J. Bunkos švarko atlape – aukščiausių kareivių apdovanojimų „Šlovės“ II-ojo ir III-ojo laipsnio bei kiti ordinai, medaliai, sužeidimus kare žymintys ir Sovietų Sąjungos didvyrio ženklai.
Noriai bendraujantis J. Bunka žurnalistus sutiko ne Plungėje, kur prabėgo visas gyvenimas, bet sūnaus namuose Plateliuose. Čia paskutinis Plungės žydas dienas leidžia su 88-erių žmona. Erdviame kambaryje – daugybė tautodailininko, gyvenimą paskyrusio žydų atminimo įamžinimui, drožinių.
Iš Sibiro – į karą
J. Bunka gimė ir augo Plungėje. Tarpukariu beveik pusę Plungės gyventojų sudarė žydai. 1941 m. vasarą J. Bunka su šeima atsidūrė Sibire, o 1942 m. vasario pirmą buvo priimtas į formuojamą 16-tą Lietuvišką diviziją (vieną Sovietų Sąjungos Raudonosios Armijos junginių – DELFI). Į karą J. Bunka išėjo su tėvu ir broliu. Šie iš karo, deja, negrįžo.
Išgydytas Zlatousto ligoninėje ir pripažintas tinkamu rikiuotei, J. Bunka atsidūrė Baltarusijos fronte, 1452 savaeigės artilerijos pulko žvalgų kuopoje.
„Tarnavau prie Uralo, kai atvažiavo rinkti žmonių į Dono kazokų dalinį ir mane paėmė į kazokų kavaleriją. Buvau žvalgas, tarnavau 10-ame pulke, raitojoje žvalgyboje. Nuo Baltarusijos per Lenkiją, Vokietiją jojome iki Berlyno. Per visą tą laiką, iki karo pabaigos, pakeitėme tik du arklius“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.
Kaip J. Bunka pateko pas kazokus? Vieną dieną šalia pozicijas turėjusio Dono kazokų korpuso žvalgai iš už fronto linijos partempė „liežuvį“, kurį kuo skubiau bandė iškvosti. Iš Elzaso-Lotaringijos kilęs vokietis labai norėjo kažką papasakoti, rodydamas į žemėlapį, karštai gestikuliavo rankomis, bet kazokų žvalgai jo nesuprato. J. Bunka mokėjo vokiečių kalbą, nes prieš karą su šeima gyveno Klaipėdoje, lankė Kristijono Donelaičio mokyklą, bendravo su kaimynų vokiečių vaikais. Vyras pasisiūlė kazokams į pagalbą.
Jo vadai iš pradžių spyriojosi, tada kazokai pasiūlė mainus: už žvalgą davė radijo stotį, rašomąją mašinėlę ir raketinį pistoletą. Tokios gėrybės suminkštino širdis ir Raudonoji armija J. Bunką „pardavė“ kazokams. Tiesa, prieš tai paklausė, ar šis sutinka. Jaunas karys sutiko – norėjosi naujų nuotykių ir iššūkių.
Vyras pasakojo dalyvavęs užimant Berlyną. Tai liudija gauti medaliai. Įsimintiniausiais įvykiais jis laiko Berlitos kaime netoli Berlyno sutiktą Pergalės dieną, susitikimą su amerikiečiais ir legendiniu maršalu Semionu Budionu prie Elbės.
Laimingiausia diena gyvenime J. Bunka vadina karo pabaigą. Tą dieną Berlyne trimitininkas pranešė visiems stotis į eilę. „Eskadrono vadas sparčiai atjojo, sustojo prieš mus, patylėjo sekundę ir pareiškė: „broliai, karas pasibaigė“. Apsikabinome, iš džiaugsmo pradėjome šaudyti. Davė popieriaus ir pieštukų parašyti laiškus giminėms. Mano šeima – motina ir trys seserys – buvo Sibire – parašiau joms, kad jau pasimatysime“, – pasakojo J. Bunka.
Į karą išėjęs 1942 m., į Lietuvą J. Bunka grįžo 1947 m. 1945 m. pasibaigus karui, jis dvejus metus su okupacine kariuomene praleido Vokietijoje – tarnavo rusų okupacinėje zonoje, vadovavo įgulai Arenshopo kaimelyje ant Baltijos jūros kranto. Iš bokštelio reikėjo stebėti Danijos, Švedijos pusę. Beje, baigęs tarnybą, iš Vokietijos iki Karaliaučiaus jis taip pat parjojo arkliu.
– Kaip iki karo Plungės žydai sutarė su lietuviais?, – DELFI paklausė J. Bunkos.
Tačiau užėjo vokiečiai, Hitleris norėjo sunaikinti visus Europos žydus. Bet kam prie to norėjo prisidėti lietuviai? Net gimnazistai prie žudynių prisidėjo. Žydai sako, kad lietuviai yra žydšaudžių tauta – ne, patys lietuviai tai sugalvojo, nes sakydavo žydbernis, žydmergė. Patys lietuviai sukūrė ir žodį žydšaudžiai. Tačiau kiekvienas atsakome už save ir ne tautybė lemia, o žmogus.
