Atrodė, kad atvykau į Marsą. Taip savo pirmąjį vizitą į Lietuvą 1988 m. prisimena lietuviškų šaknų turintis režisierius iš Niujorko Vincas Sruoginis.
Iš Vakarų grįžę desantininkai (iš kairės) Klemensas Širvys-Sakalas, Juozas Lukša-Daumantas, Benediktas Trumpys-Rytis. Kazlų Rūdos miškas, 1950 m. spalis. (Genocido aukų muziejaus nuotr.)

Trečiadienį Vilniuje pristatomas dokumentinis filmas „Nematomas frontas“, pasakojantis apie 1944–1953 m. vykusią partizaninę kovą su Sovietų imperija.

Interviu DELFI V. Sruoginis pasakojo apie miško brolių kovą ir paaiškino, kodėl kare gintų ne JAV, o Lietuvą.

– Papasakokite apie savo lietuviškas šaknis. Žinau, kad Jūsų senelis Anicetas Simutis buvo diplomatas, Lietuvos generalinis konsulas Niujorke, visą savo gyvenimą skyręs kovai už šalies nepriklausomybę.

– Jis atvyko į JAV 1939 m. prieš pat karą – dirbo konsulu Niujorke. Kada prasidėjo karas, jis gavo telegramą, kad Lietuvoje pavojinga ir kad jis turi likti JAV. JAV niekada nepripažino Lietuvos okupacijos, tad jis liko savo poste 50 metų iki pat Nepriklausomybės atkūrimo. Kada Lietuva 1991 m. priimta į Jungtines Tautas (JT), jis buvo pirmasis Lietuvos ambasadorius JT. Jis, būdamas garbaus amžiaus, nepriklausomybės metais grįžo į Lietuvą. Senelis ir palaidotas Vilniuje.

A. Simutis buvo mano mamos tėvas. Mano tėvas kilęs iš Marijampolės rajono. Jis turėjo palikti šalį, nes jo tėvas buvo advokatas: dėl to grėsė būti ištremtam į Sibirą. Taigi senelis su šeima pabėgo į JAV, išskyrus vieną seserį, kurios vyras kovojo pasipriešinimo judėjime. Taip jie atsiskyrė 50 metų – mano senelis savo seserį pamatė 1988 m.

Vincas Sruoginis
Vincas Sruoginis
© DELFI / Kiril Čachovskij

Taigi Niujorke augau su stipriu lietuvio identitetu. Dėl to šiek tiek kalbu lietuviškai. Dabar Niujorke nėra daug žmonių, su kuriais galėčiau kalbėti lietuviškai.

– Kiek laiko kartu su partneriais – Jonu Ohmanu ir Marku Johnstonu – kūrėte filmą? Ką reiškia jo pavadinimas „Nematomas frontas“?

– Gegužę buvo 8 metai, kai susipažinau su Jonu ir gimė idėja sukurti filmą. Filmuoti ėmėme prieš 6 metus, filmas baigtas beveik prieš 2 metus.

„Nematomas frontas“ – taip sovietų kariai tarpusavyje vadino savo kovą su partizanais. Tai išsiaiškino Jonas. Pamanėme, kad tai būtų įdomus pavadinimas filmui. JAV tai negirdėta istorija – ten niekas nežino apie rezistencinę kovą. Filmas – geras būdas pristatyti partizaninį judėjimą.

– Kaip sekėsi paimti interviu iš smogikų?

– Prieš keletą metų Jonas sukūrė filmą „Smogikai“, taigi jis įgijo jų pasitikėjimo. Dėl to jie ir kalbėjo su mumis. Mūsų manymu, svarbu parodyti, kad yra ir kita istorijos pusė: negali kalbėti apie rimtus dalykus nebūdamas sąžiningas ir nešališkas. Pakalbinome keletą smogikų, pagrindinis jų – Pranas Preikšaitis. Jie garbingo amžiaus, jų atmintis jau miglota.

– Filme pasakojate legendinio partizano Juozo Lukšos-Daumanto ir jo žmonos Nijolės Bražėnaitės istoriją. Žinau, kad Nijolę pažįstate daug metų. Koks buvo jos gyvenimas po vyro mirties?

– Ji atvyko į JAV šeštajame dešimtmetyje. Jai padėjo toks kongresmenas Charlesas J. Kerstenas, kuris, atvykęs į Europą, tyrė komunizmo plitimą pasaulyje. Jis žinojo, kad Lietuvoje stiprus antikomunistinis judėjimas. Apie kongresmeną kalbame filme. Jie susipažino Vokietijoje, jis labai susidomėjo J. Lukšos-Daumanto istorija. Nijolė tapo artima su jo šeima, C. Kerstenas pagelbėjo Nijolei emigruoti į JAV. 

