Perspėja apie didžiulę grėsmę – susipjovė ir lietuviaibalsavimas

 (1191)
Lietuvoje netyla diskusijos apie per dvejus metus priimsimus 325 pabėgėlius iš konflikto zonų. Kai vieni akcentuoja kylančias grėsmes ir kultūrinius skirtumus, kiti baiminasi kriminogeninės situacijos blogėjimo, treti kalba apie lietuvių empatijos stoką ir ragina prisiminti, kad pasibaigus Antrajam pasauliniam karui patys lietuviai buvo tapę pabėgėliais.
Pabėgėliai desperatiškai bando pasiekti ES
Pabėgėliai desperatiškai bando pasiekti ES
© Scanpix

Faktas tas, kad Lietuva neturi galimybės rinktis – priimti pabėgėlius ar ne. Tai yra Lietuvos įsipareigojimai, pagal kuriuos per dvejus metus į šalį atvyks 255 pabėgėliai, sugebėję pasiekti Italiją ir Graikiją, bei 70 pabėgėlių – daugiausia iš Sirijos.

Eurostat duomenimis, per pirmą 2015 m. ketvirtį, prieglobsčio prašytojų skaičius Europos Sąjungoje siekė 184 800 žmonių. Tai 85 400 žmonių daugiau nei 2014-ųjų pirmajame ketvirtyje.

2014 m. prieglobsčio Europoje iš viso pasiprašė 626 000 žmonių. Per metus nuo 2013-ųjų prašytojų skaičius išaugo 44 proc.

Taigi pabėgėlių srautas į Europos Sąjungos šalis nuosekliai didėja, labiausiai pabėgėliais apkrautos valstybės nebesusitvarko su žmonių srautais. Nepadeda nė sugriežtinta pakrančių ar sienų apsauga.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto Teisės programų vadovė Jūratė Guzevičiūtė teigia, kad pirmiausia reikia atskirti ekonominius migrantus ir politinius pabėgėlius, kurie bėga iš konflikto šalių arba nuo politinio persekiojimo savose valstybėse.

„Kai šis skirtumas bus aiškesnis, žmonės galbūt draugiškiau žiūrės į pabėgėlius, bus daugiau empatijos. Juk pabėgėlis iš savo valstybės bėga dėl to, nes neturi kitos išeities – tai yra bėga nuo karo iš karinių konfliktų zonų arba yra persekiojami savoje valstybėje“, - teigia J. Guzevičiūtė.

Eurostat pateikia duomenis, kad iš pirmą kartą prieglobsčio prašymą 2015 m. pirmajame ketvirtyje pateikusių žmonių, 48 900 buvo atvykėliai iš Kosovo, 29 100 iš Sirijos ir 12 900 iš Afganistano. Per tą laiką buvo priimta 121 600 sprendimų ir apie 46 proc. jų buvo palankūs pabėgėliams. Palankūs sprendimai dažniausiai priimami pabėgėlių iš Sirijos, Irako, Eritrėjos, Pakistano atžvilgiu.

Pabėgėlių srautai dramatiškai išaugo dėl karo Sirijoje ir Irake. Sirijos kaimyninės valstybės yra priėmusios apie 3 milijonus pabėgėlių, milijonai yra netekę namų pačioje Sirijoje. Pabėgėliai plūsta ir iš Afrikos kyšulio šalių. Karas nusiaubė Somalį, BBC teigimu, italų pareigūnai paprastai pabėgėlius iš ten traktuoja kaip nesumeluotus prieglobsčio prašytojus. Atvykėliai iš Eritrėjos dažnai bėga nuo privalomosios karinės tarnybos, kuri šioje šalyje prilygsta vergijai.

Dauguma afganų bėga nuo skurdo ir persekiojimų savo šalyje, nes Talibano atakos ir kriminalinių grupių paplitimas išlieka didžiulis.

Chaosas Libijoje, kur NATO 2011 m. padėjo nuversti diktatorių Muammarą Gaddafi, irgi išlieka didžiule problema, nes dėl valdžios kovojančios dvi grupuotės ir ISIS įžengimas į šalį sudarė visas sąlygas veikti kontrabanda žmones gabenantiems nusikaltėliams.

