Žiema – ramybės, bet ne tylos metas
Apsiginklavęs įmantriais mikrofonais, galinčiais kokybiškai įrašyti gamtos garsus, vilnietis V. Blažys kasmet surengia apie trisdešimt išvykų į gamtą – didžiausias Lietuvos girias ir raistus – paukščių balsų „medžioti“. Jis sako, jog net ir žiemą gamta visiškai nenumiršta – galima išgirsti likusių žiemoti paukščių. „Tačiau, kai visi giesmininkai išskridę į šiltuosius kraštus, aišku, nieko ypatinga neišgirsi. Kelis kartus buvau išvažiavęs su mikrofonais, bet dažniausiai tokios mano išvykos baigdavosi tik smagiais pasivaikščiojimais“, – juokiasi paukščių balsų kolekcininkas, pridurdamas, jog žiemos mėnesiai palankiausias metas garso įrašų tvarkymui.
Intensyviausių darbų gamtoje metas Vidmantui prasideda kovo mėnesį, kai namo parskrenda giesmininkai ir kelia savo vestuves. Maždaug iki liepos gamta turtingiausia įvairiausių paukščių balsų. Savotiškas sezono uždarymas būna apie rugsėjo vidurį, kai tuoktuves ima kelti elniai. Nurimus porą savaičių trunkančioms raguotųjų turnyrams, gamtoje įsivyrauja ramybė. „Išskridus paskutiniams gervių pulkams, garso techniką galima vėl padėti iki pavasario“, – sako V. Blažys, dar pastebėjęs, jog pavasariniai ir rudeniniai gervių klykavimai labai skiriasi – rudenį tradicinį gervių trimitavimą paįvairina dar nesusiformavusių jauniklių balsų cypsėjimai. Įgudusi ornitologo ausis gali lengvai atskirti, kurie gervių balsai yra pavasariniai ir kurie rudeniniai.
Ornitologai suskaičiavo Lietuvoje užfiksavę apie 380 paukščių rūšių. Apie 200 balsų Vidmantui pavyko įrašyti. Aišku, savo kolekciją jis norėtų plėsti, tačiau abejoja, ar pavyks visus sparnuočius „sumedžioti“. „Tai daug kantrybės ir atkaklumo reikalaujantis užsiėmimas. Dainavos girios garsus aš įrašinėjau aštuonerius metus. Ten važiavau 27 kartus ir praleidau 43 paras. Sukaupiau tiek medžiagos, kad galėčiau išleisti šimtą kompaktinių plokštelių, tačiau panaudojau tik šimtąją dalį iš to, ką pavyko įrašyti“, – dėstė jau septynių kompaktinių plokštelių autorius.
Netikėtumų nestinga
Paukščių balsų įrašinėtojas pasakoja, jog šiame darbe laukia labai daug netikėtumų – gali iš anksto susiplanuoti kada, kur ir kokio paukščio balso važiuosi įrašinėti, tačiau su paukščiu nesusitarsi – jis gali negiedoti ar visai neatskristi: „Į Rūdninkų girią netoli Vilniaus gal kokius dešimt kartų specialiai važiavau įrašinėti dirvoninio kalviuko, kurio giesmė nepasižymi ypatingu įmantrumu, tačiau iki šiol nepavyko įrašyti visos giesmės, o tik atskirus signalus ir fragmentus“.
Trejus metus užtruko ir kurtinių „medžioklė“. Kokybišką įrašą Vidmantui pavyko padaryti iš trečio karto. Įrašyti šio sparnuočio balsą ir tuoktuvių batalijas yra gana sunku. Gavus gamtosaugininkų leidimą, tam reikia susiruošti ankstyvą pavasarį, kai prasideda jų tuoktuvių metas. Bet kur kurtinio neišgirsi – turi patekti į jų tuoktavietę. Ir tai padaryti reikia nepastebimai, nes išgąsdinus paukščius, kitą naktį į tą vietą jie jau neatskris.
