Papasakojo, ką patyrė Izraelio kalėjime

Palestinietis Mohammadas Othmanas labiausiai išgarsėjo nesmurtine kampanija, skirta sustabdyti nelegalios saugumo sienos statybą okupuotame Vakarų Krante, tačiau būtent ši kampanija lėmė jo pažintį su Izraelio įkalinimo įstaigomis.

Šiuo metu Mohammadas dirba žmogaus teisių ir taikios rezistencijos srityse, keliauja po Europą pristatydamas naują filmą „Kalkilja“.

M. Othmanas teigia, kad, jo manymu, vienintelė viltis išspręsti Izraelio-Palestinos konfliktą yra sukurti ne dvi valstybes, o vieną, kurioje gyventų tiek žydai, tiek palestiniečiai.

„Jeigu mes nesusėsime kartu ir nerasime sprendimo, tada tai tęsis be galo. Izraelio saugumo situacija pablogės. Vieną dieną, palestiniečiai pradės trečią intifadą. Patikėkite, jei prasidės trečioji intifada, ji bus nekontroliuojama“, - interviu DELFI viešėdamas Vilniuje sakė M. Othmanas.

Pradėjo protestuoti prieš sienos statybą

Mohammadas pasakoja, kad pilietinę kampaniją prieš saugumo sienos statybą aplink palestiniečių apgyvendintą Vakarų Krantą pradėjo 2002 m. Izraelis sienos statybas motyvavo siekiu apsisaugoti nuo palestiniečių išpuolių per antrąją intifadą, kuri tęsėsi 2000-2005 m.

Tačiau siena tapo visuotiniu kritikos objektu, nes kai kuriose vietose įsiterpė į teritorijas, kurios priklausė palestiniečiams. Dalis žemių buvo nusavintos, dalies pasiekiamumas tapo apsunkintas taip, kad norėdamas pasiekti savo žemę jos savininkas privalo gauti Izraelio karinių pajėgų leidimą.

Tarptautinis Teisingumo Teismas 2004 m. konstatavo, kad Izraelio siena aplink Vakarų Krantą pažeidžia tarptautinę teisę ir turi būti išmontuota, tačiau to nebuvo padaryta.

„Sienos statyba prasidėjo nuo šiaurinės Vakarų Kranto dalies, o mano kaimas, pavadinimu Jayyous, kuris yra netoli Kalkiljos miesto, kaip tik ir buvo ta vieta, kur jie pradėjo žymėti alyvmedžius, pagal kuriuos turėjo būti statoma siena. Tai buvo mano šeimos žemėje. Aš pradėjau domėtis, ką mes galime padaryti, nes visos mano šeimos pajamos ateidavo iš ūkio. Tas pats pasakytina apie visą Palestiną – 75 proc. žmonių pajamos yra iš jų ūkių“, - pasakojo M. Othmanas.

„Jie tiesiog nusavino žemę. Mano kaimas yra šalia Žaliosios linijos (demarkacijos linija, žyminti palestiniečių teritorijas Vakarų Krante pagal 1949 m. paliaubų susitarimą tarp Izraelio, Libano, Jordanijos ir Sirijos), taigi kitoje sienos pusėje liko mūsų žemė, šuliniai. Buvo sunku suprasti, kas vyksta, todėl pradėjome rinkti žmones mitingams. Dalyvavo visi – vyrai, moterys, vaikai, senukai. Mes tiesiog sėdėjome savo žemėje, kur jie statė sieną, o jie atsivežė buldozerius ir ėmė rauti tūkstantmečius alyvmedžius“, - tęsė Mohammadas.

Jo pasakojimu, žmonės suformavo nedidelį komitetą ir kreipėsi į Yasserą Arafatą, klausdami, ką jiems daryti. Kaip teigia Mohammadas, Palestinos išlaisvinimo organizacijos vadovas patarė sukurti nevyriausybinę organizaciją ir ieškoti tarptautinio palaikymo. Taip ir prasidėjo „Stop the Wall“ kampanija, kuri įtraukė ne tik palestiniečius, bet ir dalį žydų, kurie nepritarė sienos statyboms.

Pats M. Othmanas tuo laikotarpiu ne tik telkė žmones, bet ir dirbo vertėju arabiškai nemokantiems žydų žurnalistams. Hebrajiškai Mohammadas išmoko prieš antrosios intifados pradžią dirbdamas Izraelio restorane. Tuo metu suvaržymai palestiniečiams buvo mažesni nei šiuo metu. „Turėjau išmokti hebrajiškai, nes reikėjo daug bendrauti su žmonėmis“, - sakė pašnekovas.

