Jei bandytumėte įsivaizduoti blogiausias galimas darbo sąlygas, tai greičiausiai vis tiek neprilygtų Justo (tikrasis vardas ir pavardė žinomi) patirčiai. Vos sulaukęs 18-os jis iš Lietuvos išvyko į Angliją, kur atsidūrė tikrų tikriausioje vergovėje.
emigracija
© Asmeninio albumo nuotr.

Plikomis rankomis gaudyti vištas jie būdavo vežami ir dviem, ir trim paroms. Jokio maisto, jokio miego. Išsekę lietuviai paslapčiomis tesiurbdavo tik žalius vištų kiaušinius.

Grįžę į vietą, kur gyveno, jie nakvodavo ir po 10 viename kambaryje. Būtiniausius dalykus tempdavosi iš gatvių. Namuose plito ligos, nuolat būdavo sužeistų, kraujuojančių ir pūliuojančiomis žaizdomis.

Pastarosiomis aprūpindavo jų „prievaizdas“ Edikas. Tautiečius jis daužydavo kumščiais, lenciūgais, pjudė šunimis. Tokių bausmių paprastai sulaukdavo tie, kurie drįsdavo prašyti atlygio už darbą ar laisvadienio. Kartais lietuvius jis užpuldavo tiesiog šiaip sau. Taip paprasčiausiai demonstruodamas savo galią, norėdamas pasilinksminti.

Vergiškomis sąlygomis gyveno dvejus metus

„2005 m. išvažiavau į Angliją. Žinojau, kad vištas gaudysime, draugo pusbrolis ten jau buvo buvęs, kartu su juo važiavome dar kartą. Pasakojo, kad visko būdavo, bet kai atvažiavome naujai, prasidėjo didžiosios nesąmonės. Po biški vis daugiau ir daugiau“, – savo istoriją DELFI pradėjo pasakoti Justas.

Nuo dienos, kai pakliuvo į vergovę, praėjo jau kone 11 metų, tačiau jis vis dar pamena visas smulkmenas, turi išsaugojęs ir nuotraukų. Tiesa, iki šiol apie tai, ką patyrė, pasakodavo tik draugams, nė karto nebuvo prabilęs viešai.

„Kai kam nors papasakoji, niekas netiki. Žiauriau nei žiauru buvo. Tačiau neturėjau, kur dingti. Kartu su draugu ten, kur dabar esam, atvažiavom, abu pasikalbam, bet daugiau tai niekas nenori tikėti tokiais dalykais“, – tikino emigrantas.

Vergiškomis sąlygomis jis išgyveno dvejus metus. Pats dabar pripažįsta nesuprantąs, kaip ištvėrė tiek ilgai.

Išvažiuodavo ir 3 dienoms: dirbdavo be maisto ir miego

„Vištas turėdavome sukrauti į konteinerius. Kai kiaušinių nebededa, senos, išveždavo jas kažkur. Būdavo taip, kad nuvažiuoji į vieną fermą, sugaudai, tada į kitą, dar pora valandų“, – pasakojo Justas.

Paklaustas, kiek trukdavo darbo diena, jis prisiminė, kad būdavo atvejų, kai juos išveždavo pirmadienį, o atgal į vietą, kur miegodavo, parveždavo tik trečiadienį ar ketvirtadienį.

„Ten ir po kelias dienas išbūdavai, net nepasakydavo iš anksto, kad reikės ilgiau. Maisto, nieko nepasiimdavai. Nebūdavo ir ką valgyti. Žiauriai būdavo, iš tikrųjų“, – kalbėdamas pripažino emigrantas.

Jo teigimu, tokiomis akimirkomis imdavo maišytis diena su naktimi, kada nuveždavo, reikėdavo ir dirbti. Laiką nuo fermos iki fermos jie praleisdavo snausdami autobusiuke.

Vištos kirsdavo ir draskydavo

„Sunku buvo labai. Žmonės krisdavo, vištos rankas prakapodavo, jų ir kojos aštrios, o po kelias turėdavai imti. Kiti neatlaikydavo, visaip būdavo“, – prisiminė Justas.

Jis tik nusijuokė paklaustas, ar nebūdavo jokių pirštinių, specialių drabužių.

