių metrų dydžio butas vasarai Palangoje jau atgyvena, sako „Ober-Haus“ Vakarų...

Kaip iš tikrųjų atrodo gyvenimas Rusijos glūdumoje (34)

Švintant saulei Jevdokimovas, kaimas Rusijos glūdumoje, tingiai bunda iš miego ir nyra iš trobas...

Naktinis reidas Vilniuje: nepilnametis prie vairo ir nuo dėmesio į krūmus sprukęs doras jaunuolis (2)

Naktinis reidas Vilniuje prasidėjo iškart pričiuptais dviem vairuotojo pažymėjimų...

Po lietaus dalis sostinės gyventojų liko be elektros (33)

Į DELFI redakciją šeštadienio vakarą kreipėsi vilnietis, kurio teigimu, pusė sostinės...

Pridarytas klaidas išvardijęs D. Adomaitis pasiūlė priprasti prie tokio L. Lekavičiaus žibėjimo specialiai Krepšinis.lt iš Rygos (94)

Lietuvos krepšininkai galėjo savo kailiu patirti, kokį potencialą turi ši „auksine karta“...

Nematomi žvalgybininkų karai, pinigai ir naujas ginklas – moterys (94)

Mečys Laurinkus – pirmasis Nepriklausomos Lietuvos žvalgybos vadas. Koks šio profesionalo...

Latvijos talentų nesulaikiusi Lietuvos rinktinė kapituliavo Rygoje (1135)

Kontrolinėse rungtynėse Rygoje Europos čempionatui besirengianti Lietuvos rinktinė pralaimėjo...

Kaip iš siaubo filmo: Baltimorės monstras pardavinėjo aukų kūnus užkandinėje (56)

Neseniai mirė žudikas maniakas Josephas Roy’us Metheny’is, dažnai vadinamas Baltimorės...

Profesinė liga baigėsi kankinimo prietaisą primenančiame vežimėlyje (88)

Lazdomis varomas invalido vežimėlis . Kai kam jis panašus į kankinimo prietaisą, bet vos...

Atrodo paprasta, bet efektyvu: kaip miestai gelbėjasi nuo nepakeliamos kaitros (5)

Didmiesčiai visame pasaulyje ieško būdų, kaip išgyventi vasarą ir išsaugoti gyvybes. Kovoje su...