Po karo gyvi buvo likę 138 Plungės žydai. Tačiau pamažu jie išvažinėjo į Kauną, Vilnių, Izraelį. 1957 m. jų bebuvo likę 30, o dabar likau aš vienas.
– Esate laikomas paskutiniu Plungės žydu. Kaip gimė mintis įamžinti žydų žudynių vietas ir jų palikimą?
– Dar prieš eidamas į kariuomenę, užsiėmiau medžio drožyba. Kare sau pasakiau – jei liksiu gyvas, įamžinsiu išžudytus žydus. Nuo 1948 m. pradėjau rinkti informaciją, kas iš tikro vyko Holokausto metu.
– Vedėte ne žydę?
– Lietuvę. Dabar žmonai 88-eri, jau 63-eji metai, kai mes kartu. Būsimą žmoną pažinojau nuo pat vaikystės. Grįžęs iš karo, pradėjau dirbti komunaliniame ūkyje butų valdytoju, ji dirbo vadybos sekretore.
– Kaip taip ilgai kartu išgyvenote? Šiais laikais žmonės dažnai skiriasi.
– Mokėjome nusileisti vienas kitam, todėl didelių konfliktų nebuvo. Užauginome tris vaikus, deja, vienas jau miręs.
– O kokia Jums atrodė atsikūrusi laisva Lietuva?
– Kai pamatėme lietuvišką vėliavą, jautėmės vėl atgimę. Tik galvojome, kad Lietuva bus kitokia – kaip Antano Smetonos laikais. Tada lietuvis buvo paprastas, stiprus žemdirbys, o dabar kas yra: kai išleido talonus, padarė promaką – nereikėjo leisti supirkti įmonių. Pavyzdžiui, už talonus veltui įmones pirkę vadovai buvo savanaudžiai ir nežiūrėjo į žmogų.
– Ar prie A. Smetonos žmonės gyveno geriau nei dabar?
– Tuomet žmonės buvo tikri, nemokėjo vogti iš valstybės, kombinuoti. O dabar tik ir tegirdime apie nusižengusius. Daug vagių yra.
Galėtų lietuviai gyventi kaip reikiant, jeigu būtų galvojama apie paprastą žmogų. Štai sumažino pensijas, o teismo nurodymu sau atlyginimus atstatė. O paprastiems pensininkams niekas nemoka ir nesako, kada mokės. Metai praeis ir kiek jų mirs. Pirmiausia reikėjo pensijas atstatyti biedniems žmonėms. Juk 40 proc. jų gyvena žemiau skurdo ribos.
– Kokia Jūsų ilgaamžiškumo paslaptis? Ar rūkėte, išgerdavote?
– Man jau 90 su puse. Manau, užsigrūdinau kare: buvo šalta, teko 10 dienų be maisto sniege sėdėti. Gal ir genai veikia.
Buvau rūkyti pradėjęs, bet mečiau, po karo susitikęs su draugais čierkelę išgerdavau, bet degtinė niekada nepatiko. Riebiai nevalgydavau – riebi mėsa man nepatiko. Mėgau žydų maistą – farširuotą žuvį, bulves su slyvomis.
Žydų šventes švęsdavome pas mano motiną, katalikų šventes – pas uošvienę.
– O jūs pats kokio tikėjimo?
– Visai netikiu. Ėjau į Telšių kunigų seminarijos paruošiamąjį kursą, bet 1939 m. dėdė atvažiavo ir pasakė: kunigų nebereikės, nes rusai užeis. Dėl to grįžau į Plungę. Norėjau tapti dailininku, neišėjo, tai pradėjau mokytis staliaus amato, užsiėmiau medžio darbais. Kūriau norėdamas įamžinti žydų paveldą.
– Kaip klostėsi Jūsų šeimos likimas?
– Motina su seserimis išvyko gyventi į Izraelį, čia likau vienas – kad galėčiau kurti ir įamžinti žydų atminimą. Šeima tam neprieštaravo. Dabar Izraelyje gyva belikusi viena sesuo.
– Skaičiau, kad nustebinote patį Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį. Kuo?
– Važiavau į Vilnių pas V. Landsbergį, nuvežiau jam nudrožtą savanorio skulptūrėlę. Mane pakvietė į Aukščiausiąją Tarybą, kad skulptūrėlę įteikčiau. Su V. Landsbergiu kalbėjau žemaitiškai – jis sakė pirmą kartą išgirdęs žemaitiškai kalbantį žydą. V. Landsbergis man padovanojo knygą.
J. Bunka – Plungės žydų bendruomenės gyvavimo istorijos ir jos atminimo įamžinimo puoselėtojas, tautodailininkas ir visuomenininkas. Medžio meistro sukurtos skulptūros ženklina žydų kapavietes Šateikiuose, Plateliuose. 1986 metais Kaušėnuose J. Bunkos iniciatyva sukurtas žydų atminimo memorialas, kuris yra įspūdingiausių žydų tragediją Antrojo pasaulinio karo metais primenančių memorialų dešimtuke Europoje, o Kaušėnai yra specializuotų turistinių maršrutų viena iš lankytinų vietų. Prezidentas Valdas Adamkus J. Bunką už nuopelnus Lietuvai apdovanojo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. 1995 m. režisierius Rimantas Gruodis apie jį sukūrė dokumentinį filmą „Mozė Plateliuose“.