– Viena Jūsų tyrinėjimo sričių – laiko perspektyva. Tai psichologinė kategorija?
– Žinoma, taip. Bet laiku domisi daugybė mokslų – filosofija, fizika, religijotyra, sociologija...
– Kai kalbame apie laiką, tai daugeliui savaime suprantama jo seka yra praeitis-dabartis-ateitis. Jūs tyrinėjate šitą seką kompleksiškai ar daugiau dėmesio kreipiate į kurią nors vieną jos sudedamųjų dalių?
– Tas sudedamąsias net nelabai išeitų tirti atsietai viena nuo kitos – šita seka yra bendras kompleksas. O dėl to savaime suprantamo, kaip jūs sakėte, dalyko, tai iš tiesų tam tikruose kultūriniuose ar religiniuose laiko modeliuose ši seka nebūtinai yra savaime suprantama. Galima matyti ir ciklinį, ir spiralinį laiką, ir chaotišką.
– Na taip, populiaru pakalbėti, kad laikas juda spirale.
– Rytų gyventojams, ypač induistams, tai – pasaulėjautos ir pasaulėžiūros dalis.
– O Vakarų krikščionims?
– Teoriškai jiems toks laiko supratimas neturėtų būti būdingas. Vakarų civilizacijai laikas – labiau linijinis fenomenas. Bet ar taip buvo pagonybės laikais – klausimas. Ar tik ne G.Beresnevičius yra minėjęs, kad baltų tikėjimas laiką suvokė kaip spiralę? Tačiau dabar laikas žmonių sąmonėje ir pojūčiuose įgauna keistų pavidalų. Pasakyčiau, laikas mūsų galvose yra subyrėjęs.
– Gal tai susiję su pastebimu bendresniu žmogaus asmenybės vientisumo byrėjimo reiškiniu pomoderniaisiais laikais?
– Psichologija į asmenybę žiūri paprasčiau. Jei mes tiriame įgimtus individo bruožus, tai jų byrėjimo, atrofijos lyg ir neturėtume tikėtis. Klausimą performuluočiau kitaip: kaip moderniųjų technologijų veikiamo mūsų gyvenimo būdo pokyčiai veikia mūsų egzistenciją? Žmonių palyginti greitai kintančios vertybinės nuostatos vis vien ateina iš senesnių istorinių žmonijos raidos etapų. O daugelis individų psichinių savybių menkai evoliuciškai kinta ištisus tūkstantmečius.
– Paprastai tariant, žmogus nespėja prisitaikyti prie modernios aplinkos ir sutrinka?
– Dar ne taip seniai žmogus, jei imdavosi kokio darbo, batą siūti, pavyzdžiui, tai ir siūdavo, kol baigdavo. Dabar beveik ištisai dirbama ne tik kelis darbus keliose erdvėse, bet ir skirtinguose laikuose: popieriai ant darbo stalo, telefoniniai pokalbiai, susirašinėjimas virtualioje interneto erdvėje, kurioje laikas dažnai nesutampa su tavo darbo vietos laiku, ir t.t. Žmogaus laikas subyra į nesusijusias atkarpas. Tokiomis sąlygomis prognozuoti, projektuoti net netolimą savo ateitį tampa vis kebliau.
– Baumanas taip ir sako: dabartiniai jaunuoliai nebegali susikurti savo gyvenimo scenarijaus.
– Daugelis filosofų ir sociologų tai mini. Reikia suprasti, kad noras turėti tokį scenarijų, kontroliuoti savo perspektyvą apskritai mums būdingas. Tačiau laiko perspektyvos teoriniai modeliai ir tyrimai rodo, kad skirtingi žmonės pabrėžia skirtingus laiko sekos momentus. Vieni labiau linkę susitelkti į vieną laiko perspektyvos dėmenį, kiti – į kitą. Žmogus, kuris pabrėžtinai orientuojasi į ateitį, smarkiai skiriasi nuo to, kuris gyvena dabartimi.
– O ar galima panašiomis kategorijomis apibūdinti visuomenę arba atskiras jos grupes?
