Moteris piktinosi Liudo ir Ryčio vedamomis psichologinėmis paskaitomis bei emocijų paleidimo užsiėmimais, kurie gali nežinia kur nuvesti.
Kaip internete rašo emocijų paleidimo ir meditacijos meistru prisistatantis Rytis, kurį savo istorijoje vis minėjo Rima, jis pats ilgą laiką ieškojo kelio į asmeninę laimę ir džiaugsmą. Per pastaruosius aštuonerius metus išbandė įvairias mitybos sistemas, sėkmės psichologijas, koučingą, neurolingvistinį programavimą, vieną kitą ezoterinį dalyką, įvairias meditacijas.
„Mano sienos neišpuoštos diplomais ir sertifikatais. Tai, ko mokau, išbandžiau praktiškai ir pasilikau tik tai, kas buvo naudinga. Dabar vedu individualius užsiėmimus ir mokau emocijų paleidimo technikos. Padedu išspręsti skaudžius praeities įvykius, pašalinti kompleksus ir apribojimus, kurie trukdo laisvai elgtis ir mėgautis tuo, ką veikiam“, – prisistato jis.
Interneto svetainėje laimingi.lt, kurią kaip savo nelaimių priežastį taip pat nurodo DELFI parašiusi moteris, galima rasti vidinės laisvės ir santykių konsultanto Liudo Vasiliausko vedamų kursų su meditacijų stovyklomis kainas. „Taip, tai kainuoja, bet čia pasirinkimas. Pastebėk ar patinka, ar ne ir spręsk. Tai atneša pasitikėjimą savimi ir ramybę į gyvenimą“, – rašoma svetainėje.
Rimai laimės mokymai atnešė vien vargą.
„Anksčiau su šeima gyvenome miške, moliniame namelyje, apie kurį mano vyras svajojo ir pats savo rankomis statė, kol dirbau“, – pasakojo ji.
Gimė dukra. Rimos teigimu, vyras jai labai padėdavo, be jo ji net nebūtų išgyvenusi miško sąlygomis. Tačiau kai dukrytei suėjo dveji metai, jis medikų buvo išvežtas į Naujos Vilnios psichiatrijos ligoninę.
„Mūsų bendras gyvenimas prasidėjo prieš penkerius metus, bet tik palyginti neseniai sužinojau, kad jis taip rimtai sirgo psichinėmis ligomis, kas metus ar dvejus atsidurdavo ligoninėje. Jis kalbėjo, kad sirgo šizofrenija, bet kad tai taip rimta supratau tik prieš pusantrų metų, kai tapo nesuvaldomas – bėgiojo po miškus, pievas. Po to, kai išlaužė kaimynų duris, teko kviesti greitąją pagalbą. Jis jau kėlė grėsmę man ir aplinkiniams, su benzininiu pjūklų bėgiojo aplink namus, juo ,,piešdamas” ant malkinės durų „širdutes“, – pasakojo Rima.
Liko žiemą miške be galimybės išvykti
Kai vyrą išvežė į ligoninę, ji su dukra liko šiaudiniame name, žiemą, beveik be malkų ir be galimybės išvažiuoti, nes nevairuoja. Sunkiu metu padėjo kaimynai ir už tai Rima jiems dėkinga.
Visą laisvą laiką tuomet ji skyrė pažinčiai su vyro liga, ieškojo būdų jam padėti, ištraukti iš ligoninės.
Dėl to kartą į Naująją Vilnią nuvyko su minėtuoju Ryčiu, kuris – profesionalus informatikas, tačiau domėjosi Vedų kultūra ir buvo pradėjęs vesti seminarus žmonėms.
„Rytis bandė su juo pasikalbėti, bet nesugebėjo atkreipti į save dėmesio. Garbės, pripažinimo troškimas liejosi per kraštus, tad negavęs „reikiamos dozės” nuskubėjo į kitą susitikimą. Supratau, kad Rytis gali padėti tik sveiko proto žmonėms ir visiškai neturi patirties bei kompetencijos užsiimti su turinčiais psichikos sutrikimų. Čia spraga, į kurią turėtų atkreipti dėmesį įstatymų leidėjai ir institucijos, saugančios žmonių sveikatą“, – įsitikinusi Rima.
Dar viena jos viltis padėti sergančiam vyrui dužo. Rimos žodžiais, Rytis buvo toks „rūpestingas”, kad per du mėnesius net nepasiteiravo, kaip sekasi jos vyrui.