„Ne, baikit. Kaip norėjai, taip ir ėjai. Lietus lyja, stovi, tau vištas reikia įnešti. Į pelkę įbrendi. Ką darysi, visaip būdavo“, – nutęsė jis.

Anot Justo, mokėdavo jiems už tai, kiek sunkvežimių vištų pavykdavo pakrauti.

Sumušė miegantį ir pasisavino 3 tūkst. svarų

„Už pakrovimą visaip siūlydavo – 400-500 svarų, bet galiausiai neduodavo nieko. Bet ką sugalvodavo, taikydavo baudas. Tarkime, vieną brigadininką miegantį sumušė labai žiauriai, o po to dar baudą 3 tūkst. svarų uždėjo“, – prisiminė Justas.

Jo teigimu, alga jiems buvo mokama vokeliuose, tad ir baudas „nuskaičiuoti“ būdavo ne taip jau ir sunku.

„Anglė tam tikromis dienomis atveždavo tuos pinigus į mūsų namus, bet kai kuriems neduodavo ar duodavo mažiau. Sakydavo, kad Edikas taip liepė, jis pats atsiskaitys. Ji paduodavo vokelį jam, o jis pasiimdavo pinigus“, – pasakojo emigrantas.

Anot Justo, skųstis Ediku jie bandė fermų savininkams anglams, tačiau šie patys jo prisibijodavo.

„Tie anglai patys bijojo Ediko. Moteris sakydavo, kad tai užmuš, tai ką. Jis tarpininkas buvo. Surasdavo tiems anglams žmones ir prižiūrėdavo juos. Kiek žinau, iš Gargždų jis kažkur, 15 metų iki mums atvykstant Anglijoje gyveno. Mums būdavo mokėdavo, būdavo, nemokėdavo, kaip jam užeidavo. Pats pinigų turėjo tiek, kad milijonierius buvo“, – spėjo emigrantas.

Savaitei – 5 svarai

Anot Justo, būdavo, kad kiti be jokių lėšų turėdavo gyventi mėnesiais, tad Edikas galiausiai numesdavo jiems po 5 svarus kas savaitę.

„Nusiperki kokių bananų, pavalgai“, – į situaciją paprastai žiūrėjo Justas.

Jis pripažino pats ne kartą gavęs baudas dėl įvairių smulkmenų. Tiesa, aiškino bent primuštas niekada nebuvęs, esą padėdavo paprasčiausias siūlymas „sugerti“, kartais tiesiog pavykdavo pabėgti.

„Pavyzdžiui, ateidavo savaitgalis, būdavome namuose, turėdavome kokį alaus bokalą. Atvažiuoja, pamato, sako: „Viskas, algos šią savaitę negausi. Kiek uždirbai? 400?“ Ir viskas. Ar kažkas kokią šiukšlę pametė, visiems baudos“, – tikino Justas.

Galvodavo, kad dirbs statybose, o teko gaudyti vištas

Jei jis dar galėjo nujausti, koks darbo pobūdis jo laukia, buvo tokių, kuriems ir tai buvo staigmena.

„Edikas dėdavo skelbimus, kad ieško žmonių statybose, bet kai jie atvažiuodavo, jokių statybų nebūdavo. Apgaudavo paprasčiausiai. Kai niekas nevažiuodavo pagal vienus skelbimus, dėdavo kitus. Atvažiavus dokumentus atimdavo, na, jie atiduodavo patys, nes būdavo pasakyta, kad reikės atidirbti, tai kad nepabėgtų“, – schemą nupasakojo emigrantas.

Už atvežimą, įdarbinimą Edikas reikalaudavo po 250 svarų nuo asmens. Be dokumentų likę lietuviai negalėdavo grįžti namo, ieškoti kito darbo.

„Jis sakydavo, kad, va tu man pasą duodi, kai atidirbsi, aš tau atiduosiu. Bet jie atidirbdavo, dar daugiau uždirbdavo, o jis neatiduodavo dokumentų. Buvo tokių, kurie išeidavo bomžauti. Sėdėdavo prie konteinerių ir tiek“, – prisiminė Justas.

Į darbą paleisdavo kumščius, pjudė ir šunimi

Jo teigimu, Edikas jautėsi viso ko vadovas. Savo galią jis įrodinėdavo ir kumščiais.