Nijolė Bražėnaitė
Nijolė Bražėnaitė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Iš pradžių Nijolės gyvenimas JAV buvo sunkus. Ji turbūt tvirčiausia moteris, kokią teko sutikti. Ji niekada nesako ne, niekada nepasiduoda, labai atkakli moteris. Nijolė pasiekė, kad jos medikės diplomas būtų pripažintas JAV ir čia pradėjo kurti naują gyvenimą. Žinau ją visą gyvenimą – Nijolė bendravo su mano seneliu, lankė vidurinę mokyklą Kaune su mano močiutės seserimi. Mūsų šeimas sieja stiprūs ryšiai.

Ji ilgai laukė ir 1960-aisiais ištekėjo antrąkart. Nijolės vyras buvo italas, karą išgyvenęs Italijoje.

– Žinau, kad kai filmą liepą pristatėte Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime Prienų rajone, sakėte, kad jei kiltų karas, kovotumėte už Lietuvą, ne JAV. Kodėl?

– Jei dabar JAV reikėtų griebtis ginklo – ten kultūra skirtinga. Tikiu, kad Amerika didi šalis, myliu ją, bet gali už JAV kovoti skirtingais būdais ir kariauti darydamas reikiamus dalykus. Bet dabar JAV sunkūs laikai ir nebūtinai sutinku su viskuo, ką daro JAV valdžia.

Šalis pasidalijusi, susiskaldžiusi, labai pikta, jai sunkus metas. Liberalai ir konservatoriai negali dirbti kartu, o istoriškai vienas geriausių dalykų JAV būdavo tas, kad jie galėdavo dirbti kartu ir šaliai padaryti naudingų dalykų.

2014-ais kova už šalį tik padidintų įtampą. Pavojinga sakyti, bet Amerikos kultūroje žmonės, kurie tokius dalykus sako, yra kraštutiniai dešinieji. Todėl Amerikoje pavojinga sakyti, kad kovočiau už JAV.

Tuo metu kalbant apie kovą dėl Lietuvos, augau su mentalitetu, kuris atėjo iš tėvų ir senelių. Mano širdis ir siela lietuviška. Pagal mano auklėjimą tragedija buvo tai, kad negalėjau čia gyventi. Po to, kai taip įsigilinau į istoriją ir asmeninę istoriją kurdamas filmą, kada sėdėdavau iki paryčių žiūrėdamas interviu, suprasdamas, kad šie žmonės padarė tokius gerbiamus dalykus... Jie nesijaudino dėl savęs – kaip J. Lukšos-Daumanto brolis Antanas Lukša filme sakė – taip buvo, tu paprasčiausiai darei taip. Jei myli savo šalį, kovoji už ją. Tai paprasta.

– Ar galite save įsivaizduoti J. Lukšos-Daumanto situacijoje?

– Neįmanoma pasakyti, kadangi nežinome, kaip viskas būtų. Tai buvo prieš tiek metų, mes niekada nesuprasime, kaip viskas atrodė. Mes žinome tik tai, ką žmonės mums pasakoja, ką skaitome knygose. Ar kovočiau? Turbūt taip, nes kovojo 6 proc. žmonių – tai labai daug – tiek buvo įtraukta į pasipriešinimo judėjimą. Taigi statistiniai duomenys sako, kad turbūt taip. Kaimuose buvo žmonių, kurie partizanais buvo vieną dieną. Kiekvienas padėjo.

Tai, kas daro J. Lukšą išskirtiniu – jo grįžimas į Lietuvą. Tai jį daro herojumi. Jis galėjo likti Paryžiuje, su Nijole turėti šeimą ir gyventi nuostabų gyvenimą, tačiau grįžo.

– Ką žinote apie Joną Kukauską – J. Lukšos-Daumanto išdaviką? Žinau, kad niekas nenorėjo apie jį pasakoti.

– Tai buvo sudėtinga. Imant interviu, žmonės nenorėjo apie jį šnekėti, nes buvo labai įskaudinti ir jautėsi išduoti. Nesvarbu, ar jie su juo buvo susitikę gyvai, ar ne, jie jautėsi taip išduoti, kad niekas nenorėjo apie jį kalbėti. Štai kodėl naudojome seną interviu, kuriame J. Kukauskas kalba. Tai buvo vienintelis kelias, kuriuo galėjome gauti informacijos apie J. Kukauską. Mums prireikė kelerių metų, kol suradome tą interviu, jis padėjo papasakoti istoriją.

Vincas Sruoginis
Vincas Sruoginis
© DELFI / Kiril Čachovskij

Žmonėms, kurie išgyveno tuos laikus, tai ne filmas – tai jų gyvenimai. Mums tai istorija, kuri padeda iliustruoti, koks svarbus J. Lukša-Daumantas buvo. Daliai žmonių buvo skausminga kalbėti apie J. Kukauską, matyti jį ekrane, bet manau, kad tai buvo svarbu. Jei nori nuoširdžios diskusijos, turi pateikti abi puses.

Juokinga, kai mano amerikiečiai draugai, pamatę filmą, sako „O, Kukauskas, prakeikimas!“. Nors jie neturi jokių sąsajų su Lietuva. Taigi net filmą pamatę amerikiečiai pyksta ant J. Kukausko, stebisi tuo, ką jis padarė.

