Tačiau pasižymėti reikėtų ne mažiau nei Jonas Basanavičius, kuriam 1921 m. liepą buvo skirta 2000 auksinų pensija iki gyvos galvos.
Apskritai tarpukario Lietuvos socialinės apsaugos sistema buvo skylėta kaip rėtis, į ją nepateko šalies gyventojų daugumą sudarantys ūkininkai ir žemdirbiai, todėl užpuolus ligoms ar atėjus senatvei jais rūpindavosi giminaičiai.
Beje, norint įsivaizduoti, ar J. Basanavičiaus pensija buvo didelė, reikia atsižvelgti į to meto valiutos kursą. Kaip pasakoja Pinigų muziejaus vedėjas Vidmantas Laurinavičius, 1921 m. viduryje 100 auksinų sudarė vieną amerikietišką dolerį, tačiau dėl didelės infliacijos kitų metų pradžioje doleriui prilygo jau 200 auksinų, o pabaigoje – net 8000 auksinų, tad 1922 m. rugpjūtį įvestas litas.
„Kadangi 1922 m. įvedėme litą, tai tais metais pensija jam turėjo būti perskaičiuota į litus. Buvo imamas to meto kursas ir pagal tai, kiek tuo metu kainavo doleris, buvo skaičiuojama. Šiaip litas buvo keičiamas į 175 auksinus, todėl galima grubiai suskaičiuoti, kad J. Basanavičiaus pensija turėtų siekti tik 11,42 litų“, - sakė V. Laurinavičius.
„Savo laiku ir prezidento atlyginimas siekė 6000 auksinų. 1922 m. buvo nustatyti tarnautojams atlyginimai, tai 2000 auksinų uždirbdavo 10 kategorijos tarnautojas. Iš viso buvo 20 kategorijų“, - pridūrė Pinigų muziejaus vedėjas.
Apdrausta tik 3-4 proc. gyventojų
„Galima pasakyti taip, kad iš principo universalios pensijų sistemos, kaip mes dabar suprantame, nebuvo. Nebuvo spėta to padaryti, nes prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Tačiau buvo bandymų. Pavyzdžiui, Petras Leonas sakė, kad socialinis klausimas yra visų masių aprūpinimo klausimas. Tačiau socialinio draudimo sistema pradėta kurti ne nuo universalių principų, o atvirkščiai: priimtos valstybės tarnautojų pašalpų ir pensijų taisyklės, karių ir panašiai“, - pasakojo A. Bitinas.
Apskritai tarpukariu labiausiai buvo išplėtotas ligos draudimas, 1928 m. pabaigoje pradėtos steigti ligonių kasos. Įdomu tai, kad dalis ligonių kasų buvo kuriamos teritoriniu principu, dalis – pagal atskirtas įmones ar įstaigas.
Pavyzdžiui, savo kasas turėjo eiguliai, Susisiekimo ministerija, elektros tiekimo srityje dirbantys žmonės, Lietuvos bankas, Vytauto Didžiojo universitetas bei šv. Zitos draugija. Ši draugija daugiausia vienijo iš kaimų į Kauną dirbti atvykusias tarnaites ir darbininkes.
Tačiau ligos draudimu nebuvo draudžiami žemdirbiai, o valstybės tarnautojai ir darbuotojai draudimo netekdavo, jeigu per mėnesį uždirbdavo daugiau nei 400 litų per mėnesį. Kadangi apie du trečdalius tuometinės Lietuvos visuomenės sudarė žemdirbiai, tad ligos ir laidojimo pašalpas, nemokamą gydymą, motinystės ir žindymo pašalpas gaudavo tik nedidelė gyventojų dalis.
Beje, tuo metu ligos pašalpa nebuvo taip aiškiai reglamentuota: ją skirdavo ir dydį nustatydavo ligonių kasos, tačiau pinigų kiekis priklausydavo nuo sergančiojo šeimos finansinės padėties. Paprastai ligos pašalpos dydis siekdavo nuo 50 proc. iki 100 proc. sergančiojo algos.
Kaip rašoma „Sodros“ penkiolikos metų jubiliejui skirtoje knygoje, išleistoje 2005 m., tarpukario Lietuvoje 1938 m. ligonių kasose ligos draudimu buvo apdrausta tik apie 3-4 proc. šalies gyventojų.
Senus ūkininkus išlaikė vaikai
Todėl jeigu tokie darbuotojai nukentėdavo per nelaimingą atsitikimą, būdavo teikiama nemokama medicininė pagalba, išmokama ligos ar laidojimo pašalpa, taip pat invalidumo ir maitintojo netekimo pensijos.