„Iš pradžių jis atvažiuodavo vienas, paskui ir kartu su draugu būdavo – boksininkas ar karatistas jis. Su juo mušdavo žmones. Ateidavo, sakydavo: „2 minutės tau išsikraustyti“. Tu nespėji susirinkti daiktų, tave paima už pakarpos ir meta pro duris“, – apie vadovo „žaidimus“ pasakojo Justas.

Paskui Edikas pas lietuvius ėmė važinėti ir su šunimi.

„Už belenką – ten kokią lėkštę neišplautą ar kokią šiukšlę autobusiuke kas paliko – visus nubausdavo. Nemokėdavo pinigų, mušdavo. Tas žmogus, kurį aš mačiau kaip šuo apkramtė, išeitinės paprašė. Edikas pasakė, kad gerai, tuoj atvažiuos ir pakalbės. Atvažiavo su šunimi, sako: „Išeitinės nori?“ ir užsiundė tą šunį“, – tikino emigrantas.

Sužalotą ir su pūliuojančiomis žaizdomis vežiojo 2 paras

Gyvūnas lietuvį sukandžiojo ir sudraskė, tačiau šis ne tik nebuvo nuvežtas į ligoninę, tačiau dar ir įmestas į autobusiuką. Dvi paras jis prasivažinėjo kartu su dirbusiais.

„Aišku, tas žmogus net neišlipo iš mašinos, kaip jam skaudėjo, ten pūliuoti pradėjo viskas. Bet noriu pasakyti, kad net į darbą jį išvežė dar tą pačią dieną“, – Ediko žiaurumu stebėjosi Justas.

Jo teigimu, nuskriaustąjį prižiūrėjo jie patys – pirko tepaliuką, tvarstė žaizdas.

„Nieko, ir dirbo. Nors tose fermose ten nešvaru, žiauriai jam tos žaizdos ėmė pūliuoti“, – prisiminė emigrantas.

Už apverktinas sąlygas – 50 svarų už savaitę

Jis su bendradarbiais gyvendavo išnuomotuose namuose be baldų. Pastaruosius jie patys parsinešdavo iš gatvių.

„Ant žemės miegodavo visi. Nueisi į lauką, susirasi kokį čiužinį ir turi. Žmonės ten išmesdavo į gatvę, ko nebereikia. Televizorių, jei rasdavo, irgi parsinešdavo. Nieko ten daugiau nebūdavo. Viryklė, dar spintelė. 10 žmonių – vienas dušas namie. Visi po darbų kai grįžta, galite įsivaizduoti“, – apie gyvenimo sąlygas pasakojo Justas.

Nepaisant to, kiekvienas už nuomą turėdavo mokėti po 50 svarų per savaitę.

„Buvo durys, raktai, bet būdavo, kad pabėga kažkas, kitą dieną grįžta, kitų daiktus pasiima. Kas norėjo, ten tas gyvendavo, niekas ten nežiūrėjo“, – tikino emigrantas.

Prireikė 11 metų, kol ryžosi prabilti viešai: yra ir kitas emigracijos veidas
© Asmeninio albumo nuotr.

Vietoj išeiginės – smūgis: kartais girtas tiesiog atvažiuodavo ieškoti problemų

Kartą, pasakojo Justas, Edikas sumušė lenciūgais lietuvį, kuris pas jį net nedirbo, tik laikinai gyveno tame pačiame name.

„Jį sumušė, šuo apėdė. Iškvietėme greitąją, išvežė. Irgi lietuvis toks, jis net nedirbo prie vištų, buvo atvažiavęs į gimtadienį. Nežinau, jis turbūt irgi nesiskundė, nerašė jokio pareiškimo“, – spėjo Justas.

Jo teigimu, kartais Edikas tiesiog prisigerdavo ir pas lietuvius atvykdavo ieškoti problemų.

„Paprašai išeiginės, atvažiuos, tiesiog duos į snukį ir viskas, važiuosi į darbą“, – ką teko ištverti, pasakojo Justas.

Jo teigimu, Edikas ne vienam lietuvių yra išmušęs ir dantis, buvo kalbų, sulaužęs ir šonkaulius.

3 paras valgydavo tik žalius vištų kiaušinius

Apgailėtinos buvo ne tik jų gyvenimo sąlygos, bet ir maitinimasis. Principas paprastas – nėra pinigų, nėra ir maisto.

