Anot prezidentės patarėjos, kai kuriems konservatoriams ir jų bendraminčiams mokyklose būdingas sovietmečiu diegtas nedemokratinis ir nehumanistinis požiūris į švietimą. „Kai kurie mokytojai pamena sovietmečiu rašytą drausmės pažymį – gal jie ir dabar jo norėtų“, - svarstė V. Būdienė.

- Kokios šiuo metu yra didžiausios švietimo politikos problemos?

Pagrindinės švietimo problemos yra filosofinės ir infrastruktūrinės. Per ilgai užsitęsė ir skausminga mokyklų tinklo optimizacija. Reikia galutinai apsispręsti, kokia būtų kiekvienos mokyklos kiekvienoje savivaldybėje perspektyva, ir nebesiblaškyti.

Pradinė mokykla turi būti arčiau vaiko, o gimnazija – prieinama visiems ir gerai įrengta. Dar per mažai mokyklų renovuota: jei daugiabučių renovacija vangi, reikia imtis kitų viešosios paskirties pastatų renovacijos - mokyklų, bendrabučių.

Viena didesnių problemų yra švietimu besirūpinančių institucijų sąveika reformuojant profesinį rengimą. Reikia keisti visą profesinio mokymo sistemą, sujungti Švietimo ir mokslo ministerijos ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pavaldumo profesinio mokymo įstaigas, sustiprinti jas. Juk profesinis rengimas yra ne žemo lygio studijos, o praktinio gebėjimo įgijimas tam tikroje srityje.

- O tas procesas nejuda? Ar juda per lėtai?

Jis juda gana lėtai. Galima daug visko pristeigti. Kai kuriame nors miestelyje įsteigiamas ir suaugusiųjų švietimo centras, ir profesinė mokykla, ir darbo rinkos mokymo centras, ir švietimo centras, o yra 10 tūkst. gyventojų, tai atrodo gana keistai. Tai ne tik Saulėlydžio komisijos reikalas. Šiaip ar taip, pagrindinė švietimo problema šiuo metu yra ne infrastruktūra.

- O kas yra pagrindinė problema?

Pagrindinė problema – švietimo filosofija, kurios mes laikomės, ir suvokimas, kur link Lietuva turėtų judėti. Visur sklando žodžiai: „žinių visuomenė“, „informacinė visuomenė“. Manau, mūsų kelias – kūrybinė visuomenė. Turiu galvoje ne kūrybos žmones, ne meno kūrėjus, o kūrybingo mąstymo žmones – nebijančius pritaikyti savo idėjų, išradingus. Mums reikalinga švietimo sistema, ugdanti šias savybes.

- Dabar ji tokia nėra?

Dabar yra pagrindo nuogąstauti, kad krypstame ne kūrybinės visuomenės, o kontrolės visuomenės link. Norą kontroliuoti, centralizuoti, įgyti galios liudija kad ir mėginimai kurti įvairias priežiūros tarnybas. Savivaldybių, kaip daugumos mokyklų steigėjų, funkcijos ir galimybės yra menkinamos, vyksta centralizacija. Maža to, vyriausybės programoje daug kalbama apie įvairius kontrolės būdus. Tokius, kaip visuotinis ir nuolatinis testavimas, inspektavimas.

Norima testuoti kone viską: ir mokinių motyvaciją, ir net vertybes. Įsivaizduojate? Noras visą laiką testuoti moksleivius liudija ryžtą įvesti visuotinę kontrolę. Daug sunkiau yra kurti demokratinę humanistinę mokyklą. Tačiau esama ir sėkmės pavyzdžių. Kaip Suomijoje: ten pavyko sukurti ne kontrolės, o humanistinę mokyklą.

- Kodėl, Jūsų manymu, būtent ši vyriausybė demonstruoja norą kurti kontrolės sistemą?

Prezidentūra turi stebėti, kaip įvairios politinės doktrinos – konservatyvi, liberali, socialdemokratinė – veikia valstybės politinį gyvenimą. Sakyčiau, valstybės, tradicijų, o ne pasitikėjimo asmeniu pirmenybė yra atsakymas į jūsų klausimą: valdančiojoje daugumoje vyrauja konservatoriai-krikdemai. Jų programa atspindi klasikinį konservatyvųjį požiūrį, pagal kurį asmeniui neteikiama daug reikšmės, valstybės institucijos – reikšmingesnės.

Tiesa, sunku paaiškinti, kodėl planuojamas inspektūros centralizavimas patinka ministrui liberalui, nes tai absoliučiai neliberalu.