– Kaip prisimenate savo pirmąjį vizitą į Lietuvą?

– Tai buvo 1988 m. Mes gavome turistinę vizą, žinau, kad mus lydėjo ir stebėjo, ne viską leido daryti. Bet vis tiek galėjome išsėlinti susitikti su šeima. Aš buvau labai jaunas, mokiausi vidurinėje. Kai esi paauglys, žiūri į pasaulį kitomis akimis nei būdamas vyresnis, bet kartais atrodydavo, kad nusileidau Marse.

Pavyzdžiui, nueini į parduotuvę, o lentynos tuščios. Tu perki kažką, o skaičiuoja skaitliukais. Tai labai senoviškas būdas – skaičiuoti skaitliukais mokiausi pirmoje klasėje.

– Tačiau kaimo parduotuvėse skaitliukai tebenaudojami ir dabar.

– Taip, bet iš JAV atvykusiam paaugliui, kuriam rūpi „Nike“, riedlentės, televizoriai, kur didžiuliai prekybos centrai, tai sukėlė nuostabą. Atrodė, kad tai kitas pasaulis. Tačiau džiaugiuosi, kad į Lietuvą atvykau jaunas – tai padėjo labiau suprasti pasaulį. Iki tol tik iš pasakojimų buvau girdėjęs apie Lietuvą, atvykti ir pamatyti pačiam buvo labai svarbu. Tai padėjo ir kuriant filmą – turėjau supratimą, kaip Lietuva atrodė okupacijos metais.

Dabar vaikštant Gedimino prospektu norisi sakyti „vau“. O tada, pamenu, kur dabartinis „Novotel“ pastatas, stovėjo parduotuvė, joje buvo tamsu. Pamenu, mano sesuo nusipirko keletą „Anties“ plakatų. Tai buvo vienintelis dalykas, kurį pavyko gauti.

– Kartu su „Nematomu frontu“ Lietuvoje paplito apyrankės – žalios juostelės, reiškiančios pagarbą partizanams, dar vadinamiems miško broliais. Šiuo ženklu puošiami profiliai socialiniuose tinkluose. Kieno tai idėja?

– Tai „Kino pavasario“ sumanymas. Jie mums pasiūlė šią idėją, dabar daug įžymybių dėvi apyrankę. Štai ir kanojininkas Jevgenijus Šuklinas, į Lietuvą prieš kelias dienas parvežęs pasaulio čempionato bronzos medalį, grįžo su šia apyranke. Sekmadienį nuėjau pietų, kavinėje keletas žmonių dėvėjo šias apyrankes. Kada matau nepažįstamus žmones, remiančius šią idėją, mano širdis lydosi. Žmonės tuo tiki, domisi filmu. Man, atvykusiam iš JAV, tai sunku nusakyti žodžiais.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: pajusime tikrą rudens alsavimą (7)

Iki pat savaitės pabaigos šalyje išsilaikys gaivūs orai , dažnai varvės dangus, įsismarkaus...

Traukinys Maskva-Vladivostokas: lietuviai juo vyko, tikėdamiesi nuotykių ir problemų (202)

Šią vasarą aš – Tadas, ir mano brolis Mantas, atostogoms nusprendėme pasirinkti kiek...

Sezoninį darbą pasirinko dėl neįprastos priežasties: šis įdarbinimas buvo pats svarbiausias (15)

Dauguma jaunuolių sezoninį darbą renkasi dėl paprastų priežasčių, vieni nori užsidirbti...

Eksperimentas: 7 absoliutaus pritarimo vyrui dienos (21)

Kas bus, jei ištisą savaitę pamėginsime pritarti bet kokiam vyro sprendimui? Eksperimentas, kurį...

Tris kartus už nuosavus tvirtesni dantys – per parą (51)

„ Dantys per vieną valandą – dantys vienai valandai“, – anksčiau ironizuodavo...

Rusijos propagandos gniaužtuose atsidūrusios šalies atstovė: žmonės mąsto, emigruoti ar dar palaukti (299)

Jauna moteris, buvusi kandidatė Moldovos prezidento rinkimuose Maia Sandu yra pasiryžusi...

Prasidėjo visiškas Saulės užtemimas: pasigrožėkite vaizdais (28)

Rugpjūčio 21 d. įvyks neeilinis visiškas Saulės užtemimas, kurį galės stebėti tūkstančiai...

Žvaigždžių gretos byra: Europos čempionatas – be būrio elitinių žaidėjų (23)

Savaitgalį vos per 24 valandas iš Europos krepšinio čempionato žaidėjų sąrašo buvo...

Į susišaudymo Vilniuje sūkurį pateko ir S. Stavickis-Stano (114)

Pirmadienio vakarą Vilniuje , Antakalnio gatvėje, aidėjo šūviai. Policijos duomenimis, tarp...

Vilniuje esančioje Antakalnio gatvėje aidėjo šūviai papildyta 20.44 (86)

Šiandien Vilniuje aidėjo šūviai. Antakalnio gatvėje esančioje kavinėje tarp susipykusių...