Tačiau tarpukario Lietuvoje senatvės pensija buvo retas dalykas. Valstybė pensiją mokėjo kariams, valstybės tarnautojams ir pasižymėjusiems visuomenės veikėjams. Valstybės tarnautojai pensiją galėdavo gauti ištarnavę ne mažiau nei 25 metus, jos dydis siekė apie 60 proc. buvusios algos.
„Dauguma gyventojų nebuvo socialiai apsaugoti, buvo pasitikima, kad ūkininkams socialinę apsaugą garantuoja jų bendruomenė, tarkime, seni žmonės buvo išlaikomi jaunesnių šeimos narių, giminaičių. Vaikai turėdavo prižiūrėti, rūpintis, remti savo senus tėvus“, - knygoje apie socialinį draudimą tarpukariu pasakoja Vilniaus universiteto dėstytojas Teodoras Medaiskis.
A. Bitinas sako, kad universali socialinės apsaugos sistema Lietuvoje atsirado tik sovietiniais laikais, nors ne iškart po karo.
„Tačiau ten viskas buvo grindžiama visai kitais principais. Pensijos buvo skiriamos pagal profesines kategorijas, gydytojai gaudavo vienokias, kariai – kitokias. Dirbtinai buvo sukurta situacija, kad nebuvo nedarbo, todėl visi absoliučiai dirbo, įmokos buvo diferencijuojamos pagal profesijas, bet išmokos priklausė ne nuo to, kiek sumokėjai, o nuo to, kokia tavo profesinė kategorija. Pavyzdžiui, šioje sistemoje buvo labai daug privilegijų kokiems geležinkeliečiams, Komunistų partijos žmonėms. Pensinis amžius buvo labai mažas: 55 metų moterims ir 60 metų – vyrams“, - teigė Mykolo Romerio universiteto mokslininkas.
Pensijos atsirado vėliausiai
Europa už Lietuvą buvo pažengusi labiau, bet įvairiausios išmokos ar pašalpos, kuriomis dauguma gyventojų gali džiaugtis šiais laikais, XVII amžiaus europiečiui buvo absoliuti svajonė.
Kaip rašoma A. Bitino, Juozapo Tartilo ir Jovitos Litvaitienės knygoje „Socialinės apsaugos teisė“, darbininkai akmens anglies kasyklose dirbdavo alinantį darbą, dažnai sirgdavo, susižeisdavo ar žūdavo, todėl Prancūzijoje 1604 m. karalius Henrikas IV įsakė akmens anglies kasyklose dirbantiems darbininkams nemokamai teikti vaistus ir gydytojo paslaugas.
Praėjus daugiau nei šešiasdešimt metų karalius Liudvikas XIV nurodė, kad neįgalieji gali nemokamai gyventi sveikatos priežiūros įstaigose, o 1797 m. Prancūzijoje buvo įsteigtas muitininkų pensijų draudimo fondas.
Tačiau didžiausias posūkis įvyko po Prancūzijos Didžiosios revoliucijos ir Napoleono karų. Pavyzdžiui, 1841 m. buvo uždraustas vaikų iki 8 metų amžiaus darbas, pramonės įmonėse pradėta rūpintis darbininkų higiena ir saugumu, atsirado pensijos darbininkams ir kalnakasiams.
„Jeigu kam teko lankytis Paryžiuje, ten yra toks Napoleono kapo kupolas ir šalia karo veteranų ligoninė. Ta ligoninė įkurta Napoleono laikais, nes jis suprato, kad reikia rūpintis karo veteranais. Socialinės apsaugos užuomazgų buvo ir anksčiau, bet to laiko formavosi tokia universali sistema, skirta visiems visuomenės nariams“, - DELFI pasakojo Mykolo Romerio universiteto profesorius A. Bitinas.
Dar didesnę pažangą šioje srityje padarė Vokietiją suvienijęs kancleris Ottas von Bismarckas. Būtent jo reformos turėjo didžiausią įtaką visos Europos socialinei apsaugai.
Suvienyta Vokietija XIX amžiaus pabaigoje buvo viena sparčiausiai besivystančių Europos ekonomikų, todėl itin daug gyventojų dirbo metalurgijos, kasybos ir karybos pramonėje.
Nuo 1871 m. iki 1890 m. Vokietijos gyventojų skaičius padidėjo nuo 41 mln. iki 49 mln. gyventojų, o prieš Pirmą pasaulinį karą pasiekė 68 mln. ribą.