Dabar tarpusavyje kovoja dvi švietimo tikslų suvokimo nuostatos: kontrolės visuomenės ir kūrybinės visuomenės. Ko mes norime – ar pasitikėti žmogumi ir ugdyti jo kūrybines galias, ar indoktrinuoti ir per prievartą „įkalti“ žinias? Lietuvoje pirmumas vis dar teikiamas pozityvistinei žinių „įkalimo“ nuostatai, nors daug kur pasaulyje įsivyravo interpretacinė pedagogika. Žinios prieinamos visuotinai internete. O žinias rasti, gebėti panaudoti, interpretuoti - tokia turėtų būti mokytojo kaip mokinio pagalbininko misija.

- Tai konservatoriai grįžta prie sovietmečiu būto pozityvizmo – žinių „kalimo“?

Viename garsaus Lietuvos konservatoriaus straipsnyje buvo rašoma, kad sovietmečiu pavyko išsaugoti elito ugdymo būdus, kurie dabar esą griaunami. Tai nehumanistinis, nedemokratinis požiūris į ugdymą. Vis prasimuša elitiškumo gaida: kažkas „žino geriau“.

- Dešinieji politikai daug dėmesio skiria Bažnyčios vaidmeniui. Jų manymu, kaip tik ji „žino geriau“. Kaip vertinate Bažnyčios vaidmenį? Ar gerai, kad ji rūpinasi moksleivių vertybių formavimusi?

Konstitucijoje parašyta, kad Bažnyčia yra atskirta nuo valstybės. Šitos nuostatos reiktų laikytis. Tačiau būna ir nukrypimų. Antai Vilniaus meras Vilius Navickas, anot žiniasklaidos, sako, jog mokyklose būtini kryžiai. Tokie pareiškimai nuteikia keistai.

Yra konkordatas su Vatikanu dėl tikybos mokymo mokyklose. Aš asmeniškai būčiau už tai, kad mokyklose būtų tik apžvalginė religijotyra.

- Lietuva, tikėtina, parems Italiją, kovojančią dėl kryžių mokyklose. Kaip vertinate šį Lietuvos įsitraukimą į debatus dėl kryžių?

Tam požiūriui pritarė vienas Seimo komitetas. Tad ir vertinu jį kaip vieno Seimo komiteto požiūrį..

- O kurie teisūs – ar tie, reikalauja pašalinti kryžius iš mokyklų, ar tie, kurie gina teisę juos turėti mokyklose?

Ginčas gal ir įdomus. Bet yra Europos Žmogaus teisių teismo sprendimas. Jį reikia gerbti.

- Ar įmanomas vaiko, paauglio moralinis ugdymas be Bažnyčios? Kaip skiepyti moralines nuostatas be tikėjimo?

Būtų keista, jei bažnyčia imtų savintis moralinį, dvasinį ugdymą. Moralinis ugdymas vyksta ir šeimoje, ir mokykloje. Tai natūrali socialaus žmogaus būsena – perduoti jaunajai kartai moralines nuostatas.

- O kas dar gali pagrįsti žmogui imperatyvą moraliai elgtis, jei ne tikėjimas?

Tėvai, mokykla, kultūra, susitarimai. Manau, tai ugdo geriau nei imperatyvios nuostatos.

Juk tai gali skatinti nihilizmą. Jei moralę ugdo kultūra, bet nėra visoms visuomenėms bendro kultūros standarto, vadinasi, nėra ir visur galiojančių moralės reikalavimų. Tai skatina jauną žmogų manyti, jog apskritai nėra įpareigojančių moralės normų.

Laikausi nuostatos, kad absoliučios tiesos indulgencijos neturi niekas. Nėra tos vienos tiesos. Net ir mokslo tiesos keičiasi. Taip, kultūros skiriasi. Susitarimo, kaip ir kokių taisyklių turime laikytis, turi būti pasiekiama ne prievartos keliu. Moraliniai dalykai – tai susitarimų nulemtos taisyklės.

Maža to, egzistuoja žmogaus teisės, kurios turi būti visuotinai gerbiamos. Tai visuotiniai pasauliniai susitarimai.

- Teko girdėti mokyklų vadovų nusiskundimų, kad pastaruoju metu daug dėmesio skiriama vaiko teisėms, pamirštant apie jo pareigas. Ar pripažįstate šią problemą? Kaip ją spręsti?