Pirmą kartą šių paukščių Vidmantas ieškojo prie Čepkelių raisto. Padedant ornitologui teko bristi per pelkę labai lėtai ir atsargiai. Be perstojo žingsniuoti negali, kad neišgirstų sparnuočiai. Kurtinių trelėse yra momentas, kai giedodamas kurtinys apkursta. Jų giesmė prasideda teksėjimu, kuris vis tankėja, pasigirsta lyg atkemšamo butelio garsai. Po kelių sekundžių pereina į greitą tarškėjimą ir savotišką šnypštimą. Šnypščiantis kurtinys būna kurčias. Tuo metu gali žengti kelis žingsnius. Tačiau pirmasis bandymas gerai įrašyti jų treles nebuvo sėkmingas.
Kitą kartą V. Blažys girioje netoli kurtinių tuoktavietės, spaudžiant septynių laipsnių šaltukui, įsitaisė palapinėje. Joje praleido keturiolika valandų, tačiau ir šįkart nepavyko kokybiškai įrašyti. Užtat visus nusivylimus atpirko trečiasis kartas Dainavos girioje – ne tik pavyko įrašyti kurtinių giesmes, išgirsti patinų sparnų plakimą, bet ir išvysti įspūdingas jų kovas.
Ar sėkme pasibaigusi kurtinių balsų medžioklė yra didžiausią pasitenkinimą atnešęs žygis, gamtos garsų įrašinėtojas nedrįsta vienareikšmiškai teigti, o užsimena, jog šiemet jam pavyko patirti ir daugiau malonių atradimų: „Šiemet Dainavos girioje pavyko įrašyti dainingą amalinį strazdą. Šis didžiausias iš Lietuvoje gyvenančių strazdų pasižymi labai gražia, melodinga giesme. Ji mane labai sužavėjo. Pavasarį pagaliau pasisekė aptikti ir įrašyti retą paukštelį – mėlyngurklę“.
Vidmantas sako, jog darbas gamtoje reikalauja ir kantrybės, ir fizinės energijos, o, be to, būna, kad gamta ir apgauna. Jis prisiminė, kaip naktį išgirdo lututės ūbavimą. Garsas sklido labai aiškiai, atrodė, kad šis pelėdinis paukštis yra visai šalia. Norėjosi prieiti arčiau, kad įrašas būtų kokybiškesnis. Palikęs stovyklavietę Vidmantas leidosi nešinas garso aparatūra sklindančio ūbavimo link. Nuėjo kelis kilometrus, tačiau garso šaltinis nė kiek nepriartėjo. Pasirodė, kad tą naktį garso sklidimas buvo toks geras, kad už trijų kilometrų ūbavusi pelėda atrodė tarsi būtų visai netoli.
Lietuvos girias išvaikščiojęs Vidmantas sakosi, jog gerai pavykę įrašai jam atneša daug džiaugsmo, tačiau varginantys ir kartais ne visai sėkmingi žygiai nė kiek nenuvilia. „Nors kartais ir nemažai tenka pavargti, tačiau būti gamtoje labai malonu. Man tai adrenalinas, savotiška bažnyčia, kurioje tu apsivalai, pasikalbi su savimi. Būdamas gamtoje stengiuosi netrikdyti jos ramybės, prie jos prisiliesti minimaliai, nepalikdamas ryškių savo pėdsakų“, – priduria didelis gamtos bičiulis.
Gražiausi balsai
Paklaustas, koks dainingiausias Lietuvos paukštis, gerai jų balsus pažįstantis V. Blažys šypteli: „Dabar turėčiau sakyti, kad lakštingala, nes toks šio paukščio stereotipas mūsų visuomenėje sklando. Man ne kartą yra tekę nakvoti palapinėje. Kartą pasitaikė apsinakvoti ten, kur visiškai šalia buvo įsitaisiusi lakštingala. Ji visą naktį giedojo. Jos balsas buvo toks skardus, raiškus, kad, patikėkit, ta naktis man buvo košmariška. Tačiau pati gražiausia man yra ne lakštingalos, o sodinės nendrinukės giesmė.
