Gaisras šeimos gyvenimą padalijo perpus. Nors laiką iki jo ženklino staigi Aušros mamos mirtis, prie lovos prikaustytos močiutės liga, bet jame būta paties didžiausio stebuklo – šeimos pagranduko, kurio užsimezgusios gyvybės motinos įsčiose nepastebėjo net gydytojai, gimimas. Laimingas gyvenimas žuvo liepsnose, o priekyje – sielvartas ir nežinomybė.
Atsisveikino visam laikui
Tos dienos, kai virš Panevėžio pakilo degančio namo juodų dūmų stulpas, rytą A. Baltrėnienė nieko nenujausdama išvažiavo į darbą Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, vyresnėlis penkiolikmetis sūnus išėjo į mokyklą. Namuose paliko miegantį mažylį Kerniuką su seneliu.
Kartu gyvenantis Aušros 68-erių tėtis buvo didžiausias šeimos pagalbininkas. Prieš metus patyręs avariją pensininkas ruošėsi kojos operacijai, bet buvo gana stiprios sveikatos ir daug laiko praleisdavo su anūkėliu. Mažylis dažnai sirgdavo bronchitu, gydytojos patarti tėvai svarstė jo nebeleisti į darželį – senelis mielai prižiūrėjo anūkėlį. Jiedu buvo neišskiriami draugai.
Mirštantį sūnelį šaukė sugrįžt
Paskutinį kartą su tėčiu Aušra kalbėjosi likus vos 15-ai minučių iki nelaimės. Paskambinusi iš darbo jaukiai pasišnekučiavo apie kasdienius dalykus – senelis pasakojo anūką ką tik pavalgius ir besiruošiantį pietų miego.
Ir netrukus moteris sulaukė kaimynės skambučio: dega tavo namas!
„Šaukiu, kur mano vaikas? Kaimynė padeda ragelį. Vėl jai skambinu, ji, pati šoko ištikta, vėl padeda“, – pirmąsias siaubo akimirkas prisimins A. Baltrėnienė.
Čiupusi taksi Aušra parlėkė namo kaip stovi: darbo chalatu, su šlepetėmis, nė striukės nespėjusi užsigaubti. Juodų dūmų kamuoliai buvo matyti per pusę miesto. Namas jau pleškėjo apimtas liepsnos. Ugniagesiai karpė stogą, ant daržo gaivino tėtį.
Greitoji ką tik į ligoninę buvo išvežusi Kerniuką. Tas Aušrai teikė vilties, jog vaikelis tik apsinuodijęs. Kad berniuką iš gaisro ugniagesiai išnešė jau nesąmoningą, mama sužinojo vėliau. Sulaukusi tėčiui iškviestos greitosios, palikusį jį medikų rankose A. Baltrėnienė parlėkė į ligoninę, pas sūnų. Vaikutį priimamojo reanimacijos palatoje gydytojų brigada gaivino 40 minučių.
„Man leido prie vaikelio prieiti. Mačiau, kad gyvybės nė ženklo. Aparatai cypia, pulso nėra. Galvojau, šauksiu vardu – gal išgirs, gal neišeis, iš ten sugrįš. Tryniau rankytes ir kojytes. Bet net kraujo iš kirkšnies nebegalėjo paimti“, – stingdančio siaubo minučių niekada nepamirš sūnaus netekusi motina.
Gimimas prilygo stebuklui
Netikėtai iš šio pasaulio išėjęs Kerniukas taip pat netikėtai į jį ir buvo atėjęs. Vaiko gimimas visada yra stebuklas, bet šis berniukas į gyvenimą pasibeldė taip neįprastai, kad jo istoriją tikrai galima vadinti stebuklu.
Kai pajuto, kad su jos kūnu vyksta kažkas neįprasta, Aušra suskubo į vaistinę nėštumo testo. Net tris juos atliko – visi rodė, kad moteris nesilaukia. Tą patį patvirtino ir gydytoja, diagnozavusi augančią miomą. A. Baltrėnienė buvo perspėta ruoštis operacijai. Bet prieš ją Aušrai ligoninėje atlikta echoskopija. Kai gydytoja ištarė „sveikinu“, moterį apėmė palengvėjimas, kad operacinio stalo išvengs. Bet kiti gydytojos žodžiai 39-erių A. Baltrėnienę išmušė iš vėžių. Jai ėjo jau trečias nėštumo mėnuo.
