Interviu DELFI I. Bartkus pasakojo emigracijoje supratusi, kad nei lietuviai, nei mūsų istorija nėra kažkuo išskirtiniai. Ji sako mananti, kad šiandien lietuviams reikia padėti išsivaduoti iš provincialumo.
Apie Lietuvą ir Niujorką su I. Bartkus kalbėjomės Niujorko „High Line“ parke. Pašnekovė sukasi mados pasaulyje: padeda materializuoti dizainerių idėjas – konsultuoja produkto vystymo ir produkcijos gamybos srityje. I. Bartkus – visame pasaulyje garsaus iliustratoriaus, menininko Ray Bartkaus žmona.
– Kodėl 1991 m. emigravote į Niujorką?
– Nuo pat vaikystės kirbėjo mintis, kad Lietuvoje gyventi nenoriu. Čia nesijaučiau sava, gerai, ir kai gavau pirmąjį pasaulio atlasą, suradau Niujorką ir jį pasibraukiau. Visiems kukuodavau, kad ištekėsiu už diplomato ir važiuosiu į užsienį. Už diplomato ištekėti neišėjo, ištekėjau už menininko, gyvenimas mums nebuvo blogas, palyginus, turėjome daugiau nei vidutiniškai. Nebuvome nei ekonominiai, nei politiniai emigrantai. Tiesiog man nepatiko. Turbūt pati sau nepatikau ir turėjau pereiti savo transformacijas, suprasti, kas esu, kas man patinka ir kas ne, kaip tai pakeisti.
Augau tarybinėje Lietuvoje su disciplinuota mokykla, kurios nekenčiau, ir su visuomene, kuri vaikams buvo pakankamai grubi. Visą laiką sekė pažeminimas: tai tu stora, tai plona, tai nežinai, tai ne taip bėgi, tai ne taip rašai, ne tą sakai. Nuolatinis negatyvas, o aš buvau idealistė. Už tai, kas man atrodė gerai ir įdomu, vis gaudavau spjūvį į veidą. Per literatūros pamoką reikėjo rašyti rašinį apie Donelaitį, man nesirašė, parašiau eilėraštį, mokytoja priekaištavo, klausė, kaip jai dabar įvertinti. Jiems buvo šokas. Aš pasaulį mačiau visiškai kitaip nei daugelis.
Augau Vilniuje, Žvėryne. Buvo noras maištauti, susidraugavau su bohema, kurioje buvo narkotikų, pogrindinės literatūros, kartą susirinkome pas mane namie, o vienas bohemščikas ėmė ir apvėmė tualetą. Galvoju, man ir tai nepatinka. Per 29 Lietuvoje praleistus metus buvo daug negatyvo, tad norėjosi pabėgti.
– Ar save radote Niujorke?
– Iš pradžių buvo sunku, tikrai Niujorką įsivaizdavau kitaip, bet kuo toliau, tuo labiau įsimylėjau ir mes tapome neatskiriami draugai. Tačiau tikrai nesigailiu.
– Ko, Jūsų nuomone, šiandien reikia lietuviams?
– Reikia padėti išsivaduoti iš provincialumo. Ar jis mums reikalingas, ar mes galvojame, kad provincialumas mums padės išlikti lietuviais? Ar tikrai verta išlikti lietuviais, gal labiau verta susijungti su visu pasauliu ir judėti atvirumo, multikultūriškumo kryptimi?
– Tokie žodžiai gali papiktinti tautiečius. Daug politikų šiandien sako, kad Vakarų Europos šalyse multikultūriškumas nepasiteisino, siūlo pažiūrėti į ten imigrantų įvykdomus teroro aktus. Kaip vertybė pateikiama tai, kad mūsų šalyje mažai svetimtaučių, esą mes – užgrūdinti lietuviai, geriausi pasaulyje...
– Kartais žmogui reikia pasakyti tiesiai šviesiai, be užuolankų, bet mandagiai. Ne, nei lietuviai užgrūdinti, nei kažkuo išskirtiniai. Man irgi taip anksčiau atrodė, maniau, mūsų nereali istorija, mes kažkas išskirtinio, jėga. Paskui žiūriu, kad, pavyzdžiui, gintaro, yra visur – Meksikoje, Kinijoje, Afrikoje. Tad kas čia lietuviško?