Kosovo prieglobsčio dažniausia prašo skurdo iškankinti čigonai.

Tačiau argumentai už ar prieš pabėgėlių priėmimą sukuria konfliktą, kuriame kalbame dviem lygmenimis – mikro ir makro lygmeniu. Žmogaus teisių gynėjai akcentuoja humanizmą, pabrėžia karo baisumus ir ragina jausti empatiją kenčiantiems žmonėms. Jiems oponuojantieji dažniau pateikia politinius argumentus: sprendimo netvarumą (juk nepriimsi visų pabėgėlių pasaulyje), finansavimo trūkumą socialinėms programoms, tikėtiną elektorato kaitą pabėgėlius priimančioms valstybėms, kraštutinių dešiniųjų partijų augimą, kultūrinius nesuderinamumus.

Kodėl priimti pabėgėlių nereikėtų

Rytų Europos studijų centro analitikas Laurynas Kasčiūnas yra iš tų žmonių, kurie kelia klausimus, ar bendrasis Europos Sąjungos atsakas į kilusią pabėgėlių krizę yra adekvatus. Jo nuomone, žmogiškieji argumentai visiems yra suprantami, tačiau politiniu požiūriu krizę reikia spręsti sistemiškai – ne tik tvarkytis su jos pasekmėmis.

Laurynas Kasčiūnas
Laurynas Kasčiūnas
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Neįmanoma priimti visų. L. Kasčiūnas teigia, kad priimdama ir padalindama pabėgėlius visoms Europos šalims Europos Sąjunga kuria blogą precendentą bei tiesiog gesina gaisrą, nemąstydama apie ilgalaikį problemos sprendimą. Statistika liudija, kad pabėgėlių skaičius kasmet auga, todėl kyla klausimas, ar Europos Sąjunga priims visus įmanomus pabėgėlius, kurie bėga iš konflikto zonų?

„Kaip bus kitais atvejais? Ar kiekvieną kartą bus dalinamasi žmonėmis?“ - klausia analitikas.

Jis duria pirštu į faktą, kad Europos Sąjungos institucijos nepateikia recepto, ką daryti ilguoju laikotarpiu ir kaip sumažinti kasmet augančius pabėgėlių srautus.

„Mes turime kalbėti apie svarbų procesą ilgalaike prasme ir jau dabar planuoti mūsų politiką“, - sako pašnekovas.

Gal tikimasi, kad konfliktai galų galiausiai pasibaigs ir migrantų srautas nuslops? Taip gali būti, bet Afganistano pavyzdys liudija ką kita: dėl ilgų konfliktų, karų ir žiaurių režimų laikotarpių kas ketvirtas pabėgėlis pasaulyje buvo afganas, nors Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro tarnybos duomenimis nuo 2002 m. iki 2014 m. apie 5,8 mln. žmonių grįžo į savo šalį. Vis tik afganai lieka antra pagal dydį pabėgėlių grupė, siekianti patekti į Europos Sąjungą.

Multikultūralizmas neveikia. L. Kasčiūnas taip pat teigia, kad vienas iš argumentų prieš pabėgėlių priglaudimą yra žlugęs multikultūralizmo modelis Europoje. Jo teigimu, bėdų tikriausiai visiškai nekiltų, jeigu pabėgėliai savanoriškai sutiktų laikytis įstatymų viršenybės principo ir elgtųsi pagal posakį „atvykai į Romą, būk romėnas“, tačiau to tikėtis kartais sunku.

Politologas pripažįsta, kad taip kalbėdamas mintyse turi kraštutinius atvejus, kai atvykėliai praktikuoja europiečiams visiškai nesuprantamas praktikas kaip poligamija, moterų apipjaustymas, šariato principų laikymasis. Šios praktikos tikrai nėra būdingos visiems islamą išpažįstantiems kraštams, bet tai gali būti problema pabėgėliams iš Somalio, Eritrėjos, Afganistano.