„Kartais sumokėdavo visą sumą, turėdavai pinigų, kartais tiesiog nevalgydavai. Kai išvažiuodavome kelioms dienoms, neturėdavai irgi maisto, tai nevalgydavai. Buvo, kad kiaušinius žalius valgydavom, kurie būdavo fermose“, – pripažino Justas.

Netoli jų namų buvo ir kebabų kioskelis, tačiau jame lietuviai, pasakojo emigrantas, lankydavosi tikrai ne dažnai.

Nesipriešino, nes bijojo: kiekvienas kovojo už save

Paklaustas, kodėl prieš Ediką jie nebandė sukilti ar skųsti jo policijai, kitoms institucijoms, Justas atsakė paprastai – kalta baimė.

„Žmonės bijojo paprasčiausiai. Po 10 žmonių gyvenom name, jį ir užmušti galėjome, bet visi bijojome kažką jam pasakyti, padaryti. Edikas vis grasindavo, kad ką padarius išmes į gatvę ir klausdavo, kur dėsimės? Bomžausim? Dokumentų, pinigų neturėjom, taip ir gavosi“, – nutęsė jis.

Justo teigimu, kiekvienas ten kovojo už save. Pats jis buvo vos sulaukęs 18-os, tad stengėsi į konfliktus nesivelti.

„Visi labai bijojo Ediko, nes jis toks buvo, kad biški kas, tai šuo, tai dar kažkas. Niekas nesiskundė, nesukilo. Dabar gal kitaip būtų, bet tada buvo tie laikai, kai visi gal manė, kad taip turi būti“, – dabar svarsto Justas.

Manydavo, kad gauti į nosį – normalu

Tiesa, ir dabar jis nesiruošia ieškoti teisybės. Vaikino teigimu, nuo šių įvykių praėjo apie 11 metų, tad nerealu tikėtis, kad kas pasikeis.

„Mes niekur nesikreipėme, ką čia“, – tik atsiduso jis.

Tuomet, tikino Justas, taip pat nebuvo priimta skųstis.

„Visiems buvo normaliai gauti į nosį. Atvažiuodavo ir tokių, kurie išgerti mėgdavo. Irgi jiems po tuos 5 svarus duodavo, pasus atimdavo ir jiems nebūdavo, kur dingti. Ką daryti? Dar į galvą gaudavo ir dirbdavo. Dabar tokie laikai, kad tik kas į užpakalį įspiria ir bėga tuoj skųstis, tada dar nebuvo kažkaip taip“, – dvejojo jis.

Prireikė 11 metų, kol ryžosi prabilti viešai: yra ir kitas emigracijos veidas
© Asmeninio albumo nuotr.

Verčiau rinkdavosi pataisos namus

Emigranto teigimu, atvykti į Angliją Edikas kviesdavo tik vyrus lietuvius, buvo ir keli latviai. Tarp atvykusių esą būdavo ir teistų, bėgančių nuo problemų Lietuvoje.

„Būdavo tokių, kurie turėdavo Lietuvoje problemų su teisėsauga, bausti lygtinai, kur negalėdavo išvažiuoti, bet išvažiuodavo ir žinodavo, kad grįžus „pasodins“, – apie atvykusių mentalitetą pasakojo Justas.

Tiesa, ir kai kurie jų, aiškino, galiausiai prarasdavo kantrybę ir verčiau pasirinkdavo grįžti į pataisos namus, o ne tverti nepakenčiamą Ediko terorą.

Dirbo 2 metus: pasitaikius progai pabėgo neatsigręždami

Vergovę primenančiomis sąlygomis Justas dirbo 2 metus – nuo 2005 iki 2007 m., kol nusprendė pabėgti.

„Kai nuvažiavau ten, būčiau iš karto grįžęs namo, bet neturėjau nė pinigų, nieko. Ką ten važiuosi. Kentėjome, kentėjome, kol pripratome. Buvome dviese. Savaitgaliais išeidavome, nebūdavome namuose. Dirbi tomis dienomis nereikėjo, žinodavome, kad gali atvažiuoti Edikas.

Tačiau kartą vienas iš lietuvių buvo nuėjęs iki kebabinės ir pamatė, kad atvažiavo tas. Jis staigiai parbėgo namo, visi per tvoras išsibėgiojome. Tą kartą su draugu išbėgome viską palikę, daugiau nebegrįžome. Parvažiavome iš Anglijos į Lietuvą, po mėnesio atvažiavome į Airiją“, – apie pabėgimą papasakojo Justas.