„Kas davė postūmį būtent Vokietijoje labiau gerinti socialinę apsaugą? XIX amžiaus pabaigoje labai sparčiai daugėjo gyventojų, smarkiai vystėsi pramonė, todėl prasidėjo masiniai neramumai, streikai.“, - sakė A. Bitinas.
Kanclerio iniciatyva 1883 m. ir 1889 m. pradėta kurti šiuolaikinė socialinės apsaugos sistema, kurioje darbininkai buvo draudžiami nuo ligų, nelaimingų atsitikimų darbe, neįgalumo ir senatvės.
„Tai pirmosios tikrosios užuomazgos. Vokietijoje sukurti tie principai, kurie galioja ir dabar: kad yra mokamos tam tikros įmokos ir žmogus turi teisę į išmokas. Sistema toliau vystėsi: atsirado profesinių ligų draudimas, sveikatos draudimas, o vėliausiai atsirado pensijos, nes tai buvo ne toks reikalingas dalykas“, - pasakojo mokslininkas.
Jo teigimu, pensijų įstatymai beveik visose šalyse priimti vėliausiai.
Vis tik moderni socialinė apsauga atsirado po Antrojo pasaulinio karo: ji tapo daugiau mažiau visuotinė ir grįsta solidarumu.
Po Antrojo pasaulinio karo susiformavo ir angliškoji Williamo Beveridge socialinės apsaugos sistema, kurios principai skiriasi nuo vokiškosios sistemos.
„Ten principas labai paprastas, skiriama vienoda pensija, ar tu milijonierius, ar neturtingas žmogus. Bet ji nėra didelė, skirta tik kukliai pragyventi. O visa kita grindžiama paties asmens dalyvavimu profesiniuose fonduose. Viskas priklauso nuo žmogaus: jeigu nori geriau gyventi, daugiau dalyvauji, jeigu nesirūpini, gausi labai mažai. Šią sistemą buvo stengiamasi padaryti kuo pigesnę, kad būtų kuo paprastesnis finansavimas“, - pasakojo A. Bitinas.
Kada atsirado poreikis dirbti abiems tėvams?
Pasak A. Bitino, modernios socialinės apsaugos sistemos ėmė rastis po Antrojo pasaulinio karo. Po karo apskritai vyko daug virsmų: pavyzdžiui, sustiprėjo moterų teisių judėjimai, nyko nuostata, jog šeimoje turi dirbti tik vyras, o moters pareiga – auginti vaikus. Tai lėmė socialinės apsaugos sistemos plėtrą motinystės srityje.
„Ilgą laiką dažniausiai būdavo taip, kad dirbdavo vyrai. Net po Antrojo pasaulinio karo iki 8-ojo dešimtmečio pradžios, kai kilo naftos krizė, galite pamatyti amerikietiškų piešinukų, kur rodoma, kaip vyras grįžta su lagaminu namo, o moteris gamina valgyti, sėdi du vaikai. Buvo toks supratimas, kad dirbti turi vienas šeimos narys, o moteris turėtų auginti vaikus, rūpintis šeima ir panašiai. Bet kai prasidėjo naftos krizė, ėmė trūkti resursų, todėl atsirado poreikis šeimoje dirbti abiem tėvams“, - teigia A. Bitinas.
Naftos krizė pasaulyje kilo 1973 m., kai OPEC narės pareiškė nebetieksiančios naftos Izraelį palaikančioms valstybėms – pirmiausia JAV. Tai didžiausia energetinė krizė pasaulyje.
Kaip žinoma, tais metais susivieniję Egiptas ir Sirija užpuolė Izraelį. Šis karas žinomas Jom Kipuro karo vardu. Egiptas ir Sirija sugebėjo pralaužti Izraelio gynybą, nors galiausiai Izraelis atsikovojo turėtas pozicijas.
„Motinystės išmokų atsiradimą aš siečiau su moterų teisių plėtra. Visa tai labiausiai pradėjo vystytis po Antrojo pasaulinio karo. Pradžioje, mažai moterų dirbo, todėl nebuvo tokio poreikio. Bet supratimas, kad mama privalo gauti socialines garantijas atsirado po karo, nors tam tikrų užuomazgų buvo ir anksčiau. Tiesa, reikia skirti pašalpas ir draudimines išmokas. Pavyzdžiui, ikikarinėje Lietuvoje buvo numatytos tam tikros motinystės ir žindymo pašalpos. jas mokėdavo ligonių kasa, bet tai buvo pašalpa, tam tikra išmoka, nesusijusi su draudimu. O grynai draudiminiu principu grindžiamos sistemos pradėtos kurti po Antrojo pasaulinio karo“, - teigė A. Bitinas.