Žurnalisto Edmundo Jakilaičio pokalbis su politologu Tomu Janeliūnu, portalo lrt. lt vyriausiuoju redaktoriumi Vladimiru Laučiumi ir portalo 15 min. vyriausiuoju redaktoriumi Rimvydu Valatka LRT televizijos laidoje „Dėmesio centre“.
– D. Grybauskaitė pareiškė: „Naujas formas įgavę oligarchiniai dariniai skaldo ir dalinasi Lietuvą nutolindami mūsų visų geresnio gyvenimo viltis“. Panašu, kad ji aukojasi ir eina kovoti. Pone Valatka, ar Jūs taip supratote Prezidentės pareiškimą.
– Jūs pacitavote ne pačią geriausią pareiškimo vietą. Pacituosiu dar geresnę: „Lietuvai atsigaunant aktyvėja ir mūsų valstybę griaunančios bei grobstančios jėgos. Tiek išorėje, tiek šalies viduje jos sėja destrukciją ir nepasitikėjimą Lietuva, stabdo svarbiausius valstybės raidai projektus, pamina demokratines ir konstitucines vertybes“. Ar žinote, nuo ko nurašyta ši citata? Tai yra trumpas VKPB – visasąjunginės komunistų partijos bolševikų kursas ir pagrindinė Stalino mintis, kad socializmui vystantis ir stiprėjant, klasių kova aštrėja.
Kitaip tariant, kapitalizmui vystantis dabar Lietuvoje priešų vis daugėja. Toks Prezidentės pareiškimas nuteikia graudžiai ne tik dėl to, kad jai iš pasąmonės išplaukė, ką ji žinojo, dėstė bet ir dėl to, kad ji neturi patarėjo, kuris tą kalbą peržiūrėjęs pasakytų: Ponia Prezidente, tai reikėtų truputį kitaip suformuluoti.
– Pone Janeliūnai, ką Jūs manote apie trumpą Prezidentės pareiškimą?
– Pareiškimas galėjo būti ir kitoks. Jo ir nėra, išskyrus vienintelę žinią, kad Prezidentė eina į rinkimus su ta pačia žinia kaip ir prieš penkerius metus. Tai ne tas žingsnis, kuris realiai pradeda rinkimų kampaniją, nes buvo praleista proga pasinaudoti platesne auditorija, galbūt surengti spaudos konferenciją ir atsakyti, ką, kaip ir kodėl bus siekiama daryti kitoje kadencijoje.
– Pone Laučiau, ar Jūs Prezidentės pareiškime nepasigedote kažkokios idėjos, naujo tikslo, kuris iškeltų viziją, kryptį, nurodančią, vardan ko ji kandidatuoja?
– Yra dar kelios diskutuotinos tezės Prezidentės pareiškime. Pavyzdžiui, kad tapome gerbiami tarptautinėje bendruomenėje. Suprask, tai yra penkerių metų nuopelnas. Jūs sutinkate su tuo?
– Mes jau seniai tapome gerbiami tarptautinėje bendruomenėje, o dėl kai kurių pastarųjų metų sprendimų tos pagarbos galėjo ir sumažėti. Nors kalbėti apie tarptautinę politiką yra Prezidento konstitucinė priedermė, ši sritis daugeliui žmonių nėra labai suprantama ir įdomi. Teko girdėti nemažai kritikos D. Grybauskaitei, kad ji kažko nepadarė, kad jai bus daug sunkiau dirbti, nes teks pasiaiškinti, kodėl nepadarė. Tačiau nemanau, kad daugeliui rinkėjų įdomu narplioti praeitį ir aiškintis, kas padaryta ar nepadaryta, pavyzdžiui, užsienio politikoje. Daug svarbiau žinoti, kas bus daroma. Deja, atsakymo į tai dar nėra.
– Grįžtant prie užsienio politikos. Pone Valatka, koks Jūsų vertinimas?
– Kadangi nebuvo įvardintos valstybės, galima sakyti, kad Prezidentė primygtinai liepė surasti CŽV kalėjimą Lietuvoje. Manau, kad dėl šio žingsnio mes tikrai buvome gerbiami Baltarusijoje ir Rusijoje. Tačiau ar tapome labiau gerbiami JAV, ar su savo sąjungininkais Lenkijoje ir Amerikoje pagerinome santykius? Manau, gerokai pabloginome. Jeigu kiltų koks nors konfliktas, pirmiausiai Lietuvą turėtų ginti Lenkijos divizijos, o mes tai išleidžiame iš akių. Susidaro įspūdis, kad valdant D. Grybauskaitei Lenkija tapo didesnė priešė negu Rusija.
