Negalima vaikams meluoti
„Visi esame pažymėti lyties ženklu. Vaikų lytinis auklėjimas yra vaiko asmenybės, turinčios lytį, ugdymas. Bet svarbiausia yra ne lytiniai santykiai, o meilė. Dabar apie lytinius santykius dažnai kalbama tik kaip apie biologiją. Tačiau jie išreiškia gilesnius jausmus. Vaiką reikia išmokyti mylėti save, pažinti savo kūną. Kai jis mylės save, gerbs ir save, ir kitus. Kai vaikas yra mylimas, daug problemų išsisprendžia savaime“, − sako N. Liobikienė.
− Nuo kada su vaikais reikėtų pradėti kalbėti apie lytinius santykius? Derėtų laukti, kol jie paklaus, ar tėvai turėtų parodyti iniciatyvą?
− Vaikai neklausia apie lytinius santykius. Jie klausia „iš kur aš atsiradau“? Tai yra labai svarbus momentas. Jei vaikas klausia, būtina atsakyti teisingai, suprantama, pagal jo amžių, neišsiplečiant per daug, neraustant ir nebąlant.
Jei tėvai susinervina, pradeda meluoti, kokią žinią jie perduoda vaiko pasąmonei? Kad tai − dalykas, apie kurį geriau neklausti. Kodėl taip darome? Matyt, patys blogai jaučiamės arba mūsų tėvai taip jautėsi. Tada vaikas eis į gatvę, pas vyresnius draugus. Taip praleidžiame progą pasikalbėti ir paliekame spragą.
Vaikas gimsta su lytimi, tai nulemta biologiškai. Jei paveldėjo X chromosomą iš mamos ir Y iš tėvo, bus berniukas, jei iš abiejų X chromosomas – mergaitė. Kito varianto ir kitos lyties nėra.
Vaikams svarbu paaiškinti apie privatumą. Vaikai turi žinoti, kad jie turi kūno vietas, kurių niekas negali liesti, niekas negali norėti į jas žiūrėti. Jei kas kėsinsis, vaikas žinos, kaip reaguoti, pasakys apie tai mamai ar tėčiui.
− Ar teisingai ir laiku dabar mokyklose pradedami nagrinėti lytinio švietimo klausimai?
− Čia galima priminti XX a. pr. šveicarų pedagogą F.V. Feorsterį, kuris parašė knygą „Seksualinė etika ir seksualinė pedagogika“. Jo nuomone, lytinis auklėjimas − ypač svarbi sritis, už kurią atsakingi tėvai. Auklėjimas vyksta pagal amžių ir tėvai turi būti pasirengę atsakyti į klausimus teisingai. Paauglystėje kyla klausimai, susiję su lyties identiteto formavimusi, kūno pokyčiais, emociniais pokyčiais, todėl šiame tarpsnyje būtina padėti paaugliui surasti save, išsiugdyti valią, išmokti siekti gyvenimo tikslų.
Bet juk pirmiausia žmogus nori būti mylimas. Paauglys ieško meilės, o jam pasiūlomas seksas.
Skaitau spaudoje, kad, pavyzdžiui, socialinės rizikos šeimoms duodamos kontraceptinės piliulės, moterims įstatomos spiralės. Ar problema yra tai, kad moteris gimdo mūsų demografiškai nykstančioje šalyje ar tai, kad ji nemoka elgtis su vaikais? Nuo tų piliulių ji neišmoks elgtis su vaikais, tačiau tikrai pajus kaltės jausmą, kam vaikus gimdė. Nuo kaltės jausmo menkėja ir taip žema jos savigarba, o nuoširdžios pagalbos iš aplinkos nesulaukia.
− Paaugliai kartais jums pareiškia, kad yra homoseksualūs. Kaip kalbatės su tokiais jaunuoliais?
Jei vaikas namuose prabyla, kad yra homoseksualus, kyla skandalas. Reikėtų ramiai ir pagarbiai pasikalbėti.
− Istorija iš tikro gyvenimo: 18 metų jaunuolis piniginėje nešiojasi prezervatyvus ir sako, kad juos nuperka mama. Tai − motinos rūpestis tomis merginomis, su kuriomis bičiuliaujasi jos sūnus, ar skatinimas užsiminėti lytiniais santykiais?
Seksas, iš esmės, turėtų būti viena meilės išraiškos formų. Be sekso žmonija išnyktų. Žinoma, dabar galima „vaikus daryti“ per mėgintuvėlį, bet tai brangu ir sudėtinga.
Nereikėtų užmiršti biochemijos. Lytiškai santykiaujant išsiskiria tam tikros medžiagos. Mama, kuri skatina vaiką užsiimti seksu, rizikuoja, kad sūnus taps seksualiai priklausomas. Priklausomybė nuo sekso yra liga, kurią reikia gydyti.
Amerikiečiai bandė problemas spręsti, mokyklų tualetuose įrengdami prezervatyvų automatus. Tačiau bėdų tik padaugėjo. Paauglys, pamatęs tą automatą, mąsto, kad turi tai išbandyti, nors iš tiesų jis neprivalo to daryti. Nė vienas nemirė dėl abstinencijos, bet daug mirė dėl netvarkingo elgesio.