Pati buvo viena iš bandomųjų triušių
Apie Ryčio taikomą jausmų paleidinėjimo praktiką ji taip pat turi savo nuomonę, nes buvo „viena iš bandomųjų triušių“.
„Kelis kartus su Ryčiu bandėme paleisti mano emocijas, pakeisti požiūrį į jas, į įvykius, kurie su manimi tuo metu vyko. Na, tiesiog man buvo smalsu, kaip tai veikia ir kodėl traukia žmones. Tačiau pati praktika pasirodė labai abejotina ir net pavojinga žmonėms su nestabilia psichika. Jautresni, jausmingesni, sunkiai kontroliuojantys emocijas sesijos metu gali tiesiog negrįžtamai „nuskristi”, išprotėti“, – sakė Rima.
Moters manymu, apie tai informatiką baigęs Rytis gal net nežino, tad „nesusimąstydamas toliau užsiima neetiška ir mūsuose įstatymais nereglamentuota veikla, mat psichoterapija Lietuvoje gali užsiimti ir neturintys tokio išsilavinimo“.
Gydė elektrošoku
Kad būtų arčiau sergančio vyro, Rima su dukra persikėlė iš šiaudinio namelio į Vilnių, prisiglaudė pas draugę: „Lankiau jį kasdien, nes jaučiau, o ir pats šnekėjo, kad jam manęs reikia. Kaskart apsidžiaugdavo mane pamatęs, bet vaistai nepadėdavo grįžti į normalią būseną. Kalbėdavo padrikomis, tarpusavyje nesusijusiomis frazėmis, tad buvo priimtas kraštutinis sprendimas – taikyti elektroimpuslų terapiją“.
Po 21 dienos ligonis buvo perkeltas į bendrą skyrių, po 40 dienų grįžo iš psichiatrinės ligoninės ir, Rimos žodžiais, šeimoje prasidėjo naujas gyvenimo etapas.
Vis dar sunkios būklės, vartodamas stiprius vaistus, jos vyras nuvyko pas Rytį – pabendrauti, išmokti ,,paleidinėti jausmus”. Pasiliko nakvoti, o ryte paskambinęs pasakė, kad reikia savaitei į stovyklą, Rytis dosnus ir apmoka visas išlaidas, kurios siekia 1000 litų.
Atskyrė nuo šeimos
„Jau tada pajutau, kad šeima Almantui nusikėlė į antrą planą – mes namuose neturėjome maisto, reikėjo savaitei važiuoti jo užsipirkti. Be to, po pusantro mėnesio vyro nebuvimo namuose ir aš nenorėjau dar savaitei skirtis, nors dukra jam pasidarė tarsi konkurentė. Kai tik atsidūrė ligoninėje, nuo pat pirmos dienos kartojo, kad jei jos nebūtų, man leistų pasilikti palatoje, būti šalia visą laiką, kol blogai jaučiasi“, – pasakojo Rima.
Iš konsultacijos jos vyras į namus grįžo su Ryčiu. Atvežė maisto visai savaitei, tačiau į Rimos klausimus atsakinėjo tik Rytis ir labai piktai.
„Tada ir supratau, kad važiuoti į stovyklą buvo ne mano vyro sprendimas, o Ryčio įsakymas. Nes jis taip nusprendė. Taip pat, kad mano vyrui nebereikia vartoti vaistų. Rytis nusprendė, kad аš manipuliuoju savo vyru ir jį reikia nuo manęs atskirti, tad visą savaitę, kol jis bus stovykloje, jo telefonas bus išjungtas! Į klausimą, kas bus, jei jam pasidarys blogai, Rytis atsakė: „O ką tu galėsi pakeisti?“, – piktinosi Rima, mananti, kad „Ryčiui tiesiog įdomu eksperimentuoti su nestabiliais žmonėmis, jam nerūpi kas gali atsitikti ar atsitiks, jis neprisiima jokios atsakomybės už savo veiksmus“.
Akyse virto daržove
Per keturias dienas, kai staigiai nutraukė vartoti psichiatrų skirtus vaistus, jos vyro būklė taip pablogėjo, kad jis pats priėmė sprendimą vėl juos gerti. Grįžęs namo puolė į dar gilesnę depresiją.
