Vyras tikino esantis pavargęs, neturintis jėgų kovoti, stengtis ir siekti gyvenimo tikslų – ką daro, tas nesiseka, ir situacija tampa tik dar sudėtingesnė.

„Kai kiekvieną rytą prabundi ir mąstai, gal kas į gerą pasikeis, pradės sektis, bet vakare supranti, kad tik blogiau“, – dabartinį savo gyvenimo etapą apibūdino jis.

Buvo laimingi, nors neturėjo nieko

Rolandas pasakojo prieš dešimtmetį sukūręs šeimą. Iš pradžių, tikina, viskas buvo gerai – jie buvo laimingi, nors neturėjo beveik nieko.

„Išvažiavome į Ukmergę, judėjome į priekį, pamažu kūrėmės buitį, susilaukėme dukros. Buvome neturtingi, bet pamažu stojomės ant kojų“, – rašė Rolandas.

Tačiau, anot jo, kažkas visą laiką trukdė jiems judėti į priekį – nė vienos idėjos, kaip užsidirbti, nepavyko realizuoti.

„Sunku tai aprašyti, bet ką mes tik sugalvojame, apsvarstome, kaip užsidirbti, viskas „nueina“ į minusą“, – širdį liejo vyras.

Nesisekė niekas: daigų nepirko, braškės neužaugo, triušiai išdvėsė

Ukmergėje jie nuomojosi butą, Rolandas dirbo, žmona augino dukrą, tačiau vieną dieną rami šeimyninė idilė ėmė byrėti.

„Iš buto liepė išsikraustyti. Netekau darbo. Teko išsikraustyti pas tėvus į Tytuvėnus. Gyvenimas čia sunkus, darbų nėra, vaikas serga. Nutarėme, kad reikia žemę išnaudoti. Pasiskolinome pinigų, pastačiau du didelius šiltnamius, užsodinau braškėmis lauką. Na, gavau darbą. Lyg ir reikalai pajudės – bent jau taip manėm“, – pasakojo vyras.

Tačiau daigų esą niekas nepirko, braškių derlius nenusisekė, todėl jų šeima patyrė didelių nuostolių.

„Nusipirkom triušių, išdvėsė. Užsodinome kopūstais, neužaugo. Ir taip viskas, ką suplanuojame, sugriūva“, – sielojosi Rolandas.

Prasidėjo pykčiai

Galiausiai žmona neplanuotai pastojo, gimė sūnus. Viskas tarsi ir būtų gerai, pasakoja vyras, bet paaiškėjo, kad dukrai reikalingas logopedas – teko pradėti važinėti į Šiaulius.

„Galiausiai, pasirodo, kad ir sūnui logopedo reikia. Pinigų mažai, neužtenka, prasideda pykčiai šeimoje. Bandome skolintis, o kaip ir iš ko atiduosi? Sugalvojome paukščius laikyti, nusipirkome daug iš paskutinių pinigų, o ryte randame išpjautus“, – dar viena verslo nesėkme pasidalijo vyras.

Rolando teigimu, pykti dėl nuolatinių prašymų padėti ėmė tėvai, kurie paliepė ir išsikraustyti.

Paprašius pagalbos – patyčios ir užgauliojimai

„Randame sodybą, mokėti nereikia, bet vėl bėda – netenku darbo. Antstoliai areštuoja sąskaitas, pinigų nėra, vaikams net batų negaliu nupirkti. Apie Kalėdas, dovanas tik pasvajoti. Bandau rasti darbą šalia, nėra pinigų toliau važinėti. Vaikams dantis suskausta, bet nėra net už ką sutaisyti, vėl skolinuosi. Bandome vėl paukščius laikyti, daržoves pardavinėti, atrodo, pajudėsim, bet mašina sugenda, o taisyti neapsimoka. Vėl pinigų nėra“, – apie užburtą ratą, į kurį papuolė, pasakojo vyras.

Anot Rolando, pastovių darbų apylinkėse nėra, tik smulkūs, pavieniai darbeliai.

„Ir taip 8 metus kovoju, stengiuosi prasimušti, bet nepavyko. Na, kodėl? Ar mes prakeikti? Visų nesėkmių nerašau, nes net neverta. Dabar vėl sūnui dantų neturiu, už ką taisyti, nuvežti. Maistą taupome, bandau prašyti žmonių, visuomenės pagalbos, įdedu skelbimą, bet tik patyčios, užgauliojimai“, – guodėsi pašnekovas.

Neturi, ką pasiūlyti, o meile sotus nebūsi

Vyro teigimu, sunku ir sugalvoti, ką daryti, kaip išlaikyti šeimą, prasimanyti pinigų.

„Nėra pinigų, bet vaikams to, kad esu nevykėlis, nesakysi. Tiesiog pavargau. Su žmona susipykome, liepė išeiti. Sunku, nes myliu šeimą, žmoną, vaikus, bet neturiu, ką pasiūlyti, o meile sotus nebūsi. Vis mąstau, ką darau ne taip, kad šeima griūva. Vaikų išlaikyti nesugebu, kad ir kaip stengiuosi, pagalbos prašyti neįstengiu. Nesuprantu tik vieno, kodėl nesiseka?“, – klausė Rolandas.

Jis tikina pavargęs gyventi, stengtis, kovoti, besijaučiantis niekam neįdomus ir nereikalingas žmogus.

Primena, kad už šeimą atsakingi du žmonės: tai klasikinė istorija

Savo ruožtu Vyrų krizių centro direktorė psichologė Oksana Liutkevičienė, išklausiusi Rolando istorijos detalių, pripažino apie panašius atvejus girdinti kone kasdien.