− Netyla ginčai vienu klausimu: homoseksualumas yra įgimtas ar įgytas? Kaip jūs vertinate šią diskusiją?
− Tai − mokslininkų diskusijos, į kurias nenoriu veltis. Lytinis potraukis tai pačiai lyčiai yra žinomas nuo senovės. Dabar sakoma, kad galima pasirinkti lytį. Tai skamba juokingai, kai žinoma, kad tai perduodama genetiškai.
Kiekvienas žmogus turi būti gerbiamas. Karai su kitos orientacijos atstovais yra nepagarba žmogui. Mes nežinome, kodėl kažkam taip atsitiko. Tai nereiškia, kad tokiam žmogui turime pataikauti ir neturėti savo nuomonės. Jei gerbiu kitos orientacijos žmogų, to paties noriu ir iš jo.
Nejauku klausytis apie homoseksualių žmonių norus įsivaikinti vaikus. Mano pažįstami homoseksualios orientacijos žmonės yra atviravę, kad problema slypi kitur. Jie nori rūpintis vieni kitais, sudaryti partnerystės sutartis, bet nekalba apie santuoką ar vaikų įsivaikinimą.
− Kaip atsitiko, kad krikščioniškos, tradicinių pažiūrų visuomenės Vakaruose, Lietuvoje, ėmė keistis taip, kad joms homoseksualizmo filosofija tapo priimtina?
− Mes buvome krikščioniška tauta, tačiau pagal tai, kas vyksta Lietuvoje, jau nesame krikščioniška šalis. Tikras krikščionis niekada nemes akmens į kitokios orientacijos žmogų. Jis jaučia savo identitetą ir gali pagarbiai priimti kitą žmogų, mylėti kaip brolį, kaip ir moko krikščionybė.
Tačiau dabar bandymai būti tolerantiškais baigiasi taip, kad kai kur net nepuošiamos Kalėdų eglutės, nenorint įžeisti musulmonų. Staiga tampame tolerantiški ne ten, kur reikia. Bandymas prisitaikyti prie kitų neva rodo mūsų norą taip tapti tolerantiškais.
Ko trokšta homoseksualai? Kad juos gerbtų ir išklausytų. Reikėtų nusiginkluoti ir ramiai juos išklausyti. Bet geriau vieni užsideda kovotojų, kiti − tolerantiškų žmonių kaukes.
− Amerikiečių mokslininko neuropsichiatro Marshallo Kirko ir politikos daktaro Hunterio Madseno knygoje „Po puotos: kaip Amerika nugalės savo baimę ir neapykantą gėjams“ rašoma apie tai, kaip homoseksualų bendruomenė planuoja veikti. Knygoje aprašomas toks planas: kiek įmanoma viešinti homoseksualumo klausimus, pasistengti nutildyti opoziciją, o galiausiai – pakeisti visuomenės nuomonę. Šios trys strategijos vadinamos nujautrinimo, blokavimo ir atvertimo. Remiantis šia teorija, atrodo, kad jau pasiekta atvertimo stadija, nes išsakyti neigiamą nuomonę apie homoseksualus nėra priimtina. Bet gal tai − tik sąmokslo teorija?
Jie turėjo labai blogai jaustis, jei ieškojo tokių priemonių. Jei aš rūkyčiau, nors žinočiau, kad tai yra blogai, o aplink nebūtų rūkančiųjų, man palengvėtų, jei nerūkančiųjų aplinkoje atsirastų dar vienas rūkantis.
− Judėjimas už homoseksualistų teises patyrė smūgį, kai buvo nustatytas AIDS. Visuomenės akyse AIDS buvo homoseksualių žmonių liga, juk ir jos pirmasis pavadinimas buvo GRID – „Gay related immunodeficiency disease“ (su gėjais susijusi imunodeficito liga). Pavadinimas pakeistas, kai nustatyta, jog AIDS plinta ne tik lytiškai santykiaujant, bet ir per kraują, seiles. Sociologai teigia, kad AIDS gėjams leido save pateikti kaip aukas ir mažumą, kuriai reikalinga užuojauta ir rūpestis, ir leido kovoti už savo teises. Gal tas gailestis susijęs ir su didėjančia tolerancija gėjams?
− Tai − tam tikras klaidingas įsitikinimas kalbant apie žmogaus teises. Jei dėl seksualinės orientacijos kažkas atleidžiamas iš darbo, tai yra visuotinių žmogaus teisių pažeidimas. Tačiau negerai, kai savo viduje blogai besijaučiantis žmogus ima reikalauti išskirtinių teisių. Tada kyla klausimas: siekiama teisių ar privilegijų?
Lytiniu keliu plintančių ligų vartai vieniems atsidaro greičiau nei kitiems. Užsikrėsti labai rizikuoja nesubrendę paaugliai ir tie, kurie lytiniam aktui naudoja ne tuos organus, kurie tam skirti. Juk mes nekišame į nosį maisto. Jei propaguojame santykius per tiesiąją žarną, rizika užsikrėsti ligomis labai padidėja. Tačiau ir heteroseksualūs žmonės taip elgiasi, todėl būtų neteisinga kaltę versti vien homoseksualams.