Įsiplieskus kariniam konfliktui Ukrainoje, žvelgdamas į pastarojo meto žiniasklaidos pranešimus, A. Marcinkevičius mato, kad vyrauja gana vienpusiška kai kurių tautinių mažumų istorijos ir santykio su Lietuvos valstybe interpretacija. Jo manymu, minėta interpretacija neišvengia sovietmečiu susiformavusių stereotipų.
Pasak A. Marcinkevičiaus, per pastaruosius 20 metų iš Lietuvos viešojo diskurso buvo išnykusios tokios sąvokos kaip „penktoji kolona“, bet dabartiniame įvykių Ukrainoje veikiamame politiniame kontekste jos pamažu atgijo. Ypač tai pastebima svarstant apie galimą tautinių mažumų reakciją į suaktyvėjusią propagandą Rusijos televizijos kanaluose. Mokslininkui kyla klausimų, kurių tautinių mažumų atžvilgiu žiniasklaidoje dažniausiai yra taikomas „penktosios kolonos“ apibūdinimas. Pirmiausiai į galvą ateina rusai ir lenkai.
Tačiau, klausia pašnekovas, ar mes giliau susimąstome, pavyzdžiui, kas yra Lietuvos rusai istorinės raidos požiūriu ir ar dera sieti juos su grėsmėmis valstybingumui, politiniu ir pilietiniu nelojalumu, „penktąja kolona“.
„Mano supratimu, šiuo metu matome gana vienpusišką vaizdą, siejantį rusus su skaudžiais Lietuvai Antrojo pasaulinio karo ir sovietinės okupacijos įvykiais. Šitaip mes neatsižvelgiame, kad rusai yra daugiasluoksnė pagal įvairius kriterijus gyventojų grupė – atvykimo ir pragyvenimo laiką, socialinę struktūrą, kultūrines ir religines orientacijas, integracijos į Lietuvos visuomenę patirtį ir pan. Rusų, kaip išimtinai sovietmečio imigrantų grupės, kuriai brangi tik šio laikotarpio istorija ir atmintis, suvokimas būtų pernelyg supaprastintas tikrovės atspindys“, – aiškino A. Marcinkevičius.
Rusai Lietuvoje atsirado ne sovietmečiu
Pašnekovo teigimu, viena, jei kalbame apie sovietinės nomenklatūros, kariuomenės, represinių ir saugumo struktūrų atstovus, pagaliau iš kitų Sovietų Sąjungos regionų čia atsiųstus specialistus ir darbininkus. Šie iš tiesų buvo stipriai angažuoti ideologiškai ir nelengvai susitaikė su pokyčiais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Jų įvaizdžiai iki šiol plačiai vartojami viešajame diskurse ir užgožia kitokias rusų istorinės ar dabartinės tapatybės formas.
„Man atrodo, retai atsižvelgiama į tai, kad rusai Lietuvoje susideda iš skirtingų kultūrinių segmentų. Pavyzdžiui, mes galime prisiminti, kad rusai Lietuvoje atsirado ne sovietmečiu ir jau iki tol išsiskyrė savitais tapatybės bruožais, indėliu į Lietuvos kultūrą, bet apie tai mažiau žinoma ir kalbama žiniasklaidoje“, – sako mokslininkas.
A. Marcinkevičiaus teigimu, rusai – istorinė Lietuvos etninė grupė, kurios atsiradimą galėtume sieti mažiausiai su XVII a. pabaiga, kai sentikiai dėl religinės priespaudos ėmė migruoti iš Rusijos į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijas.
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad rusų bendruomenė Lietuvoje egzistavo ir tarpukariu, ypač laikinojoje sostinėje Kaune, kur buvo susitelkusi to meto rusų inteligentija. Ši inteligentija buvo lojali nepriklausomai Lietuvai, o sovietmečiu jos atstovai buvo linkę labiau integruotis į lietuvių nei atvykėlių visuomenę.
Pasak A. Marcinkevičiaus, daugeliui šių inteligentų naujasis režimas buvo nepriimtinas ideologiškai: tai buvo kitokio išsilavinimo ir politinių pažiūrų žmonės nei atvykusieji iš kitų sovietinių respublikų. Tačiau, aiškina mokslininkas, statistiškai tai nebuvo gausus Lietuvos visuomenės segmentas, todėl nebuvo matomas ir juolab plačiai aptariamas.