Nežinau, kuo remdamasis jūs tai sakote. Taip, mokytojai nuolat skundžiasi, nuogąstauja, kad vaikai per daug gerai žino savo teises, ir su jais sunku „tvarkytis“. Taip, jauni žmonės šiandien yra daug laisvesni. Kai kurie mokytojai pamena sovietmečiu rašytą drausmės pažymį – gal jie ir dabar jo norėtų. Jie nori turėti drausminimo įrankį – „botagėlį“. Bet yra daug mokytojų, kurie tiesiog draugiškai bendrauja su mokiniais ir randa su jais bendrą kalbą, remdamiesi vien savo autoritetu.

Noras, kad tavęs visi privalomai klausytų, šiuolaikinėje visuomenėje, manau, nebeturi perspektyvos. Santykiai nustoja būti hierarchiniai – jie turi tapti partneriški . Mokytojas turi bendrauti su mokiniu kaip su žmogumi, ir per bendravimą perduoti vertybes.

- Jei santykiai su mokiniais bus partneriški , tai kuo remsis mokytojo autoritetas?

Manau, mokytojo autoritetas nėra toks, kaip Mozės, kuris bylojo, stovėdamas ant kalno. Mokytojo autoritetas ir prestižas yra ne suteikiamas, o įgyjamas. Ne per baimę. Vargu ar jūsų mokyklos laikais didžiausi autoritetai jums buvo tie mokytojai, kurių labiausiai bijodavote.

- Bet yra atveju, kai vaikas – galbūt skatinamas tėvų požiūrio – ima žvelgti į mokytoją kaip į paslaugos teikėją. Paslaugos, kurią jis privalo teikti. Paslaugos, kurios jis gali pareikalauti kaip vartotojas, kuris yra, kaip sakoma rinkoje, „visada teisus“. Nejau tokia nuostata nežlugdo mokytojo autoriteto?

Šiek tiek hierarchija grįsto autoriteto mokyklose visada esama. Mokykla, manau, turi du „vartotojus“: viešąjį interesą ir asmeninį interesą. Viešasis interesas – tai, ko reikia visuomenei ir valstybei. Mokykloje gauni ir tai, ko reikia tau asmeniškai, ir tai, ko reikia visuomenei. Taip reiktų vertinti ir aukštąjį mokslą. Kai manęs klausia, ar gera yra dabartinė aukštojo mokslo reforma, atsakau – yra du interesai: privatus ir viešasis. Asmeninį interesą šita reforma tenkina, o viešojo intereso ji neapgynė.

- Kodėl?

Esama „nemadingų“, tarp gabiausių jaunuolių nepopuliarių studijų programų. O studijų finansavimo reformos esmė ta, kad finansavimas skiriamas gabiausiems. Ir į tam tikras studijų programas atėjo labai mažai valstybės finansuojamų studentų. Vadinasi, valstybė savo finansavimą skyrė asmeniniams poreikiams tenkinti ir nepakankamai vadovavosi viešuoju interesu.

- Kuri politinė jėga, Jūsų vertinimu, atvedė Lietuvą į aukštojo mokslo reformos būklę?

Kalbos apie aukštojo mokslo reformos būtinumą jau siekia dešimtmečius. Padarėme sau meškos paslaugą, per ilgai aiškindami, kokia bloga esanti mūsų aukštojo mokslo sistema ir kaip būtina ją reformuoti. Galiausiai praėjusios kadencijos Seime buvo pasiektas partijų susitarimas dėl pagrindinių reformos nuostatų. Dauguma tų nuostatų buvo patvirtinta dabartinės Seimo daugumos.

Pakito krepšelių finansavimo sistema. Iš pradžių ji buvo numatyta kitokia. Norėta, kad mokėtų visi ir palyginti nedaug; tačiau dabartinė Seimo dauguma pasirinko kitą kelią. Dabar aukštasis mokslas vieniems yra nemokamas, o kiti moka pilną kainą, kuri labai skiriasi pagal sritis. Technologinių universitetų rektoriai tvirtina, jog neįstojusieji į valstybės finansuojamas vietas nestoja į technines specialybes ir renkasi tas, kur mokėti reikia mažiau. O mažesnė studijų kaina yra socialinių mokslų srityse.

Manau, reforma gera tuo, kad pavyko išsklaidyti akademinės „oligarchijos“ jėgas. Galių žaidimai baigėsi, universitetai pajuto konkurenciją. Bet esama ir trūkumų, kurie turėtų būti šalinami.

- Ar nesama nesveikos konkurencijos, kai vieni nieko nemoka už mokslą, o kiti priversti mokėti nemažus pinigus ir verstis per galvą, kad išstumtų tuos, kurie nemoka?

Man tokia situacija nepriimtina. Sąlygos studijuoti turi būti lygesnės. Diskusijos dėl aukštojo mokslo kaitos nesibaigė. Manau, reforma truks dar ilgai.