– Į šį labai įdomų klausimą nėra atsakymo. Yra nuomonių, kad atskiroms tautoms būdinga specifinė laiko perspektyva, bet nėra nė vieno tyrimo. Kad ir kaip žiūrėsi, Pietų šalių gyventojai labiau linkę gyventi dabartimi, o mes, šiauriečiai, tiesiog priversti nuolat galvoti apie ateitį.
– Kaip ta ateitimi nesirūpinsi, jei net grybai čia ne kasmet gausiai dygsta! Gal dėl tūkstantmetės šiaurietiškos patirties mes linkę veikti, o ir valdžia mus atitinkamai nuteikinėja taip, kad labiau rūpinamės ne savo dabartimi, o savo vaikų ateitimi. Mąstome taip: neleisiu sau to ar to, nes paskui vaikai kentės. Savo ruožtu tie vaikai riboja savo poreikius, kad mūsų anūkų ateitis būtų šviesesnė. Ir taip be galo. Kaip toje analogijoje su turguje pirktu vyšnių puodeliu: galima pirmiau valgyti neskaniausias, kol galop liks ta viena tikrai skani. Bet galima iš likusių kaskart išsirinkti pačią geriausią, kol liks viena tikrai prasta. O rezultatas abiem atvejais lygiai toks pat – suvalgytos tos pačios vyšnios.
– Kalbate apie savybę džiaugtis šiuo konkrečiu dabarties momentu. Šią smarkiai pagerinančią savijautą savybę žmogus turi arba ne. Tačiau jeigu ji nėra derinama su orientacija į ateitį, tai iš to kyla viena bėda – prarandamas sugebėjimas numatyti savo hedonistinio elgesio padarinius. Ekstremalus pavyzdys – narkotikai. Tai neigiamas dabarties sureikšminimas, kai net žinodami galimas blogas pasekmes žmonės siekia dabarties malonumų beatodairiškai. Jeigu sektume vienu žymiausių laiko pespektyvos tyrėju Philipu Zimbardo, kuris sako, kad laiko perspektyva labai priklauso nuo kultūrinės ir socioekonominės aplinkos, nuo klimato, tai tuomet galėtume kalbėti ir apie didelių masių tam tikrą bendrą laiko perspektyvą.
– Gal čia dar galima būtų kalbėti ir apie politinę kultūrą. Juk viešai kalbėdami politikai labai dažnai projektuoja ateities modelius, aktualizuoja ateitį. Ir nuo bendrosios politinės kultūros būklės smarkiai priklauso, ar tas ateities aktualizavimas bus rezultatyvus, ar sukels atstūmimo reakciją.
– Yra ir antra politikos pusė – rinkėjų lūkesčiai: ar jiems labiau reikia šviesios ateities, ar gero gyvenimo šiandien. Prisiminkime „Ežio“ reklamą su „dabartistu“. Jeigu ši klasikinė hedonistinė reklama neveiktų, tai niekas jos ir nerodytų. Taip ir su politikų kalbomis: jie puikiai žino, kad tam tikrai daliai žmonių daug svarbiau didesni atlyginimai rytoj, nei su tuo susijusios problemos po dešimties metų. Apie politinę kultūrą tokiu atveju sunku kalbėti.
– Bet grįžkime prie vyšnių dilemos ir geresnės vaikų ateities. Ar tas nusiteikimas aukotis, kad tik mūsų vaikai geriau gyventų, nevirsta mūsų spąstais? Juk taip galvojant ištisos kartos ryžtasi gyventi blogiau, nei tikrai galėtų.
– Sakyčiau, tai yra į ateitį orientuoto žmogaus prakeiksmas. Beje, yra labai įdomi subalansuotos laiko perspektyvos idėja. Kalbama taip: idealu būtų, jei į ateitį orientuodamasis žmogus išvengtų kraštutinumo, nuolatinio visiško dėl tos ateities aukojimosi pamirštant gyventi ir gyvenimu džiaugtis dabar. Taip pat labai sveika būtų kultivuoti pozityviąją praeities perspektyvą. Praeityje ieškoti atspirties taškų, o ne dabartinių nesėkmių pateisinimo.