„Svarbu pasakyti, kad sovietinės okupacijos pradžioje Lietuvoje nukentėjo ne tik lietuviai, kitų tautybių žmonės, bet ir rusai – sovietinis režimas nepriimtinus asmenis pirmiausia traktavo pagal socialinius kriterijus, atsižvelgus į tai, tarpukario rusų inteligentai arba buvo ištremti, arba išstumti iš aktyvios visuomeninės veiklos, arba paprasčiausiai emigravo į Vakarus ir panašiai. Dėl ideologinių priežasčių režimas netoleravo tarpukario rusų tautinių draugijų ir spaudos. Taigi paradoksas, bet dalis Lietuvos rusų tapo sovietizacijos, kurią vykdė rusai iš svetur, aukomis“, – aiškino A. Marcinkevičius.
Tuo metu sovietmečiu Lietuvos rusų bendruomenėje susiformuoja naujas segmentas. „Kai šnekame apie rusus, sovietmečio procesus ir „penktąją koloną“, neatsižvelgiame, kad, vienas dalykas, rusams gali atstovauti žmogus, čia atvykęs sovietmečiu su paskyrimu į įmonę ar dirbęs nomenklatūroje, kitas dalykas, žmogus, kurio šeima Lietuvoje turi gilias istorines šaknis, siekiančias galbūt XVIII, XIX ar XX a. pradžią ir kurį iš tiesų tokie epitetai kaip „penktoji kolona“ ar okupantas natūraliai žeidžia. Ne tik jie, bet ir dauguma sovietmečiu gimusių ir išaugusių Lietuvoje rusų jaučiasi susiję su Lietuva, ją laiko savo tėvyne ir nori, kad jų vaikai čia gyventų. Juolab kad nemažai rusų ir lietuvių yra susiję šeimyniniais saitais“, – sakė A. Marcinkevičius.
Ar reikia įrodinėti politinį ir pilietinį lojalumą Lietuvai?
Be abejo, sako mokslininkas, Lietuvos rusų tarpe yra dabartinės Rusijos informacinių priemonių propagandos veikiamų žmonių, tačiau tokių yra ir tarp lietuvių. Dėl to, aiškina pašnekovas, būtų net nekorektiška svarstyti, remiantis tautinės priklausomybės kriterijumi, kurie iš šių žmonių pirmieji karinio konflikto atveju paremtų agresorių.
„Ar turi tautinių mažumų atstovai, praėjus 25 metams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, dar papildomai įrodinėti politinį ir pilietinį lojalumą Lietuvos valstybei? Aš manau, kad ne. Jie yra lygiateisiai Lietuvos piliečiai, turintys pareigas ir atsakomybę savo valstybei, o valstybė privalo atsižvelgti į jų poreikius. Priešingu atveju, iš tiesų stiprinsime prielaidas nepasitikėjimui tarp skirtingų tautinių grupių atsirasti“, – kalbėjo A. Marcinkevičius.
Santykiuose su etninėmis mažumomis jis išskiria politinį ir buitinį lygmenis: žmonėms kasdieniuose santykiuose nekyla tiek problemų kiek politikams. Štai, pavyzdžiui, kultūriškai nevienalyčiame Pietryčių Lietuvos regione nuo seno šalia gyveno katalikai su sentikiais ir stačiatikiais, lenkai, baltarusiai su lietuviais, jiems nėra didelių problemų bendraujant pereiti prie skirtingų kalbų, jie gali šnekėtis ir dviem kalbomis.
Pašnekovo nuomone, svarbu į savo krašto istoriją pažvelgti ne vien iš lietuvių tautinių interesų taško. Yra istorinių procesų, kurie paliko gilų randą lietuvių atmintyje, tačiau tautinių mažumų atstovai šiuos procesus išgyveno ir galbūt iki šiol mato kiek kitaip.
Pasak A. Marcinkevičiaus, žvelgiant į ateitį, reikia siekti visus Lietuvos piliečius apjungiančios, o neskaldančios istorijos interpretacijos, kuri leistų žmonėms, nepriklausomai nuo jų tautybės, didžiuotis savo valstybe ir laimėjimais.