Jis sakė, kad hebrajų kalbos mokėjimas labai naudingas, mat palengvina gyvenimą: pavyzdžiui, galima sužinoti, ką kalba kariai patikros punkte. „Kai supranti, ką jie kalba, ir atsakai hebrajiškai, net jeigu jie tyčiojasi iš tavęs, iškart tampa malonesni. Juk tai jauni žmonės nuo 19 iki 25 metų amžiaus, todėl tai paprastai būna pirmas jų tarnybos laikotarpis“, - sakė Mohammadas.

Sulaikė grįžtantį iš Norvegijos

Tačiau sprendimas sutelkti žmones demonstracijoms prieš sienos statybas Mohammadui atsirūgo kaip reikiant. 2009 m. M. Othmanas buvo išvykęs į Norvegiją susitikti su norvegų finansų ministre Kristen Halvorsen bei kitais pareigūnais, nes Norvegija prisidėjo prie investicijų boikoto Izraelyje ir sankcijų įmonėms, tiekusioms įrangą sienos statybai.

„Kaip supratau, Izraeliui tai nepatiko, nes tai pritraukė žiniasklaidos dėmesį. Norvegų finansų ministrė kaip tik pasirašė dokumentus dėl investicijų boikoto Izraelyje. Po kokių 45 minučių nuo žinios paskelbimo iš Izraelio buvo atitraukta apie 48 mln. eurų. Jie tikrai susinervino ir labai norėjo sustabdyti BDS kampaniją (BDS – Boycott, Divestment and Sanctions). Tikriausiai dėl to buvo svarbu suimti jauną žmogaus teisių aktyvistą, kad būtų pasėta baimė tarp jaunų žmonių“, - svarstė Mohammadas.

Vyro pasakojimu, jis buvo sulaikytas prie Allenby tilto, kuris jungia Jordaniją su Vakarų Krantu. Mohammadas pasakoja, kad turėjo aiškintis dėl kiekvieno elektroninio laiško, kiekvienos kelionės.

„Prisimenu, kad mano byla iš pradžių sudarė vos porą puslapių ir nuosekliai didėjo. Galiausiai, ji tapo labai stora. Buvo sudėti visi mano elektroniniai laiškai, kiekvieno skrydžio duomenys. Nežinau, kaip jie tai surankiojo, nes neturėjau viso to elektroniniame pašte, bet buvau klausinėjamas dėl kelionių nuo 2003 m. iki 2009 m. - kodėl ir kur keliavau, ką susitikau. Tiesa, tai nebuvo pirmas kartas, kai buvau apklausinėjamas, bet pats sunkiausias“, - sakė M. Othmanas.

„Mane planavo nuteisti septyneriems metams, bent jau patys taip man sakė“, - pridūrė vyras.

DELFI primena, kad Izraelio okupuotame Vakarų Krante pagal Oslo susitarimus yra išskirti 3 administraciniai vienetai: A, B ir C.

A dalyje visa civilinė ir saugumo kontrolė tenka Palestinos autonomijai. Ši teritorija apima pagrindinius Vakarų Kranto miestus – Ramalą, Betliejų, Kalkilją, Nablusą, Tulkaremą, Jerichoną, Dženiną ir didžiąją dalį Hebrono. Izraelio piliečiams, išskyrus Izraelio karines pajėgas draudžiama įžengti į šias teritorijas.

B dalyje civilinė valdžia priklauso Palestinos autonomijai, saugumą kontroliuoja Izraelio karinės pajėgos. Ši dalis apima kaimiškas Vakarų Kranto vietoves, kuriose nėra žydų naujakurių.

C dalies kontrolė išimtinai priklauso Izraelio karinėms pajėgoms, kurios kontroliuoja ir visus šios teritorijos požeminius išteklius, iš kurių svarbiausias – vanduo. C dalis sudaro apie 60 proc. Vakarų Kranto teritorijos.

Kadangi Izraelis Vakarų Krante yra okupuojanti jėga, okupuotosios teritorijos teisiškai yra Izraelio karinių pajėgų jurisdikcija, todėl palestiniečiai yra teisiami kariniuose tribunoluose pagal karo teisę.

„Pareigūnai tave apklausinėja arabų kalba. Jie kalba netgi tokiu pačiu dialektu kaip tu pats. Ir jie tikrai turi daug psichologinių žinių: gali skaityti iš akių, gestų, elgesio. Pagal tai uždavinėja klausimus. Aš jiems aiškinau, kad visiška tiesa jog esu atsakingas už demonstracijų organizavimą Vakarų Krante ir kūriau „Stop the Wall“ kampaniją. Nenorėjau meluoti, nes jei meluoji, tada suteikti jiems galimybę užduoti dar daugiau klausimų“, - pasakojo M. Othmanas.