O geriausia buvo, kai sumaniau į darbą priimti lietuvę. Tai buvo vienas nemaloniausių gyvenime sutiktų žmonių. Norėjau padėti ir priėmiau kaip tautietę. Tada supratau – ne, lietuvybė nėra kažkas išskirtinio, tai nėra privilegija. Lietuvių yra visokių. Kaip tik man atrodo, kad mes dalindamiesi išsaugome daugiau nei užsisklendę.
Taip, suprantu, kad teroro aktai Vokietijoje ir Švedijoje – integracijos problema. Čia ir klausimas, kodėl Niujorkas integruoja, o Vokietija, Švedija ar Lietuva nesugeba to.
Kažkas metro bandė nupiešti svastikas, tai iškart žmonės išsitraukė pieštukus ir iš svastikų išpiešė Window’s langą. Žmonės išradingai priima vienas kitą. Nepaisant skirtingo anglų kalbos akcento, čia visi susišneka, čia viskas paremta geranoriškumu, niekas nesako, kad yra geresnis už kitus.
– Ko galime iš Niujorko pasimokyti?
– Kada aš atvažiavau ir čia praleidau dvejus metus, mano mintis buvo, kad į Niujorką visi turi atvažiuoti kaip į sanatoriją – išsigydyti savo kompleksų, negatyvizmo. Čia tai pavyksta. Tu su savo piktumais, kompleksais ir užsidarymu neišgyvensi. Turi būti atviras, liberalaus, progresyvus, priimti aplinkui tave gyvenančius žmones, kitaip čia neišgyvensi.
– Ko, Jūsų nuomone, trūksta Lietuvai? Kodėl mūsų šalyje, kurioje vos 3 mln. gyventojų, tiek daug smurto kultūros?
– Tai yra žmogaus kultūra. O kultūros galima išmokti ir išmokyti. Gal žmogus, jei neduota, neįgaus charizmos, bet tapti kultūringu tikrai įmanoma.
– Tačiau mes nesame laukiniai.
– Mano sūnus, kuris užaugęs JAV, mato lietuvių dvasinį atsilikimą. Jį šokiravo sekso, apsisaugojimo nuo nėštumo kultūra. Viskas priklauso, su kuo ir ką lyginame.
Aš manau, kad žmonių piktumas – atsilikimo, o ne pažangos, suprematizmo bruožas. Aš tą pati patyriau atvažiavus į Niujorką. Maniau esanti erelis, lietuvė... Tačiau kada tris kartus dienoje „gauni per veidą“, suvoki, kad ne taip – reikia šypsotis, būti geram, stengtis, labai daug dirbti su savimi, lavinti save, tobulinti. Turi turėti programą, kaip tobulėti bet kuriame amžiuje. Dabar viskas greitai keičiasi. Lietuvoje trūksta gerumo. Vienu metu gerumas buvo atsiradęs, ateidavai į parduotuvę, žmonės šypsodavosi ir padėdavo, dabar tas dingo. Aptarnavimo kultūra, kuria džiaugėsi svečiai, po truputį nyksta.
– Prisipažinkite: ar ir pati, 1991 m. atvykusi į Niujorką, nebuvote pikta sovietinė lietuvė?
– Taip, aišku, buvau pikta ir nelaiminga, maniau, kad man viskas turėtų būti paduota ant lėkštutės. Kai sužinojau, kas yra jap – Jewish American Princess – vaikštančios fifos, supratau, kad Lietuvoje buvau triskart didesnė jap nei čia.
Net mano mama pripažįsta: sako, buvai toks bjaurus vaikas, o dabar esi visai neblogas žmogus.
– Ar jums nesusidaro įspūdis, kad mes, lietuviai, save įpratę laikyti nuskriaustųjų tauta? Mums vis kažkas trukdė, neleido, o galiausiai viską sužlugdė sovietmetis. Mes linkę rasti kaltus dėl to, kad kažkas gyvenime nepasisekė.