„Neprisimenu, kaip parėjau namo. Ir vyrui buvo šokas, bet buvome tokie laimingi“, – „Sekundei“ pasakojo Aušra.
Tėveliai baiminosi dėl laukiamo kūdikėlio sveikatos, bet Kerniukas gimė stiprus, sveikas, didelių išraiškingų rudų akių gražuolis.
Pasaulį išvydusiam išskirtinę dieną, Kovo 11-ąją, sūneliui tėvai išrinko retą ir kilmingą kunigaikščio Kerniaus Kasparo vardą.
Dabar mamai atrodo, tarsi berniukas per tuos nepilnus trejus metus būtų skubėjęs kuo daugiau sugerti gyvenimo – be galo smalsus, meilus. Per dieną šimtą kartų ištardavo mamai „myliu“.
Net miegodavo įsitaisęs tarp tėvelių lovoje su savo mašinytėmis ir meškučiais. Tarsi nujausdamas, kad jiems tiek nedaug laiko liko pabūti kartu.
„Gal tai ir buvo ženklas, kad greit teks išsiskirti. Bet visada tokius dalykus suprantame po laiko“, – svarsto Aušra.
Artėjant pagranduko gimtadieniui šeima planavo išpildyti didelę sūnelio svajonę – nuvažiuoti paplaukioti į baseiną. Berniukas svajojo per gimtadienį gauti didelę mašiną. Mama ją būtinai nupirks.
Senelį su anūku rado kartu
Kraupios tragedijos liudininkai kaimynai pasakojo matę, kaip Aušros tėtis išpuolęs iš namo jiems sušuko kviesti gaisrininkus. Dar lauk išmetė kažin kokius skudurus. Gali būti, kad vyras tikėjosi iš ugnies išnešęs anūkėlį. Pamatęs, kad mažylio nėra, griuvo vidun – deguonies gavusios liepsnos šoko aukštyn, bet senelio nesustabdė. Ir jis nebegrįžo.
Ugniagesiai svetainėje rado senelį užkritusį ant anūko. Tikriausiai vyras, puolęs į ugnį gelbėti mažylio, apsinuodijo dūmais ir pats neteko sąmonės. Senelio apdegusi galva, rankos. Berniuko liepsnos nebuvo pasiekusios, tik kūnelis suodinas.
Pasak A. Baltrėnienės, kaimynai ugniagesiams šaukė, kad viduje yra žmonės, bet niekas negalėjo konkrečiai pasakyti, kuriame jie kambaryje. Dėl ko kilo dviejų aukų pareikalavęs gaisras, ugniagesiai atsakymo dar neturi. A. Baltrėnienė nežino nė ką spėlioti.
„Namas buvo tvarkingas. Niekada pas mus laidai nekabojo, ir kaminas, šildymo katilas išvalyti. Šildymo katilas katilinėje net nesudegęs“, – stebisi sielvarto slegiama panevėžietė.
Antrasis namo aukštas, kur įsikūręs Aušros pusbrolis, liko be stogo, bet rimčiau nenukentėjo – gesinant tik sulieti kambariai, tačiau baldai nė neaprūkę. O iš pirmojo aukšto, kur buvo įsikūrusi visa Aušros šeima ir kartu gyvenantis tėtis, liko vien nuodėguliai. Net sijos virtusios anglimi.
Sugrįžti per skaudu
Aušra palaidojo ne tik sūnų, tėtį, bet ir namą – nė negalvoja jo atstatyti. Šeimai, praradusiai du artimus žmones, būtų nepakeliamai skaudu grįžti į tragedijos vietą.
Po nelaimės A. Baltrėnienei baisu važiuoti net per Tulpių mikrorajoną, o į sudegusius namus prisivertė koją įkelti vienintelį kartą. Ir tik todėl, kad to būtinai reikėjo gaisro priežastį nustatinėjantiems ekspertams. Tą apsilankymą, kaip ir laidotuves, panevėžietė pamena kaip per rūką, kaip neryškų sapną.
Šeimos prakeiksmu virtęs namas Aušrai buvo ypatingas. Beveik prieš 70 metų jį surentė senelis, buvęs statybininkas, čia užaugo jos mama, vėliau sukūrusi šeimą ir pasilikusi gyventi. Šių namų palikti nenorėjo taip pat čia gimusi ir užaugusi Aušra.