Nenorėjo stotis prieš teisėją karine uniforma

Mohammado teigimu, Izraelyje galimas „administracinis sulaikymas“, kuris reiškia asmens įkalinimą be teismo motyvuojant nacionalinio saugumo ar kovos prieš terorizmą sumetimais. Izraelis šioje srityje nėra išimtis, tačiau žmogaus teisių organizacijos pabrėžia, jog asmens sulaikymas be teismo, nors ir sankcionavus kariniam teisėjui, prieštarauja tarptautinės teisės standartams. „Administracinis sulaikymas“, Mohammado teigimu, buvo pritaikytas ir jam.

„Kiekvieną kartą, kai eidavome į klausymus, mano advokatas nuolat su jais ginčydavosi. Mano draugai siuntė tūkstančius laiškų žiniasklaidai, JAV prezidento administracijai, Europos politikams, todėl Izraelio saugumo tarnybos buvo piktos, nes patyrė išorinį spaudimą. Net Jungtinėse Tautose buvo svarstomas mano klausimas. Tada jie nusprendė man pritaikyti administracinį sulaikymą. Buvau labai sunerimęs, nes tai reiškia, kad jie tave gali laikyti be galo be krašto. Jie sudaro neoficialų susitarimą su kariniu teisėju ir viskas. Tokiame teisme nepamatysi normalios teisėjo mantijos, tai karo teismas, todėl teisėjas irgi iš karinės struktūros“, - sakė pašnekovas.

„Mane netgi nubaudė už teismo negerbimą. Kaip žinote, paprastai, kai įeina teisėjas, reikia atsistoti ir pasakyti savo vardą bei pavardę. Bet aš sėdėjau, mane ant kojų pastatė tik sargybiniai. Nenorėjau stotis prieš teisėją su karine uniforma. Jeigu jis būtų normalus teisėjas, aš būčiau atsistojęs, bet kai jis su karine uniforma, aš tikrai nesistosiu. Toks asmuo – ne teisėjas, jis karininkas, jis priešas“, - pridūrė M. Othmanas.

Mohammado pasakojimu, jis turėjo vieną žydų, du palestiniečių ir keturis tarptautinius advokatus, tačiau už jų paslaugas mokėjo ne pats vyras ar jo šeima, bet nevyriausybinės organizacijos, prisidėjo Norvegijos vyriausybė.

Gimtadienį „atšventė“ apklausų kambaryje

„Aš išvis nieko nesigaudžiau: sėdėjau mažoje, tamsioje kalėjimo kameroje su arkliui skirtu apklotu ir net nesuvokiau, koks dabar laikas. Negalėjau suvokti nei kada diena, o kada naktis – ar saulėta, ar jau atėjo žiema. Spalio mėnesį buvo mano gimtadienis, bet aš to net nežinojau, nes tu negali niekaip susiskaičiuoti. Vieną vakarą mane atvedė į apklausų kambarį, paklausė, ar aš noriu pamatyti šviesą. Aš palinksėjau, kad noriu, tai atidarė angą ir pamačiau Haifą. Kalėjimas yra ant kalvos, taigi aš galėjau matyti visą miestą. Tada jie pasakė, kad tai išskirtinė diena. Aš paklausiau, kodėl, man pasakė, kad mano gimtadienio diena“, - pasakojo vyras.

Tačiau šventės kalėjime, žinoma, nebuvo. Izraelio pareigūnai atnešė desertą, pasimuistę išlaisvino už nugaros surakintas Mohammado rankas ir pradėjo „neįpareigojantį“ pokalbį apie tai, kur Mohammadas paskutinį kartą šventė gimtadienį, kaip tai buvo puiku, su kuo šventė ir panašiai. „Pokalbis buvo tarsi apie nieką, ne apie bylą, bet, manau, kad tai buvo dalis tyrimo. Niekas nieko neužsirašinėjo, bet viską įrašinėjo“, - prisiminė Mohammadas.

„Tai veikia psichologiškai. Tyrimo metu pareigūnai nemuša, net neliečia tavęs. Tačiau žaidžia psichologinius žaidimus. Beje, prieš sulaikymą aš pats vesdavau paskaitas, kaip elgtis per apklausas, kaip reaguoti į provokacijas, mes net bukletą esame apie tai išleidę. Bet pats kažkuriuo momentu pavargau“, - pridūrė vyras.