„Tai klasikinės istorijos, kai du jauni žmonės iš didelės meilės susituokia, gimsta vaikai, tačiau jie dažniausiai neturi tinkamo išsilavinimo, neranda darbo, kurio ir taip nedaug gyvenant mažoje gyvenvietėje. Girdžiu ir stereotipinius dalykus – kadangi yra dukrelė, gal kažkurį metą moteris nedirbo, tačiau kai ji paaugo, turėtų eiti į darželį, o prie šeimos materialinės gerovės reikėtų prisidėti ir žmonai. Paskui, kaip suprantu, gimė berniukas, ant vyro pečių užkrauta atsakomybė už materialinę šeimos gerovę, viskas sukasi aplink ekonominius dalykus, vertybės – nežinia, kurioje vietoje“, – ką įžvelgusi, pasakojo ji.

Tačiau už šeimą atsakingi du žmonės, priminė O. Liutkevičienė, todėl Rolandas, tikino, tikrai neturėtų kaltinti tik savęs.

Kur ieškoti pagalbos?

Jos teigimu, šiuo gyvenimo etapu vyras turėtų išdrįsti kreiptis į specialistus. Jei regione, kuriame jis dabar gyvena, nėra krizių centro ar psichologų, Rolandui ji patarė užsukti į savivaldybę, seniūniją ar bendruomenės centrą – ten dirbantys asmenys išmano įstatymus, tad gali patarti, kas galėtų padėti.

„Yra įvairiausi pagalbos būdai, pavyzdžiui, „Maisto banko“ akcija, dalijami maisto daviniai. Jei toje bendruomenėje darbo nėra, gal galima pavažiuoti kur toliau? Reikia žiūrėti, koks asmens išsilavinimas. Yra, kas konsultuoja, galima kreiptis į „Darbo biržą“, kurį laiką gauti ir išmokas, papildomi pinigai priklauso ir už vaikučius, jei neužtenka, seniūnijos turi galimybių mokėti priedus, priklauso nuo to, kokia situacija. Jei gyvenama kaime, šeimai kartais skiriama net malkų. Pagalbos būdų šiai dienai tikrai yra įvairių“, – užtikrino O. Liutkevičienė.

Todėl žmonės turi išmokti spręsti problemas kvalifikuotai, aiškino ji.

„Yra net iš miestų atvažiuojantys specialistai. Pavyzdžiui, mes patys 1-2 kartus per savaitę važiuojame į rajonus, konsultuojame“, – informavo pašnekovė.

Pagalbos prašymą irgi reikia mokėti formuluoti

Nors Rolandas pasakojo bandęs ieškoti pagalbos, bet atsitraukęs, nes susidūrė su patyčiomis ir užgauliojimais, O. Liutkevičienė ragino nenuleisti rankų. Be to, mokė ji, svarbu tinkamai suformuluoti paramos prašymą.

„Jei žmogus parašo, kad yra darbingas, sveikas, turi tam tikrų įgūdžių, galbūt yra įvaldęs kažkokią sritį, įsivaizduoju, kad pagalbos tikrai galima surasti. Tačiau kai sakoma, kad duokite man ne meškerę, o žuvies – na, tai mūsų visuomenė, natūralu, kad reaguoja. Patyčios, be abejo, nemalonus dalykas, žmonės neturi teisės tyčiotis iš tokių pagalbos prašymų, bet vėl, atitinkamos formuluotės sulaukia tokio požiūrio“, – kalbėjo pašnekovė.

Jos teigimu, ieškoti darbo galima ir pasisiūlant iš pradžių, kol nėra įgūdžių ar gebėjimų, dalį dienos dirbti neatlygintinai.

„Kiekviena situacija yra individuali, labai unikali, nes kiekvieno žmogaus gyvenimas – subtilus. Išgirdus iš Rolando lūpų subjektyviai pasakojamą situaciją – viena, bet kai specialistas pradeda ją narplioti, pažiūri visiškai iš kitos pusės. Atsiribojama nuo emocijų, kritikos, todėl galima realiai padėti. Paprastai logiškus sprendimus priimti trukdo supantis emocinis ratas“, – aiškino Vyrų krizių centro vadovė.

Dažniausiai kreipiasi jaunesni

Paklausta, ar vyrai išdrįsta ieškoti pagalbos ne šeimos ar pažįstamų rate, O. Liutkevičienė tikino, kad jaunesni – iki 40-ies metų – tikrai atvirai diskutuoja apie savo problemas ir psichologą pripažįsta kaip pagalbos specialistą, tačiau su vyresniais kyla bėdų.

„Vyresni vyrai dar labai stipriai paveikti stereotipų ir bando dangstytis už savo sukurto šarvo – vyras labai stiprus, neverkia, neišgyvena krizių. Tačiau situacija pati kalba už save. Skyrybų, vaikų gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, turto dalybų atveju, netekus sveikatos jie vis tiek galiausiai kreipiasi. Jei iš pradžių sako, kad reikia tik teisininko, paskui pamatai, kad reikalingas ir psichologas, ir socialinis darbuotojas“, – sakė moteris.

O. Liutkevičienės teigimu, dažniausiai į jos atstovaujamą centrą vyrai kreipiasi dėl profesinių ar socialinių netekčių, santykių krizių, patiriamų sunkumų skyrybų metu ar dėl vaikų globos.

„Stereotipiška ta mūsų Lietuva, mūsų visuomenė, bet šeima kuriama dviese ir atsakomybę turi prisiimti, situaciją įvertinti, sprendimus priimti abu. Reikia dalintis darbais, pareigomis. Žinoma, gali būti, kad asmenys atėję iš tokių aplinkų, kur tai nebuvo įprasta, tačiau tai nereiškia, kad tokiems žmonėms nėra pagalbos“, – besikreipusį į DELFI guodė ji.