„Taip, aš kalbu apie kraštutinius atvejus, bet manau, kad teorinis konfliktas turi būti išspręstas. Tai konfliktas tarp tolerancijos principo ir įstatymų viršenybės. Jei žmonės atvyksta su savomis kultūrinėmis praktikomis ir nori, kad tai būtų toleruojama juos priimančioje šalyje, tai prieštarauja liberaliosios demokratijos įstatymų viršenybės principui, pagal kurį visos visuomenės grupės yra lygios prieš įstatymą. Tokiu atveju mes esame įdomioje sankirtoje“, - sako L. Kasčiūnas.

Politologas pabrėžia, kad svečioje šalyje atsidūrę žmonės paprastai siekia išlaikyti savo kultūrines praktikas ir neprarasti tapatumo. Tapatumą dažnai apibrėžia ne tik kalba, religija, bet ir buitiškesni dalykai: mityba, vaikų auklėjimas, apranga, lytiniai santykiai. Konfliktų gali kilti net dėl skirtingo privatumo ir viešumo suvokimo.

„Vakaruose vis dar nėra rasto recepto, kaip žmones integruoti, jei jie vaizdžiai tariant nepasirašo svečių knygoje“, - teigia L. Kasčiūnas, kurio terminas „svečių knyga“ metaforiškai atspindi įsipareigojimą laikyti atvykėlius priimančios šalies įstatymų ir paprotinių taisyklių.

Daugiakultūrės visuomenės žlugimo pavyzdžiu jis įvardija Prancūziją, kurioje net kelintos kartos musulmonai, gavę prancūzišką išsilavinimą ir traktuojami kaip prancūzai, susižavi ISIS ar net tampa kovotojais.

Auga kraštutinė dešinė. Dar vienas politologo argumentas prieš nežabotą pabėgėlių priėmimą – pokyčiai politinėje šalių narių erdvėje. Pasak L. Kasčiūno, nekontroliuojama arba nesisteminga imigracijos politika daugelyje šalių narių lėmė stiprėjančias kraštutines dešiniąsias partijas: Nacionalinis frontas – Prancūzijoje, Laisvės partija – Nyderlanduose, demokratai – Švedijoje.

Marine Le Pen
Marine Le Pen
© AFP/Scanpix

„Priežasčių, kodėl jos kyla įvairiose Europos šalyse, yra labai įvairių. Pavyzdžiui, Prancūzijoje imigracija koreliuoja su nedarbu. Tarkime, Švedijoje, kur ilgus metus nebuvo kraštutinės dešinės partijos, atsirado demokratai su trečiu pagal populiarumą reitingu. Jie atsirado ir pradėjo augti būtent tada, kai Švedijos diskurse atsirado kritika iš visuomeninių struktūrų dėl pabėgėlių problematikos, kai kur net buvo rengiami referendumai nepriimti pabėgėlių. Tačiau pagrindinės partijos į tai reagavo teiginiai, kad Švedijos visuomenė yra atvira ir turi būti dar atviresnė“, - sako politologas.

L. Kasčiūnas teigia, kad tokių partijų įtakos augimas tik demonstruoja, jog tradicinė dešinė Europoje nesugeba rasti atsakymo į naujus iššūkius, todėl elektoratas gręžiasi į kraštutines partijas. Ilguoju laikotarpiu tai gali lemti slinktį nuo liberaliosios demokratijos, tai pakeistų visą Europos politinį veidą.

Kairieji suinteresuoti pabėgėlių įpilietinimu. Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams priklausantis L. Kasčiūnas, be kita ko, teigia, kad Europos ir JAV kairieji suinteresuoti elektorato keitimu taip, kad gautų daugiau balsų. Kairieji paprastai remia kovą už žmogaus teises, propaguoja lygybės idėjas, ir tai yra daugumos imigrantų interesas.