Anot jos, namuose niekada nebūdavo tylu ir nyku. Čia ištisai gyveno tos pačios giminės kelios kartos, o kiekvieną naują atėjusią gyvybę ženklindavo pasodinti medžiai.
Apdegusio namo Neringos g. griaučiai – tik tiek liko tos pačios giminės daug metų karta iš kartos kurto gyvenimo. Dabar šį namą palieka ne tik Aušra. Antrajame aukšte įsikūręs pusbrolis irgi čia negrįš. Šeima ketina parduoti žemės sklypą, kuriame stovėjo namas, ir už gautus pinigus nusipirkti būstą, kuriame galėtų gyventi.
Nors namas buvo draustas, tačiau apsirikusi draudėja dokumentuose pažymėjo, kad pastatas mūrinis, nors jis tik medinis. Draudėja savo darbdaviams pripažino suklydusi ir prisiima kaltę. A. Baltrėnienė viliasi, kad draudimo kompanija irgi pripažins klaidą ir likimo nuskriaustos šeimos dar kartą nenuskriaus.
Išbandymų gyvenimas nepagailėjo
Po gaisro šeimą priglaudė uošviai. Dviejų kambarių bute gyvenantys senjorai atvėrė nelaimėliams namų duris nepaisydami, kad ir patiems nelengva – A. Baltrėnienės anyta prikaustyta prie neįgaliojo vežimėlio. Laimė, atsirado geri žmonės, šeimai laikinai užleidę butą neimdami nuomos mokesčio.
Sielvartas Aušros neapleidžia nė akimirkai.
„Su juo keliuosi ir užmiegu“, – gedinčiai motinai nepaliauja byrėti ašaros.
Nepalūžti jai padeda artimieji ir tikėjimas. Ir motiniškas suvokimas, kad privalo surasti jėgų gyventi dėl savo vyresnėlio.
„Dėl jo privalau būti stipri, negaliu sau leisti palūžti. Dabar jis man yra didžiausia palaima“, – sako A. Baltrėnienė.
Vienintelė jos atrama – sūnus, vyras ir jo giminaičiai. Pati Aušra artimųjų neturi – buvo vienturtė dukra. Mamą palaidojo prieš vienuolika metų – moteris krito pakirsta infarkto tesulaukusi 53-ejų. A. Baltrėnienė vos spėjo suktis – lėkė į darbą, namuose slaugė nuo patalo nepasikeliančią močiutę, rūpinosi tuomet nė ketverių metukų neturinčiu savo pirmagimiu. Bet anas vargas dabar atrodo lengvas.
Be namų ir be santaupų
Po gaisro šeima liko kaip stovi. Anot Aušros, jie niekada nebuvo pasiturintys, tik daug dirbo. Ji slaugytojos padėjėja, vyras vairuotojas. Iš sunkiai uždirbtų ir sutaupytų pinigų šeima planavo atnaujinti namus.
Vasarą namą apkalė cementinėmis dailylentėmis, prieš gaisrą pakeitė kai kuriuos baldus, nusipirko naują buitinę techniką. Dar planavo kosmetinį kambarių remontą. Per gaisrą sudegė ir namuose laikytos paskutinės šeimos santaupos.
„Mes nieko nebeturime – kaip išėjau į darbą su drabužiais, tuos ir teturiu. Dar žmonės paaukoja ir esu jiems dėkinga už kiekvieną centą“, – kalba ašarų nespėjanti šluostyti Aušra.
Ji be galo dėkinga ir „Grauduvos“ kolektyvui, padėjusiam surengti dvigubas sūnaus ir tėvo laidotuves, savo kolegoms, ypač Respublikinės Panevėžio ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus vyr. slaugytojai Reginai Žuromskienei.
Dabar visko netekusiai šeimai svarbiausia įsigyti savo pastogę. Padėtis, kai tenka glaustis svetimų užleistuose namuose, darbščius žmones slegia.
„Jaučiuosi kaip tie benamiai, ligoninės priimamajame žiemą ieškantys šilumos“, – sako A. Baltrėnienė.
Bet ir viską pradėjus nuo pradžių gyvenimas niekada nebebus, koks buvęs. Žaizda liks visam laikui.
„Tarsi kartu su vaiku būtų numirę pusę manęs“, – sako gedinti motina.
Jei norite prisidėti prie šeimos gerovės, tai galite padaryti čia: Aušra Baltrėnienė Sąskaitos numeris: LT877300010011084232 Mokėjimo paskirtyje įrašykite žodį „Parama“.