Po mėnesio Lietuvoje grįžo į Airiją

Džiaugėsi jis bent tuo, kad buvo išsaugojęs pasą. Edikui pamelavo, kad turi tik asmens tapatybės kortelę, tad pas jį atsidūrė tik šis dokumentas.

„Kiti „ant skolos“ važiuodavo namo, kiti pasų neturėdavo ir nevažiuodavo, nors norėdavo. Iki šiol aš savo tapatybės kortelės neturiu“, – šyptelėjo jis.

Šiuo metu Justas ir gyvena Airijoje. Čia jis atvyko pakviestas sesės. Pradėjo dirbti „Mcdonalde“, dabar perėjo į prekybos centrą „Tesco“.

„Tėvams nieko nesakiau apie tai, ką patyriau, sesei pasakojau, klausė, ką ten darau, liepė važiuoti namo, bet ką ten važiuosi. Taip Lietuvoje sunku buvo, skolinausi pinigų, kad galėčiau į Angliją nuvykti, atrodė, bent tuos pinigus atidirbti reikia. Vis tikėjau, kad sumokės. Nesumoka, galvodavau, na, gerai, gal kitą kartą, bus viskas normaliai. Taip tempdavai, temdavai. Bet paskutinį kartą jau supratau, kad arba užmuš, arba reikia varyti iš ten“, – sakė Justas.

Į Lietuvą grįžti nenori dėl finansinių priežasčių

Paklaustas, nebuvo baisu vėl emigruoti, nenori grįžti į Lietuvą, Justas tikino, kad kartais tokių minčių kyla, bet artimiausiuose planuose to nėra.

„Lietuvoje ten už tuos 500 eurų ką veiksi. Čia per savaitę mažiausiai tiek uždirbi“, – skaičiavo jis.

Galiausiai viešai prabilęs Justas tikino dėl to, kad išgirdo, kad baudas dėl šio atvejo gavo anglai, o Edikas iki šiol – be nuobaudų.

„Edikas dabar iš viso sausas išlipo, jam nieko nebuvo. Nors jis viską darė, kankino, ne anglai. Kiek žinau, įrodymų neužteko, kad jį suimtų, nes iš Anglijos jis pabėgo. Neįsivaizduoju, ką dabar veikia. Jis toks žmogus, keistas“, – pripažino Justas.

Lietuviams – daugiau nei milijono svarų kompensacija

DELFI primena, kad gruodžio pabaigoje pranešta, kad Jungtinėje Karalystėje vergavę lietuviai Anglijos ir Velso Aukštajame Teisingumo Teisme (angl. High Court of Justice; HCJ) laimėjo bylą prieš savo darbdavius. Apie tai rašė anglija.today.

Vergvaldyste kaltinami britai turės sumokėti daugiau nei milijoną svarų šešiems lietuviams, kurie buvo atgabenti iš Lietuvos nepakenčiomis sąlygomis dirbti viščiukų gaudytojais. Tiesa, Aukštojo Teismo sprendimas šiuolaikinės vergovės byloje buvo priimtas dar šių metų vasarą, tačiau galutinė kompensacijos ir teisinių išlaidų padengimo suma (daugiau nei milijonas svarų), kurią sutiko sumokėti lietuvius išnaudojusi pora, Darell’as Houghton’as ir jo žmona Jacqueline Judge, buvo nustatyta tik dabar.

Po šio istorinio Aukštojo Teismo sprendimo dėl pirmosios britiškos kompanijos, pripažintos kalta šiuolaikine vergove, panašių bylų gali būti ir daugiau. Manoma, jog D. Houghton’ui ir jo žmonai J. Judge priklausanti kompanija „DJ Houghton Chicken Catching Services“ susilauks dar mažiausiai 10 ieškinių.