O kalbant apie tai, kas naujo Prezidentės pareiškime, tai šis tas naujo yra. Per praėjusius rinkimus D. Grybauskaitė sakė: aš noriu ir galiu. Dabar gi liko tik „noriu“ ir kažkas panašaus į „privalau“. Kai būnant valdžioje lieka tik žodis „noriu“, irgi yra labai liūdna.
– Apie pagarbą kalbėti sudėtinga, nes kiekvienas ją supranta skirtingai. Visų pirma, reikia patiems save gerbti ir apie tai taip pat kalbėjo D. Grybauskaitė. Pagarba sau irgi turi iš kažkur atsirasti. Manau, per pastaruosius metus buvo keletas dalykų, kurie privertė daugiau pagarbos rodyti ir patiems sau, ir prisiprašyti iš kitų.
– Pavyzdžiui?
– Kad ir tie patys NATO gynybiniai planai, kurie buvo labai pasyvūs, kol jų nebuvo išsireikalauta. Reikia pabrėžti, kad ne be D. Grybauskaitės pastangų jie buvo „pramušti“ tiesiogine prasme. Kalbant apie santykius su Lenkija, turėčiau pastebėti, kad ne dėl D. Grybauskaitės jie tapo tokie, kokie yra: tai buvo dviejų nacionalistinių jėgų susidūrimas tiek iš Lietuvos, tiek iš Lenkijos pusės. Tuomečiai abiejų šalių užsienio reikalų ministrai asmeniškai vienas kito nepamėgo, o D. Grybauskaitė jau negalėjo pakeisti tokios situacijos. Ji nebuvo tos konfrontacijos pradininkė.
– R. Valatka: Jeigu Prezidentė turėtų patarėjus, jos kalboje nebūtų sakinio apie pagarbą tarptautinėje bendruomenėje. Juk tai nėra metinis pranešimas ir nereikia aiškinti, kaip visur yra gerai. Būtų užtekę pasakyti, kad noriu kandidatuoti, konservatoriai ir liberalai mane remia, einu į rinkimus ir laimėsiu. Juolab, kad ji yra kandidatė, neturinti jokių varžovų.
– Pone Laučiau, kokios yra D. Grybauskaitės stipriosios ir silpnosios pusės kalbant apie pergalę rinkimuose.
– D. Grybauskaitės silpnybės ir stiprybės yra vienas kito atspindžiai. Jos nemenka stiprybė, kad ji nepriklausoma kandidatė. Prisiminkime, kad per prezidento rinkimus į antrą turą patekdavo ne partijų atstovai, o nepriklausomi kandidatai. Ir D. Grybauskaitės pergalė prieš penkerius metus įrodo tą patį. Ji laimėjo, o partiniai kandidatai smarkiai atsiliko.
Tačiau buvimas nepartiniu turi ir minusų. Kodėl? D. Grybauskaitė neturi komandos, tai minėjo ir R. Valatka. Jos vyriausieji patarėjai vienas po kito pasitraukė iš Prezidentūros, buvo sudaryta nevykusi komanda, nes nei iš vieno Prezidento komandos nepabėgo tiek daug patarėjų. Panašu, kad ir iš tų, kurie dar liko, dalis gali trauktis, vadinasi, komanda bus nauja. Tačiau ar daug yra norinčių ateiti į komandą? Ko gero, mažai kas iš profesionalių politiką išmanančių žmonių norės ateiti į D. Grybauskaitės komandą. Reikės rinktis „iš bėdos“. Tai yra problema ir silpnybė.
Antra D. Grybauskaitės stiprybė ta, kad ji patinka liaudžiai dėl to, jog nieko nepasako – nei ką ji daro, nei kodėl. Anot politologo Lauro Bielinio, ji nemėgsta kalbėti ir nekalba. Dėl to daugelis žmonių linkę suprojektuoti savo lūkesčius į tai, ko ji nepasakė, ir manyti, kad ji galvoje turėjo tą arba aną. Tuo yra naudojamasi ir tai buvo D. Grybauskaitės stiprybė per praėjusius rinkimus – 68 proc. balsų yra labai stipru. Daugelis žmonių į tas tuščias vietas suprojektavo savo lūkesčius ir paaiškinimus.