– Čia mesiu akmenį į žiniasklaidos daržą. Kodėl nerašoma apie pozityvius įvykius, pasiekusius žmones, kurie kažką padarė gero, pajudėjo priekį? Arba šalis? Ar yra nors vienas suomių švietimo specialistas, konsultuojantis, kaip pagerinti Lietuvos švietimo padėtį? Kodėl plačiau ir detaliai neanalizuojami Singapūro, Pietų Korėjos, Izraelio greito išsivystymo keliai? Kodėl nuolat išradinėjamas dviratis, kai reikėtų tik „copy“ ir „paste“. Kodėl neprisitaikyti pačių geriausių pasaulinių pavyzdžių, kai jie ranka pasiekiami? Čia yra klausimas jums, žiniasklaidai – ar jūs tik vejatės skandalus, ar dirbate šviečiamąjį darbą, lavinate visuomenę ir atliekate „knygnešių” darbą?
– Rašoma, tik gal per mažai..
– Viskas mūsų įsivaizdavime, mintyse. Jei visą laiką vaikui sakysi, kad jis blogas, jis ir įsivaizduos, kad yra blogas. Ir jei sakai tautai, kad jūs nuskriausti, jus nuskriaudė, tauta taip ir galvos. Bet jei tu pradėsi tą keisti, sakysi, kad buvome nuskriausti, bet atsitiesėme. Nuimkime tą negatyvią kirtį, fokusuokime į pozityvą ir pamatysite, kaip viskas ims keistis. Pažiūrėkit į Lietuvos jaunimą – yra džiaugsmas širdžiai ir akiai pasimatyti per Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimą, Vilniaus gatvėse, sutikti Niujorke. Jūs nuostabūs! Ir tai buvo pasiekta be didelių strategijų ar investicijų, vien tik atsivėrus galimybei keliauti, pamatyti, išmokti. Tai yra puiku!
– Kas yra Niujorkas?
– Mėgstu sakyti, kad Niujorkas – sumažinta pasaulio kopija. Čia gali rasti visko ir susidurti praktiškai su visu pasaulio gėriu ir blogiu vienu metu. Čia mini pasaulis: yra labai turtingų, labai neturtingų, storų, plonų, visokių spalvų žmonių, maisto, automobilių, butų. Didžiulė įvairovė ir koncentracija to, kuo mūsų žemė turtinga.
– Ką slepia Niujorko spindesys, ko nemato turisto akis?
– Padidėjusi benamių, žmonių su psichikos sutrikimais gatvėse, koncentracija, jaučiu padidėjusį agresijos lygį visame Niujorke. Aišku, jis ne toks, koks buvo sovietinėj Lietuvoje, bet tikrai ne toks, koks buvo prieš dešimtmetį. Taip pat gana aštri narkotikų problema. Finansinė atskirties ribos darosi ryškesnės, daug komercializacijos, gentrifikacijos, ištisi rajonai nebetenka savo glamūrinio, išskirtinio veido.
– Koks šiandien jūsų žvilgsnis į Lietuvą?
– Kai atvažiuoji savaitei ar 10 dienų, viskas atrodo gerai, tu nematai kaip ir atvykęs turistas nemato JAV problemų. Vilnius labai gražus, šiuolaikiškas ir patogus miestas, kiek girdžiu iš užsieniečių, visiems labai patinka. Beje, šią vasarą išsiunčiu draugo dukrą, Amerikos kinę, į Vilnių atlikti praktikos.
Kiek skaitau, matau, kad didelė švietimo problema, taip pat senų žmonių užimtumo problema – čia likusi mama ir vyro tėtis. Absoliučiai nematau savanoriavimo kultūros, kuri, manau, Lietuvoje būtų labai reikalinga dėl įvairių priežasčių – psichologinio klimato pagerinimo ir altruistinio žmonių lavinimo. To labai pasigendu. Apie politiką nenoriu kalbėti – liūdna.
Jaunimas labai gražus, daug pažangos, viskas bus neblogai, jei Lietuva nesusens ir neišsivažinės. Noriu likti optimiste!