Tai jis pareiškė CBS laidoje „Face the Nation“, jį cituoja „Politico“. H. Kissingeris teigia, kad D. Trumpui tokios galimybės atsiveria dėl Baracko Obamos palikto vakuumo, kuris „iš esmės patraukė“ Ameriką iš tarptautinės politikos.
„D. Trumpas – tai fenomenas, kokio užsienio valstybės nėra mačiusios. Taigi jo pergalė jiems tapo šoką sukeliančia patirtimi ir kartu išskirtine galimybe“, - interviu „Sunday on CBS“ sakė jis.
„Tikiu, kad jis turi galimybę istorijoje išlikti kaip labai reikšmingas prezidentas“, - neabejojo H. Kissingeris.
Kaip rašo politico.com, naujai išrinkto Respublikonų partijos atstovo D. Trumpo „keisti klausimai“ galėtų užpildyti vakuumą, kurį paliko kadenciją baigiantis JAV prezidentas Barackas Obama, iš esmės patraukęs JAV iš tarptautinės politikos arenos. Būtent taip mano H. Kissingeris, kuriam teko itin svarbus vaidmuo, kai šalį valdė du Respublikonų partijos prezidentai – Richardas Nixonas ir Geraldas Fordas.
„Dalinio vakuumo ir naujų klausimų kombinacija gali sudaryti įspūdį, kad artėja šis tas nepaprasto ir naujo, - prognozavo jis. – Nesakau, kad tai būtinai taps realybe, tik sakau, kad tai yra išskirtinė galimybė.“
Z. Norkus: jis elgsis kaip „normalūs“ imperialistai su vasalais
Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto profesorius Zenonas Norkus sako su H. Kissingeriu, kuris yra respublikonas ir todėl natūraliai kvestionuoja B. Obamos palikimą, galintis sutikti tik iš dalies.
„Sutinku, kad D. Trumpas turi puikias galimybes atverti naują lapą JAV užsienio politikoje, bet labiau tikėtina, kad tai bus dalinis „pasitraukimas“, kuo jis kaltina B. Obamą. D. Trumpas daugiau dėmesio skirs vidaus reikalams, o užsienio politikai – tik tiek, kiek jos klausimai liečia realius, gyvybinius ar pirmaeilius JAV interesus, be to, stengsis „pasaulio policininko“ vaidmens (nuo jo ne taip lengva pabėgti) kaštus perkelti sąjungininkams. Panaudojant seną istorinę analogiją – elgsis su jais taip pat, kaip kažkada Atėnai elgėsi su savo sąjungininkais (vadinamosios Deloso lygos nariais). Taip elgiasi „normalūs“ imperialistai su savo vasalais. Tai jis, tiesą sakant, jau labai atvirai pasakė“, - teigia Z. Norkus.
Profesorius apskritai nesutinka su mintimi, kad JAV galia po Šaltojo karo tolydžio mažėja ir dėl to esą JAV turi mažinti savo dalyvavimą tarptautinėje arenoje. Pasak Z. Norkaus, JAV vaidmuo po Šaltojo karo kaip tik vis stiprėjo ir po 2011 m. rugsėjo 11-osios pasiekė naują lygį.
„Problema ta, kad imperija kainuoja, metropolijos piliečiams ji priimtina, kai jie gauna iš to naudą. Tuo tarpu globalizacija pačiose JAV daugybę šimtaprocentinių amerikiečių padarė „pralaimėtojais“. Jie ir išrinko D. Trumpą. D. Trumpo iššūkis – priversti vasalus (mandagiai vadinamus sąjungininkais) mokėti daugiau, kad liktų daugiau išteklių brangiai JAV infrastruktūros modernizacijai, kuri turėtų sukurti daug naujų darbo vietų JAV ir suteikti galimybes tai JAV kapitalo daliai, kuri labiau susijusi su vidaus rinka ir „realia ekonomika“, - sako Z. Norkus.
„Neįžvelgiu jokio JAV vaidmens menkėjimo, jis tik augo. Kitaip ir negali būti dėl JAV galios (ypač skaičiuojant su sąjungininkais) persvaros. Dramblys negali nevaidinti didelio, svarbaus vaidmens. Problema ta, kad jis neatsargiai judėdamas gali pridaužyti stiklo, paskui į jį susižeisti, o pamatęs savo kraują pradėti siautėti, daužydamas viską aplinkui ir gausindamas tų žeidžiančių šukių kiekį. Tai metafora apie tai kas vyksta „JAV kare su teroru“, - tęsia jis.