Tačiau kartu tai yra ir didžiulis minusas, nes neatsakyta į klausimą, ką Prezidentė galvoja apie euro įvedimą, apie referendumą dėl žemės pardavimo. D. Grybauskaitei teks atsakyti į šiuos klausimus. Ir kai ji pasakys, kad euro reikia bet kuriuos atveju, o referendumas dėl žemės pardavimo yra blogai, labai nemaža dalis rinkėjų gali nuo jos nusisukti. Ir tai yra jos silpnybė.
– Pone Janeliūnai, kokia Jūsų nuomonė?
– Kol kas dar nėra silpnų vietų, kurias pati Prezidentė atkleidė. Tačiau jas teks atskleisti ir netgi pripažinti kai kurias klaidas. Teks pripažinti, kad teisėsaugos, saugumo sistemoje pradėtos reformos liko neužbaigtos, kad paskirti netinkami vadovai ir juos reikės keisti. Šios silpnybės atsiskleis, to D. Grybauskaitė išvengė pirmosios rinkimų kampanijos metu, tada ji buvo be silpnybių. Kiekvienam, siekiančiam likti poste ir antrą kadenciją, tenka išvardinti ne tik gerus darbus, bet ir pripažinti klaidas. Tačiau aš nesu tikras, ar Prezidentė pripažins savo klaidas. Anksčiau ji to daryti nemėgdavo. Jeigu D. Grybauskaitei pavyks prisipažinti klydus, tai gali tapti ir jos stipriąja puse. Manyčiau, tautai gali patikti politikas, viešai pripažįstantis savo silpnybes.
– Pone Valatka, Jūs juokiatės. Manote, greičiau akmuo pavirs vandeniu?
– O Eligijus Masiulis, Andrius Kubilius?
– E. Masiulis gali agituoti už ką tik nori, prezidento rinkimuose jo balsas į dangų neina. Kita vertus, per penkerius metus Prezidentė prarado didelę dalį šalininkų. Pavyzdžiui, po Garliavos istorijos teisinės valstybės šalininkai pasipiktino, kad ji gina įstatymus pažeidinėjančią teisėją. O Garliava pasipiktino, kad ji negynė teisėjos. Matyt, nemaža dalis iš šių sluoksnių už Prezidentę nebalsuos. Ji pati nurėžė nuo savo rinkėjų nemažą kiekį. Tačiau esu įsitikinęs, kad kiekio, kuris dar liko, visiškai pakaks laimėti rinkimus, nes stipraus varžovo nėra.
– Pone Janeliūnai, ar gali kas nors kitas tikėtis laimėti prezidento rinkimus?
– Visų pirma, reikia patekti į antrąjį turą. D. Grybauskaitei reikia kuo greitesnės rinkimų kampanijos ir stengtis laimėti jau pirmajame ture. Antrasis turas jau bus „vienas prieš vieną“ ir gali būti taip, kad tie, kurie nebalsavo už Grybauskaitę pirmame ture, nebalsuos ir antrame. Ir štai čia gali būti visko. Prisiminkime, kaip buvo su V. Adamkumi ir Rolandu Paksu. Tačiau dabar situacija gali būti kitokia, nes Adamkus ir Paksas buvo kraštutiniai kandidatai. Jei remsimės apklausomis, patekus į antrą turą Zigmantui Balčyčiui, jis nebus tas kraštutinis kandidatas, atsveriantis D. Grybauskaitę. Juolab, kad Z. Balčytis kol kas nerodo didelio noro laimėti rinkimus.
– V. Laučius: Sunkiai įsivaizduoju, kad kažkas kitas, o ne D. Graybauskaitė laimės rinkimus. Realiausias kandidatas į antrąjį turą yra Z. Balčytis, tačiau dažniausiai Lietuvoje į antrą turą patenka arba laimi rinkimus tas, kas aštriai kritikuoja vykdomąją valdžią. 1997–1998 metais Artūras Paulauskas ir V. Adamkus aštriai kritikavo Gedimino Vagnoriaus Vyriausybę, D. Grybauskaitė laimėjo rinkimus kritikuodama Gedimino Kirkilo Vyriausybę, o kokią Vyriausybę kritikuos Z. Balčytis? Algirdo Butkevičiaus? Naivu tikėtis, kad jis nekritikuodamas valdžios ir sakydamas, kad tiesiog nori būti Prezidentu, laimės rinkimus.