Teigė nieko nežinoję apie košmariškas sąlygas

Viščiukų gaudytojams lietuviams, kurių amžius siekė nuo 19 iki 58 m., buvo mokama už sugautų viščiukų kiekį, o ne už išdirbtų valandų kiekį. Be to, lietuviams nebuvo mokama už viršvalandžius, naktinį darbą, laiką, sugaištą keliaujant iš vienos vištų fermos į kitą, ir kitais atvejais. Taip pat teismas nusprendė, jog lietuviams priklausantis darbo užmokestis buvo neteisėtai sulaikomas, o taip pat darbdaviai neužtikrino tinkamų darbuotojų higienos, maitinimo ir poilsio sąlygų.

Išnaudotieji lietuviai teigė, jog jie į Jungtinę Karalystę (JK) buvo atgabenti nelegaliai, dalyvaujant kitam Lietuvos piliečiui, kuriam sumokėjo Houghton‘ų šeima. Pasak lietuvių, patekę į Angliją, jie nedelsiant buvo išnaudoti ir priversti dirbti bei gyventi siaubingomis sąlygomis.

Lietuvius išnaudoję britai teisinosi, jog juos samdžiusi didžiausia Jungtinės Karalystės kiaušinių gamintoja „Noble Foods“ teigė nieko nežinoję apie išnaudojamų darbuotojų košmariškas darbo sąlygas.

Kent‘o grafystės policija Houghton‘ų šeimai priklausančiuose namuose namuose kratą atliko dar 2012 m. ir juose aptiko daugiau nei 30 žmonių, kurie, kaip manoma, galėjo būti prekybos žmonėmis ir šiuolaikinės vergovės aukos.

Kita vertus, nepaisant pritaikytų sankcijų, ketverius metus trukusio bylos nagrinėjimo ir reikalavimo sumokėti kompensaciją, prieš britų darbdavius taip ir nebuvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, o Aukštojo Teismo sprendimas buvo priimtas civilinėje byloje.

Gyvenate svetur ir norite pasidalyti savo pastebėjimais? Teko dirbti užsienyje ir galite pasidalyti patirtimi? Esate emigrantas ir grįžote į Lietuvą? Pasidalykite savo mintimis ir įspūdžiais! Siųskite nuotraukas ir nuomones mums el. paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigrantas“.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Nematomi žvalgybininkų karai, pinigai ir naujas ginklas – moterys (17)

Mečys Laurinkus – pirmasis Nepriklausomos Lietuvos žvalgybos vadas. Koks šio profesionalo...

Gyvai / Latvijos talentų nesulaikiusi Lietuvos rinktinė kapituliavo Rygoje (671)

Kontrolinėse rungtynėse Rygoje Europos čempionatui besirengianti Lietuvos rinktinė pralaimėjo...

Kaip iš siaubo filmo: Baltimorės monstras pardavinėjo aukų kūnus užkandinėje (12)

Neseniai mirė žudikas maniakas Josephas Roy’us Metheny’is, dažnai vadinamas Baltimorės...

Profesinė liga baigėsi kankinimo prietaisą primenančiame vežimėlyje (67)

Lazdomis varomas invalido vežimėlis . Kai kam jis panašus į kankinimo prietaisą, bet vos...

Atrodo paprasta, bet efektyvu: kaip miestai gelbėjasi nuo nepakeliamos kaitros

Didmiesčiai visame pasaulyje ieško būdų, kaip išgyventi vasarą ir išsaugoti gyvybes. Kovoje su...

Po įgyvendinto plėtros projekto „Mega“ tapo sunkiai atpažįstama (21)

Po metus trukusių plėtros darbų didžiausias prekybos ir laisvalaikio centras vidurio Lietuvoje „...

Danijos vėjo jėgainės gali atsirasti ir prie Lietuvos krantų (20)

Kitąmet šimto penkiasdešimt metų jubiliejų minėsiantis Danijos Esbjergo uostas yra vienas...

Japoniją pribaigė ne atominė bomba, o Stalino sprendimas? (605)

Šiemet buvo minimos 72-osios Hirosimos bombardavimo metinės. JAV branduolinio ginklo panaudojimas...

Nevaldoma kinų kosminė stotis netrukus kris į Žemę (19)

Nevaldoma Kinijos kosminė stotis, kaip teigiama, po mažiau nei vienerių metų sugrįš į Žemės...

Neatsakingas antibiotikų vartojimas sukelia pavojingas infekcijas pražūtingiausia senyvo amžiaus pacientams (2)

Anot medikų, neatsakingas antibiotik ų vartojimas didina pavojingų infekcijų riziką. Jų...