„Kokiu skirtumu 2012 m. Francois Hollande'as laimėjo prieš Nicolas Sarkozy? 1 mln. balsų. Kiek musulmonų Prancūzijoje turėjo balso teisę? Apytiksliai 2 mln. Maždaug 97 proc. musulmonų balsavo už F. Hollande'ą, o ne N. Sarkozy. Jie lėmė rinkimus. Taigi tam tikros jėgos – dažniausiai kairiosios, žaliosios – yra suinteresuotos šiais procesais. Ilgainiui įpilietinant pabėgėlius, jos įgytų didesnį politinį svorį“, - sako L. Kasčiūnas.

Pabėgėliai turėtų vykti į kultūriškai artimas šalis. Politologas tarp galimų sprendimų mini pabėgėlių srautų nukreipimą į kultūriškai artimas valstybes. Jo teigimu, tai viena priežasčių, kodėl pabėgėlių iš Sirijos, Eritrėjos ar Afganistano atvykimo į Europos valstybes negalima lyginti su lietuvių diaspora po Antrojo pasaulinio karo, kai tautiečiai vyko į JAV ar Australiją.

L. Kasčiūnas pabrėžia, kad musulmoniškos valstybės, išskyrus keletą išimčių, nėra linkusios priimti daug pabėgėlių, kai Europa taiko gana atvirą politiką.

Kodėl pabėgėlius reikia priimti?

Vytauto Didžiojo universitete dirbantis Karolis Žibas laikosi priešingos nuomonės apie pabėgėlių priėmimą Europoje, tarp jų ir Lietuvoje. Jo nuomone, elementarus žmogiškumas reikalauja priimti žmones, bėgančius nuo karo ir Islamo valstybės kovotojų persekiojimo. Pašnekovas taip pat primena nuo karo pasitraukusius lietuvius, kurie išvyko į JAV, Australiją ar kitas valstybes.

Karolis Žibas
Karolis Žibas
© DELFI

Žmogiškumas. K. Žibas pažymi, kad didžioji daugumą į Europos valstybes besibeldžiančių pabėgėlių yra iš Sirijos, kur vyksta aršūs konfliktai tarp Basharo al-Assado pajėgų, Islamo valstybės kovotojų, Sirijos laisvosios armijos, su Al-Qaeda susijusio al-Nusra fronto ir kitų grupuočių.

„Akivaizdu, kad žmonės bėga nuo karo, todėl svarstyti – reikia juos priimti ar nereikia, nėra adekvatu. Juolab atsižvelgiant į Lietuvos dipukų (displaced person) patirtį bei tai, jog lietuviai yra viena mobiliausių tautų Europos Sąjungoje“, - sakė K. Žibas.

Pinigai – po 6 tūkst. eurų pabėgėliui. Pašnekovas pabrėžė ir tai, kad Lietuvai per dvejus metus priimant 325 pabėgėlius iš Europos ateina ir specialiai jiems numatytos piniginės lėšos – apie 6 tūkst. eurų už kiekvieną pabėgėlį. Šios lėšos skiriamos jų integracijai.

„Vien jau tai rodo, kad tai nebus našta mokesčių mokėtojams“, - sakė K. Žibas.

Europos Sąjunga vykdo ir atskirus integracijos projektus, kuriems numatomas atskiras finansavimas.

Lietuvai trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Kaip dar vieną argumentą K. Žibas pamini, kad Lietuvai trūksta kvalifikuotos darbo jėgos. Žinoma, kol kas dar neaišku, kokios srities specialistai iš Sirijos atvyks į Lietuvą, nėra aiškus jų išsilavinimas, kompetencijos, tačiau prieš karą Sirijos visuomenė buvo viena labiausiai išsilavinusių visuomenių Artimuosiuose Rytuose.

„Galbūt net nereikės investuoti į kvalifikacijos kėlimą, jei žmonės galės dirbti pagal turimą kvalifikaciją. Kiek man žinoma, didžiuma migrantų iš Sirijos turi aukštąjį išsilavinimą. Todėl galbūt mums beliks galvoti tik apie integraciją į darbo rinką tik su kalbos kursais“, - sakė K. Žibas.