„Kaltinti Rytį jau buvo beprasmiška, mano vyras akyse virto daržove. Dienų dienas gulėdavo lovoje, beveik nieko nevalgė, nesirūpino savimi. Dukters balsas jam keldavo pyktį, susierzinimą ir agresiją. Gyvenau neviltyje – turėjau dirbti, auginti dviejų metų vaiką ir dar slaugyti ant patalo gulintį ligonį. Likti šiaudiniame name tapo nebeįmanoma, o eiti nebuvo kur. Vyriškos pagalbos beveik nesulaukdavau, o kiekvieną prašymą kaip aidas sekė Ryčio žodžiai: „Tu manipuliuoji, kontroliuoji, paleisk ir gyvenimas tavimi pasirūpins... Leisk jam daryti tai, ką jis nori“. Man buvo labai sunku tiek morališkai, tiek fiziškai. Supratau, kad negaliu jam padėti, jie jis pats sau padėti nenori. Kasdien girdėdavau vyro žodžius apie savižudybę, vis prastėjo jo santykiai su dukra“, – kaip košmarą prisimena Rima.
Pasak jos, dėl nereikšmingų dalykų susierzinęs vyras purtydavo, stumdydavo, keldavo už kaklo dukrytę ir net galėdavo įspirti. „Kuo skubiau išskirdavau juos, kad abu nusiramintų. Paskutinis lašas buvo jo žodžiai: „Atiduodam vaiką į vaikų namus ir gerai, ramiai, laimingai gyvensime“. Man net širdį tada suėmė. Įkvėpiau oro, iškvėpiau, valdžiausi, kad nepradėčiau rėkti, nors protas kartojo: „Nusiramink, tai ligonio sapaliojimai“, – pasakojo Rima.
Išsikraustė į Panevėžį
Po to įvykio suprato, kad pavojinga likti kartu, tad išsikraustė. Dukrai buvo sunku skirtis su tėvu, dažnai ją tekdavo raminti vakarais prieš miegą, bet pažadėti, kad rytoj tėtukas atvažiuos, ji negalėjo.
Likęs vienas jos vyras paguodos ieškojo pas Rytį, kuris „vėl buvo labai dosnus ir sumokėjo už stovyklą“.
Rima neneigia, kad toji stovykla jos vyrui suteikė viltį grįžti į normalų gyvenimą, pasijusti visaverčiu žmogumi, atgaivino kūrybiškumą.
„Įvykiai susiklostė taip, kad grįžau namo. Susitarėm, kad jei norime likti kartu, turime kažką daryti, keisti gyvenimą. Atsirado galimybė kraustytis į Panevėžį. Nuo naujųjų metų gyvenome mieste, be miško, tačiau atkrito daug buitinių rūpesčių, vaikas pradėjo eiti į darželį, vyras dirbo pas tėvą. Tačiau jis labai norėjo dalyvauti trijų mėnesių seminare, kurį organizavo Rytis. Sutikau, nors po to, ką išgyvenau po pirmos stovyklos, nepasitikėjau jo metodais“, – pasakojo moteris.
Po seminaro santykiai šeimoje vėl pradėjo prastėti. Rimos vyras pasinėrė į Ryčio programą. „Tenka pripažinti, kad Rytis yra geras programuotojas. Tik dabar dvejetainę kodų sistemą pakeitė žaidimais su realiais, gyvais ir ligotais žmonėmis“, – ironizavo Rima.
Už stovyklą jos vyras jau mokėjo iš šeimos biudžeto. „Buvom sutarę, kad kai grįš keliausim su vaiku, daug laiko leisim kartu, pradėsim kartu sportuoti. Tikėjau jo pažadais ir laukiau. Tačiau tik grįžęs jis pareiškė, kad už savaitės prasideda naujas Ryčio kursas, paskui vėl bus stovykla. Tapo akivaizdu, kad gyvena jau ne su šeima, o su su mokytojais ir ,,emocijų paleidimo“ partnerėmis. Rytais keldavosi 5 ryto, kad pabendrautų su ,,paleidimo“ partnere, vakarais vėlai guldavo, nes klausydavo „Gyvojo meilės kurso“ paskaitų, meditacinės muzikos. Į šią beprotybę pradėjo traukti ir mane“, – pasakojo Rima.