Muzikinę klausą turintis žmogus iškart išgirs, kad šis paukštelis giesmės frazę pakartoja kelis taktus, o po kelių taktų ta frazė pasikeičia ir taip sugieda begalę variantų. Muzikantui šio paukščio giesmė gali būti įkvėpimo šaltinis. Nendrinukės čiulbesio galėtum klausytis visą naktį ir tikriausiai neatsibostų“, – intrigavo V. Blažys. Jis prisiminė, jog, gerai pavykusio sodinės nendrinukės įrašo paklausęs šio paukščio populiacijos Lietuvoje atradėjas profesorius Petras Kurlavičius prisipažino tokio dainingo paukščio dar negirdėjęs.
Didžiumą paukščių pagal jų skleidžiamus garsus atpažįstantis garso operatorius sako, jog sparnuočiai sugeba sugiedoti ne vieną melodiją. Aišku, pačios gražiausios būna patinėlių giesmės prieš tuoktuves, kai išraiškingais garsais jie stengiasi suvilioti pateles. Tačiau paukščiai turi ir kitokių susikalbėjimo garsų, pavyzdžiui, vienokiais garsais patinėliai vilioja pateles, kitokiais išreiškia tykantį pavojų. Negana to, kiekvieno net ir tos pačios rūšies paukščio giedojimas yra individualus, išsiskiriantis savitomis muzikinėmis frazuotėmis. „Esu nemažai įrašęs strazdų giesmininkų melodijų. Gerai įsiklausius galima įsitikinti, kad kiekvienas paukštis turi savitą giedojimo stilių“, – pastebi V. Blažys.
Paukščių garsų žinovas sako, kad paukščių balsais besidomintys žmonės tvirtina, jog kiekviename krašte tos pačios rūšies paukštis gieda kiek kitaip. Matyt, ne veltui sklando legendos apie itin balsingas Sankt Peterburgo lakštingalas. Gali būti, kad sparnuočiai prisitaiko prie vietos sąlygų.
Beje, mokslininkai ornitologai pastebėjo, jog tos paukščių rūšys, kurios nevengia miesto ir prisitaiko prie triukšmingos jo aplinkos, čia gieda daug skardžiau, nes jiems svarbu perrėkti miesto triukšmą, kad juos išgirstų kiti gentainiai.
Triukšmas didžiausias trukdys
Daugybę valandų gamtoje praleidžiantis vilnietis su apmaudu pastebi, jog triukšmo net ir gamtoje su metais atsiranda vis daugiau. Pašaliniai garsai yra didžiausias trukdys ir Vidmanto veikloje.
„Įrašinėdamas paukščių balsus aš nesistengiu išskirti jų iš aplinkos. Įjungus mikrofoną įsirašo visi tuo metu gamtoje sklindantys garsai. Pirmosiose kompaktinėse plokštelėse aš net nurodydavau, nuo kurios įrašo sekundės kokio paukščio garsą galima išgirsti. Gamtos garsų aš nelaikau pašaliniais. Man labiausiai trukdo miškuose užriaumojančios mašinos ar padangėse pralekiančio lėktuvo gausmas. Įrašų su tokiais garsais aš nenaudoju“, – dėstė po gamtą su garso technika keliaujantis Vidmantas.
Gamtos ramybę jis laiko didžiausia savo veiklos vertybe, nes bet kokie pašaliniai garsai, net ir striukės šiugždesys ar ant kūno aplipusių uodų nubraukimas, yra didžiausias trikdis. Todėl į gamtą Vidmantas dažniausiai keliauja vienas, kad to pašalinio garso rizika būti minimali.
