Šiuo periodu Lietuvoje nužudyta 95 proc. Lietuvos žydų, tai yra apie 200 tūkst. žmonių. Specifiniu Holokausto bruožu šioje Europos dalyje laikoma tai, kad į žydų persekiojimą naciams pavyko įtraukti didelį vietos žmonių skaičių.

E. Zuroffas antradienį dalyvavo Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“ pristatyme. Jie kartu leidosi į kelionę po įvairias Lietuvos vietoves, kuriose apklausė žydų žudynėse dalyvavusius ir nusikaltimų liudininkais tapusius lietuvius.

- Pristatydamas knygą sakėte, kad nepriklausomos Lietuvos valdžios institucijos netryško politine valia teisti ir bausti žydų žudikų ir tai užkirto kelią šviesti visuomenę. Panašiai teigia ir knygos autorė R. Vanagaitė, kurios teigimu, visuomenė tiesiog persismelkusi baime apie tai kalbėti. Ar Lietuva – išimtis?

- Ne, visiškai ne. Tai visai Rytų Europai būdingas fenomenas. Kitais žodžiais tariant, postkomunistinėje erdvėje tvyro didžiulis nenoras kalbėti visą tiesą apie tai, kas nutiko. Tam yra dvi pagrindinės priežastys, nors šiaip jų galima rasti ir daugiau.

Pirma, tik Rytų Europoje kolaborantai patys aktyviai dalyvavo masinėse žudynėse. Pavyzdžiui, už Rytų Europos ribų – Prancūzijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje, Graikijoje – vietos naciai rado vietos padėjėjų ir tie padėjėjai padėjo pasirengti žudynėms bei išsiuntė žydus į mirtį kur nors kitur.

Naciai neprašė prancūzų policijos žudyti Prancūzijos žydų, naciai to nepareikalavo ir iš olandų policijos, bet Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Kroatijoje jie įtraukė vietos pagalbininkus į masinius žudymus.

Taigi tai viena problema. Kai žmonės aktyviai įsitraukia į žudymus, labai sunku tai priimti ir išsakyti visą tiesą.
Efraimas Zuroffas

Antra, prisiminkite, kad visos šios šalys priklausė Sovietų Sąjungai ir gyveno komunizmo diktatūroje. O komunistai labai mėgo manipuliacijas Holokausto istorija. Jie irgi nekalbėjo atvirai apie masinius žydų žudymus ir kad žydai buvo ideologinis nacių taikinys, nes nuo to būtų nukentėjusi pasakaitė apie sovietų tautų draugystę.

Būtų buvę sunku tikėtis, kad tokios šalys, kaip Lietuva, Latvija ir kitos, iškart pripažintų dalyvavimą nusikaltimuose, kai tik tapo nepriklausomos. Jos tokią galimybę įgijo tik paskelbusios nepriklausomybę.

Net Prancūzijai prireikė penkiasdešimt metų, kad Jacques'as Chiracas 1995 m. pripažintų Vichy režimo atsakomybę, nes vis tik tai buvo prancūzų režimas, kad ir veikęs nacių okupacijos sąlygomis.

Tačiau nepaisant to, nėra aiškių priežasčių, kodėl Lietuvos valdžia kalba tik dalį tiesos ir populiarina melą, kad komunizmas prilyginamas nacizmui – tai dvigubo genocido teorija. Tai yra visiškai nežmoniška.

Mes su R. Vanagaite išsiruošėme į kelionę ir tikimės, kad knyga Lietuvos visuomenei parodys tiesą, kas nutiko, kas dalyvavo nusikaltimuose. Žinote, mes labai ginčijomės apie motyvaciją, žiaurumą... Manau, kad pati svarbiausia knygoje užfiksuotų pokalbių mintis ta, kad abiejose pusėse buvo ir sąžiningumo, ir atvirumo kitai pusei. Nutiko žiaurių dalykų, bet reikia tai pripažinti, kalbėti ir mokyti žmones.

- Ar tiesa, kad dauguma žmonių, kurie būna dalyvavę tokio pobūdžio nusikaltimuose, mėgina sumenkinti savo indėlį? Sako: taip, aš padėjau, bet tik vežiau aukas, arba – nužudžiau tik vieną. Kaip tai verčia jus jaustis?

- Duosiu pavyzdį. Rūta surado vieno žmogaus liudijimą, kuris kalbėjo kaip tik taip, kaip jūs ką tik pasakėte. Aš pasakiau, tai nebūtinai tiesa, patikrink dar kartą. Ir vėliau paaiškėjo, kad buvo dalis žmonių, kurie per pirmąsias teismų bangas buvo nuteisti už pagalbą, bet ne šaudymus. Ir tik vėliau paaiškėjo naujų dalykų, jie vėl atsidūrė teisme ir buvo nuteisti mirties bausme. Tokių žmonių buvo gana nemažai. Kai jų būdavo klausiama, kodėl anksčiau nepasakė, jie sakydavo: tai kad neklausėt.

- Lietuvoje dažnai aiškinama, kad lietuviai žydų nemėgo, nes tarp jų buvo daug komunistų ir kolaborantų su sovietais. Tai esą paskatino lietuvių dalyvavimą Holokauste. Kaip galite tai pakomentuoti?

- Tai tik dar vienas pasiteisinimas. Paklausykite, pirmiausia, nėra net abejonių, kad kai kurie žydai buvo labai aktyvūs komunistai ir padarė siaubingų nusikaltimų 1940-1941 m. ir po karo. Tai tiesa. Tačiau tie žmonės nusikaltimus vykdė ne iš lojalumo žydams, ne dėl to, kad buvo žydai, o dėl to, kad buvo komunistai. Taigi įkvėpimas nusikaltimams atėjo iš Maskvos, ne iš Jeruzalės.

- Tuo metu nebuvo Izraelio...

- Taip, nebuvo, tiesiog sakau, kad nusikaltimai buvo įvykdyti ne dėl žydiškų paskatų.

Po karo, apytiksliai 1948-1949 m., buvo dalis kerštaujančių, nes buvo nužudyti jų giminės, bet iš esmės tai ėjo iš komunistinio aparato.

Dar vienas dalykas, kad žydų procentinė dalis Lietuvos komunistų partijoje buvo panaši kaip ir žydų dalis miestuose. O ši dalis buvo gana didelė.

Be to, didžioji dauguma komunistų, vykdžiusių nusikaltimus, buvo etniniai lietuviai, ne žydai.

Pavyzdžiui, prieš keletą metų buvo vykdomas tyrimas prieš asmenį, kuris buvo kaltinamas nusikaltimais Rainiuose, netoli Telšių. Ir paaiškėjo, kad prie to prisidėjo dar 23 pareigūnai, lietuviai, to paties rango, kurių vaidmens niekas net netyrė. Jis nebuvo pagautas, nes buvo išvykęs iš šalies.

Lietuvos institucijos šioje byloje prašė Izraelio pagalbos, bet Izraelis atsisakė atsakydamas, kad jeigu jūs išskiriate tik žydus, mes nebendradarbiausime, tačiau jei tirsite bendrai, tada puiku – padėsime.