Sijonas – žemiau kelių, ant galvos – skarelė
Be viso to, vyrui pradėjo kliūti jos išvaizda. Nepatiko, kad Rima dažosi, sijonai neva turi būti žemiau kelių, o ant galvos – skarelė. „Aš nejuokauju. Kaskart, kai mane pamatydavo su trumpu sijonu, makiažu ir dar aukštakulniais, baisiausiai supykdavo. Tada užsidarydavo kambaryje, paleisdavo savo jausmus ir po kiek laiko išėjęs sakydavo visiškai priešingus žodžius, kaip aš gražiai atrodau, kokia aš nuostabi ir kaip stipriai jis mane myli. Mane tokiais momentais ištikdavo šokas. Nesuprasdavau kaip per tokį trumpą laiką galima radikaliai pakeisti nuomonę. Buvo akivaizdu, kad jis tik įtikindavo save tuo, kuo pats netikėjo tam, kad nesipyktų su manimi“, – prisiminė DELFI pašnekovė.
Metė darbą ir iškeliavo
Dabar situacija tokia: Rimos vyras metė darbą ir iškeliavo į Molėtų rajoną, prie Alantos „savo mokytojui Liudui statyti šventyklos už maistą ir galimybę ten pagyventi“.
„Mes su dukra likome jo tėvo bute, už 90 eurų nuomos mokestį. Aš darbo neturiu. Skyrybų popieriuose, kurie buvo man perduoti – vyro įsipareigojimas mokėti 100 eurų vaiko išlaikymui. Kaip tik užteks jo tėvui, nuomai už būstą padengti“, – liūdnai juokavo Rima.
Apie išsiskyrimą jos vyras kalba „ be atsakomybės, kaip apie kažką lengvo, pozityvaus ir nereikšmingo“. Jo žodžiuose moteris girdi ,,emocijų paleidimo“ praktikų atgarsius: „Atsipalaiduok ir gyvenimas tavimi pasirūpins“. Tačiau kas pasirūpins jų vaiku, jeigu ir Rima atsipalaiduos?
„Laimingųjų“ stovyklas, kurias veda vidinės laisvės ir santykių konsultantas L. Vasiliauskas, moteris tapatina su dirbtinio rojaus iliuzija. Atvykusiam žmogui niekuo nebereikia rūpintis, tik sėdėk, medituok, klausyk paskaitų, vediškos muzikos ir mėgaukis bendravimu su bendraminčiais. Tačiau grįžę iš stovyklos žmonės vėl pasineria į pilką gyvenimą, darbus. „Dirbą, dirba, dirba... Tikslas užsidirbti pinigų (stovykla kainuoja ne pigiai) ir vėl važiuoti į stovyklą, į „šventą vietą“, į „rojų“. Užburtas verslo ratas“, – apibendrino Rima.
L. Vasiliauskas: šventykla – tik vieta, o švenčiame savo širdyse
Paklaustas, kas per šventykla kyla Molėtų rajone netoli Alantos, kurios nuotraukomis dalijamasi socialiniuose tinkluose, L. Vasiliauskas DELFI paaiškino, jog šventykla – tai tik vieta, o švenčiame savo širdyse.
„Aš statau savo svajonę, kad žmonės galėtų atvažiuoti, pabūti be pastangų, susitikti su savim, savo Dievo buvimu. Tai bus trijų pastatų kompleksas. Viename žmonės ilsėsis ir gyvens, kitame dainuos, medituos ir švęs, o trečiame gyvenu aš su šeima“, – DELFI pasakojo vidinės laisvės ir santykių konsultantas.
Girdėdami žodį „šventykla“ žmonės jį priskiria religinei bendrijai. Tačiau L. Vasiliauskas savęs su nė viena nesieja.
„Nežinau, kaip paaiškinti, nors visa tai labai paprasta. Kai panyrame į tylą, paleidžiame savo mintis, savo negatyvius prisiminimus ir jausmus, tiesiog tampame viena, atrandame bendrą meilės lauką. Šventykla ir būtų skirta bendrumui tarp mūsų ir visų religijų atrasti“, – sakė jis.
Paprašytas pakomentuoti Rimos istoriją, L. Vasiliauskas baigė pokalbį. Kaip vėliau parašė per feisbuką, jis negali komentuoti asmeninių žmonių santykių, nes tai jų reikalas. Taip pat pridūrė, kad Rimos vyras prisidėti prie šventyklos statybų pasisiūlė pats, be jo prašymo ar kvietimo.