Su savimi Vidmantas vežasi nemažai šiuolaikinės garso įrašinėjimo technikos. Gamtos garsams, paukščiams įrašinėti reikalingi itin jautrūs ir kokybiški paraboliniai (įrašinėjantys garsą tik tam tikra kryptimi), ilgi „patrankos“ tipo ir kiti skirtingo kryptingumo mikrofonai. Jie leidžia išskirti norimą objektą arba atsiriboti nuo pašalinių aplinkos garsų. Tokių mikrofonų Vidmanto mašinoje paprastai būna keli. Dar reikalingas įrašymo įrenginys su mažatriukšmiu mikrofoniniu stiprintuvu, kad būtų galima išvengti skleidžiamų pačios įrangos vidinių triukšmų. Kartais reikalingi keliasdešimties metrų laidai, sujungiantys mikrofonus su įrašymo aparatu, nes įrašinėjant itin baikščius paukščius nestovėsi matomoje vietoje šalia savo technikos.
Pradžia filmavimo aikštelėje
Savo išvykas į gamtą su krūva garso aparatūros V. Blažys vadina greičiau pramoga nei darbu. „Man tai pirmiausia atsipalaidavimas nuo kasdienybės“, – tarsteli jis. O visa ši pramoga prasidėjo prieš gerą dešimtmetį, kai jis kartu su gamtos filmų kūrėju, operatoriumi ir režisieriumi Vytu Jankevičiumi kūrė gamtos filmus, juos įgarsindamas.
„Pamažu ėmė kauptis gamtos garsų įrašai. Pagalvojau, kodėl neišleidus kokio nors leidinio, kaip tai daroma kitose šalyse. Įsigijau specialios garso technikos ir pradėjau kaupti Lietuvos gamtos garsų fonoteką. Iki šiol išleidau septynias kompaktines plokšteles, kuriose sukaupti didžiausių Lietuvos girių ir vietovių, turtingų paukščių įvairovės, garsai“, – savo dabartinio užsiėmimo ištakas prisimena garso operatorius.
Beje, šiais metais pasirodė ir dar viena kompaktinė plokštelė „Dainuojantys paukščiai“, kurioje V. Blažio paukščių balsai meistriškai jungiasi su kompozitoriaus ir klavišininko Dainiaus Pulausko sukurtomis kompozicijomis. Tai pirmas Lietuvoje bandymas paukščių atliekamas melodijas sujungti su muzikos instrumentų išgaunamais garsais.
„Man patinka įrašinėti gamtos garsus. Ateityje norėčiau labiau susitelkti ties Žuvinto rezervatu, Nemuno delta ir Biržų giria. Tik nežinau, ar pavyks rasti rėmėją, kuris padėtų išleisti plokšteles“, – planais dalijasi gamtos garsų įrašinėtojas.
Vidmantas sakosi, jog į kitus kraštus jis nenorėtų pasiduoti, nors ne kartą girdėjęs viliojančių pasiūlymų, kaip paprasta, tarkim, Suomijoje surasti miško ramybėje tuoktuvių linksmybes keliančių kurtinių. „Ten yra ir be manęs kam veikti. Mano tikslas – atskleisti Lietuvos gamtos garsų įvairovę ir turtus. Net ir po kelių ar dešimties metų sugrįžęs į tas pačias vietas, jau gali surasti visai kitokį garsinį foną“, – tikina skambančią Lietuvos gamtą fiksuojantis vyriškis.
Vidmantas viliasi, jog tai, ką jam pavyko įrašyti ir išleisti, daugeliui teikia savotišką atsipalaidavimą namų tyloje, skatina iš arčiau susipažinti su sparnuočiais, nes ne vienas, išgirdęs nuostabią sparnuočio melodiją, užsinorės išvysti, kaip atrodo tas giedorėlis, o negalintiesiems judėti tai gali būti apskritai pirmoji pažintis su gamtos garsų pasauliu. „Juk ne veltui sakoma, jog vaizdas vertas tūkstančio žodžių, o garsas vertas tūkstančio vaizdų“, – šypteli atgaivos gamtos pasaulyje atrandantis nuo 1978-ųjų garso operatoriumi dirbantis Vidmantas Blažys.