Jo pasakojimu, sulaikymo kameros visą laiką filmuojamos, yra garsiakalbiai. Mohammadas sako, kad jam net vieną kartą pasirodė, jog girdėjo motinos balsą. „Pagalvojau, kad man jau stogas važiuoja. Girdžiu savo motiną? Kitą dieną manęs per apklausą paklausė: „Girdėjai savo motiną?“ Atsakiau, kad taip. Ar pasiilgai, klausė manęs. Pasakiau, kad nelabai, nes nuolat keliauju ir negyvenu su šeima“, - sakė Mohammadas.

Po kiek laiko pareigūnai pakeitė Mohammado kamerą. Ant jos sienos vyras rado jauniausiojo brolio vardą – palestiniečių kaliniai, jo teigimu, kamerose visuomet išraižo savo vardus. M. Othmanas paklausė pareigūnų, ar jie sulaikė brolį – pastarieji patvirtino, pridūrę, jog jauniausias brolis geriausiai žino apie paties Mohammado veiklą, todėl bus naudingas. Vėliau Raudonojo kryžiaus atstovas ir advokatai patvirtino, kad tai buvo tiesa.

Galiausiai, M. Othmanas buvo paleistas, bet turėjo sumokėti užstatą ir gyventi namų arešto sąlygomis. Mohammadas buvo atvežtas prie Qalandiya patikros punkto tarp Jeruzalės ir Vakarų Kranto, išlaipintas su visais lagaminais, kuriais keliavo iš Norvegijos, kai buvo sulaikytas, ir prisakyta dingti iš akių per tris minutes, kol pareigūnai nepersigalvojo.

Negali vadinti „Hamas“ teroristais

Mohammadas pasakoja, kad kurį laiką jautė baimę būti vienas, bet tuo pat metu nepasitikėjo žmonėmis, turėjo gyventi namų arešto sąlygomis. Vėliau M. Othmanas pasisamdė itin prabangų žydų advokatą už 7000 dolerių, kuris sugebėjo panaikinti namų arešto reikalavimą, todėl Mohammadas buvo galutinai laisvas. Advokato išlaidas, vyro teigimu, apmokėjo Norvegijos vyriausybė, kuri sumokėjo ir užstatą.

Po kalinimo praėjus tam tikram laikui Mohammadas paliko „Stop the Wall“ kampaniją, tačiau vis dar dirba su BDS kampanija: „Aš buvau vienas iš BDS judėjimo įkūrėjų 2005 m. Tai nesmurtinis pasipriešinimas, kuris nedaro žalos. Tai kampanija ne prieš Izraelio gyventojus, tai prieš Izraelio Vyriausybės politiką“.

Klausimas apie palestiniečių politinius žingsnius, Mohammadas teigė pritariantis nesenam palestiniečių politikų sprendimui suformuoti jungtinę „Fatah“ ir „Hamas“ Vyriausybę. Šis žingsnis buvo vertinamas nevienareikšmiškai, nes „Hamas“ yra laikoma teroristine organizacija, nors turi ir politinį sparną.

Iki šiol „Fatah“ kontroliavo Izraelio okupuotą Vakarų Krantą, o „Hamas“ - Gazos ruožą – už Vilnių plotu mažesnį ruožą, iš kurio Izraelis pasitraukė 2005 m., bet kontroliuoja sieną, oro erdvę bei jūros kranto sieną. Tarp šių organizacijų buvo kilęs konfliktas po 2006 m. vykusių rinkimų.

„Hamas“ ir „Fatah“ – abi yra palestiniečių politinės partijos. Per 2006 m. rinkimus aš kaip tik dirbau stebėtoju su norvegų stebėtojais Vakarų Krante. Suprantu, kad Vakarai nori mus išmokyti demokratijos taisyklių, bet kai mes demokratiškai ką nors išrenkame, Vakarams tai nepatinka. Tie rinkimai tikrai buvo labai atviri, nekorumpuoti. Žmonės balsavo už „Hamas“, nes jie pavargo nuo „Fatah“ korupcijos. Jie nori geresnės Vyriausybės, geresnio vadovavimo. Ironiška, visi pinigai, kurie ateina, pavyzdžiui, iš Europos, skiriami saugumui stiprinti, bet mes esame visiškai nesaugūs. Pinigai eina tiesiai į Palestinos valdžios lyderių kišenes. Pažiūrėkite, kiek Vakarų Krante prabangių namų“, - pasakojo Mohammadas.