Profesorius teigia, kad JAV užsienio politika buvo hiperaktyvi, sukėlusi „Arabų pavasario“ griūtį bei „Maidano revoliuciją“.
„Tačiau „Arabų pavasaris“ pasisuko ne taip, kaip buvo tikėtasi (kad bus 1989-1991 m. revoliucijų Rytų Europoje pasikartojimas), ir iškilo klausimas, ką su tomis pasekmėmis daryti?“ - teigia Z. Norkus.
Pasak profesoriaus, B. Obama kaštus apdairiai permetė Europos Sąjungos šalims – kam Amerikai dar 3-4 karai šalia Irako ir Afganistano.
Kaip žinoma, 2003 m. įvykdyta JAV ir „norinčiųjų koalicijos“ intervencija į Iraką, kurios metu buvo nuverstas Saddamas Husseinas. Tačiau JAV pajėgas galėjo atitraukti tik 2011 m., o 2014 m. B. Obama paskelbė apie oro pajėgų sugrąžinimą kovai su „Islamo valstybe“, kuri iškilo Irakui panirus į karą tarp religinių grupių.
NATO vadovaujamas karas Afganistane tęsėsi 2003-2014 m., nors kai kurias operacijas JAV ir Jungtinė Karalystė pradėjo nuo 2001 m. Nors B. Obama siekė išvesti karius iš Afganistano, bet dėl nestabilumo JAV paliko apie 10 tūkst. karinio personalo.
Tačiau B. Obama vengė įsikišti į karą Sirijoje, kur savo pozicijas praūžus „Arabų pavasariui“ užsispyrė išsaugoti Basharas al-Assadas, kurio artimiausi sąjungininkai – Maskva ir Teheranas.
„Lietuvos stebėtojai tariamą B. Obamos silpnumą sieja su „nuolaidžiavimu“ B. al-Assadui ir Vladimirui Putinui. Taip, JAV galėjo oro smūgiais padėti B. al-Assado priešininkams jį nuversti. Bet tada Sirija būtų tiesiog antra Libija. Be to, joje gal jau dabar viešpatautų „Islamo valstybė“ ar kokia kita islamistinė jėga. Nematau, kuo B. al-Assadas iš esmės blogesnis už naują (dabartinį) Egipto diktatorių Abdel Fattah el-Sisi“, - sako Z. Norkus.
Reikia džiaugtis, kad H. Clinton „nebevairuos“?
Profesorius taip pat aiškina, kad „griežtesnė politika“ V. Putino atžvilgiu taip pat nėra puiki išeitis, mat ji „šiaip ar taip gali baigtis karu, kuris vyks taip pat ir Lietuvos teritorijoje“.
„Nesuprantu žmonių, kurie vienu metu skelbia V. Putiną „nauju Hitleriu“ ir tuo pačiu metu turbūt slapta tikisi, kad jis „susiprotės“, „nusileis“, tai yra kapituliuos Ukrainos klausimu. Krymo okupacija – ne netikėtumas, V. Putinas ne kartą buvo įspėjęs, kad jis tai padarys, jeigu bus peržengtos jo nurodytos „raudonos linijos“, - sako Z. Norkus.
Jis priminė tarptautinių santykių eksperto Raimundo Lopatos teiginius apie tai, kaip Vakarai manė, jog V. Putino grasinimai atplėšti Krymą, jei nebus su juo deramasi dėl Ukrainos, yra nieko verti.
„Gal tiesiog B. Obama kažkiek iš tos Krymo istorijos pasimokė?“ - klausia Z. Norkus ir pabrėžia, kad pirmosios B. Obamos kadencijos metu užsienio politikos vairas buvo ne kieno nors kito, o Hillary Clinton, rankose.
„Kiek pamenu, užsienio politiką B. Obama patikėjo H. Clinton. Dabartiniai JAV užsienio politikos keblumai – tai jos šiurkščių klaidų rezultatas. Profesionalumas užsienio politikoje reiškia gebėjimą „sausai“, be kraujo apžaisti oponentą. Kai vietoje to sukeliamas karas – tai panašu į avariją. Tokiems neprofesionaliems vairuotojams bent keliems metams atimamos teisės. Matant, ką H. Clinton pridarė užsienio politikoje, belieka tik džiaugtis, kad jai nebeleido „vairuoti“ toliau“, - teigia profesorius.