„Tačiau nesutikčiau su argumentu, kad iš jų reikia išspausti ekonominę naudą. Aš manau, kad į juos reikia žiūrėti kaip į žmones, kuriems reikia pagalbos. Jei mes žiūrėsime į juos kaip į ekonominę naudą, viskas pasibaigs išnaudojimu darbo rinkoje“, - tęsė pašnekovas.

Pabėgėlių priėmimas naudingas politiškai. Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkas primena ir faktą, kad didžiosios Europos Sąjungos valstybės pradeda gana neigiamai žvelgti į Lietuvą, kuri spaudžia pagelbėti Ukrainai, nori griežto požiūrio į Rusiją, bet nenoriai dalijasi pabėgėlių našta.

„Kai kuriose šalyse pradedama kalbėti apie Baltijos šalyse pradedančią vyrauti priešpriešą pabėgėlių perskirstymui. Sakoma: jeigu jūs norite, jog Europos Sąjunga būtų solidari dėl konfliktų, kurie vyksta ar vyko Ukrainoje bei Gruzijoje, tai būkite malonūs būkite solidarūs ir migracijos reikalais, nes tai nėra tik Ispanijos, Italijos ar Graikijos reikalas", - sako K. Žibas.

Lietuviai galėtų jausti empatiją dėl savo patirties. Pašnekovas kaip kertinį argumentą minėjo lietuvių pabėgėlių srautus į Vakarų šalis po Antrojo pasaulinio karo.

Baigiantis karui Lietuvą paliko virš 60 tūkst. politinių pabėgėlių, pasitraukusių į Vakarus. Po karo daugiausia lietuvių susibūrė Vokietijos stovyklose, kur politinius pabėgėlius globojo tarptautinės organizacijos.

www.DELFI.lt
Parašykite savo komentarą
arba komentuokite anonimiškai čia
Skelbdami komentarą, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Skaityti komentarus Skaityti komentarus
 

Lietuvoje

„Sidabrinė linija“ gelbsti žmones nuo vienišumo (8)

Du mėnesius Lietuvoje veikia bendravimo telefonu paslauga „Sidabrinė linija“. Ji suteikia galimybę vienišiems senyvo amžiaus žmonėms, kurie neturi su kuo pasidalyti ne tik mintimis apie buitį, bet ir peties išsiverkti sunkiomis akimirkomis, susirasti pašnekovą – savanorį, kuris reguliariai paskambintų ir juos išklausytų.

Nidoje iš jūros pusės girdėjo šūvius: pastebėti Rusijos karo laivai (790)

Ketvirtadienį Nidos paplūdimyje poilsiautojai atidžiau sukluso išgirdę keistą dundesį iš jūros ir marių pusių – liudininkų teigimu buvo girdėti šūviai. Kelios salvės privertė atostogautojus spėlioti, kas vyksta. DELFI pasidomėjus situacija paaiškėjo, kad šūvių aidas galėjo atsklisti nuo Rusijos karo laivų vykdomų pratybų.

A. Butkevičius nusprendė nesibylinėti su A. Bilotaite (52)

Premjeras socialdemokratų lyderis Algirdas Butkevičius nusprendė nesibylinėti su Seimo nare konservatore Agne Bilotaite dėl garbės ir orumo įžeidimo.

JAV laikinasis ambasadorius Lietuvoje: jūsų kalbos nelieka vien tik žodžiais (36)

Bendra saugumo situacija Europoje per pastaruosius metus smarkiai pasikeitė, o Rusija jai tapo dar vienų išbandymu, LRT RADIJUI sako laikinasis JAV ambasadorius Lietuvoje Howardas Solomonas.

M. Mikutavičius ir A. Valinskas – apie „kalafiorų skandalą“, Rusiją ir prezidentę (164)

DELFI redakcijoje vykusioje konferencijoje apsilankęs vienas įtakingiausių šalyje popkultūros atstovų Marijus Mikutavičius pripažino, kad atvirai sakyti, ką galvoji Lietuvoje ne visada yra lengva.