Jo teigimu, kai kurie palestiniečiai remia „Hamas“, nes nori geresnio vadovavimo. M. Othmano manymu, po 2006 m. rinkimų įvykęs skilimas tarp „Fatah“ ir „Hamas“ kenkė palestiniečių nepriklausomybės klausimui ir padėjo tik Izraeliui – Izraelio Vyriausybė iškart pradėjo draugiškiau bendradarbiauti su „Fatah“ ir suėmė kai kuriuos „Hamas“ politinio sparno narius.

Klausiamas, ar bendradarbiavimą su Izraeliu, paprasti palestiniečiai laiko kolaboravimu su okupacine valdžia, Mohammadas sakė tokio žodžio nevartojantis. Palestinoje jeigu žmogų pavadini kolaborantu, jį įžeidi visiems laikams. „Tačiau turi būti palestiniečių vieningumas. Vakarų Krantas ir Gaza turi būti sujungti. Ne visi, gyvenantis Gazos ruože, remia „Hamas“, nors jie ten vadovauja. Bet manau, kad jungtinė Vyriausybė privers dar labiau vienytis bei kovoti su okupacija strategiškai. Kiekvienuose namuose Vakarų Krante rasi vieną brolį iš „Hamas“, vieną – iš „Fatah“, kitus – dar kitose partijose. Susiskaidymas didelis, bet jį reikia užbaigti“, - svarstė M. Othmanas.

Mohammadas tai pat sako, kad, jo požiūriu, „Hamas“ jau pripažino Izraelio egzistavimą, nes sutiko derėtis dėl paliaubų šių metų konflikto Gazos ruože metu. Tiesa, teisiškai „Hamas“ vis dar neigia Izraelio egzistavimą, o Izraelis, Jungtinės Valstijos ir Europos Sąjunga „Hamas“ laiko teroristine organizacija.

„Neremiu „Hamas“ ideologijos ir jų veiksmų. Aš neremiu to, ką jie darė per pastarąjį konfliktą: leido raketas ir panašiai. Boikotas yra stipresnio poveikio priemonės. Kai leidžiamos raketos, įteikiamas informacinis ginklas Izraeliui, kuris parodo tarptautinei bendruomenei, kaip „Hamas“ raketos griauna šalį ir žudo žmones. Aš jų neremiu, bet negaliu ir sakyti, kad jie teroristai, nes tai mano žmonės, tokie patys žmonės kaip aš, gyvenantys okupacijos sąlygomis. Negaliu vadinti jų teroristais“, - sakė M. Othmanas.

Nori vienos valstybės žydams ir palestiniečiams

Mohammadas taip pat teigia, kad vienintelė išeitis išspręsti Izraelio ir Palestinos konfliktą yra atsisakyti dviejų valstybių idėjos ir kurti vieningą Izraelį žydams bei palestiniečiams. Atskira Palestinos valstybė M. Othmanui atrodo neįmanoma, nes Izraelis Vakarų Krante nesustabdomai kuria nausėdijas, kuriose keliasi gyventi žydų naujakuriai.

Tarptautinis Teisingumo Teismas 2004 m. yra konstatavęs, kad naujakurių apgyvendinimas okupuotose teritorijose pažeidžia tarptautinę teisę.

„Dviejų valstybių sprendimas man jau atrodo beviltiškas, nes turint omenyje sieną, nausėdijas Vakarų Krante, naujakuriams specialiai skirtus kelius Vakarų Krante, Palestinos valstybė nebus įmanoma. Mes tęsime savo kovą šia kryptimi. Galime kaltinti „Hamas“, galime kaltinti Benjaminą Netanyahu, bet nuo to niekas nepasikeis. Manau, turime įtikinti Vakarus dėl vieningos, sekuliarios valstybės įkūrimo. Mes turime gyventi kartu, nes tai vienintelis kelias, juk negalime gyventi getuose“, - pasakojo Mohammadas.

Skaičiuojama, kad Vakarų Krante ir Rytų Jeruzalėje gyvena apie 550 tūkst. žydų naujakurių. Nausėdijos paprastai yra stipriai saugomos, joms tiekiamas vanduo ir elektros energija, naujakuriai naudojasi atskirais keliais.

„Jeigu kada nors kurtųsi Palestina, kur tada padėti naujakurius? Išsiųsti į Izraelį, Europą? Mano nuomone, paprasčiausias ir racionaliausias sprendimas – viena valstybė. Nors tarptautinė bendruomenė remia dviejų valstybių egzistavimą, tačiau nelabai žino, kaip tai pasiekti“, - svarstė Mohammadas.

Primenama, kad Izraeliui vienos valstybės idėja nėra priimtina dėl didelio gimstamumo palestiniečių šeimose. Tai reiškia, kad ateityje galėtų susidaryti situacija, kad Izraelyje gyventų daugiau palestiniečių nei žydų.