Tai Palangoje politinė sensacija – pirmąsyk 54 procentus rinkėjų balsų surinkę konservatoriai pelnė tiek vietų, jog, panašu, jau ir nebesvarsto vargintis bei kviesti kitas partijas jungtis į koaliciją.

Tiesa, rinkimų naktį šios politinės jėgos vietos lyderis – esamas ir naujai kadencijai perrinktas meras Šarūnas Vaitkus, sugebėjęs visą Lietuvą nustebinti trečiąja pagal rinkėjų pasitikėjimą vieta šalyje, žurnalistams teigė kviesiąs visas partijas be išimties jungtis prie konservatorių ir vieningai dirbti Palangos naudai ir labui.

„Iš tiesų siūlysime dirbti be opozicijos. Raginsiu ir kitas partijas vienytis į koaliciją. Jau sakiau ir vicemerui: „Darykime Palangą gražią“. Tą patį siūlysiu ir socialdemokratams, ir visiems kitiems, kad galėtume įgyvendinti ir kitų rinkimų programose surašytas puikias idėjas“, - tąnakt kalbėjo Š. Vaitkus.

Galbūt ši idėja ir būtų buvusi graži, jei ne vienas „bet“ – bet gi kažkas turi būti tas sarginis šuo, kuris stebės kiekvieną valdžios žingsnį, klausys kiekvieną pasisakymą ir bakstels pirštu, jei kartais valdantieji gerokai prašautų pro šalį.

Apie tai, jog toks valdžios modelis - dirbti be opozicijos - būtų nedemokratiškas, viešai prabilo ir Lietuvos liberalų sąjūdžio Palangos skyriaus vedlys Arūnas Štaras, pareiškęs, jog nepalaikys savo politinio oponento užmojų Lietuvos pajūrio kurorte kurti Šiaurės Korėją.

Kaip dabar aiškėja, tokių siūlymų, jei jų ir būtų, nepriimtų ne tik tris mandatus pelnę liberalai, du socialdemokratai, bet ir po vieną tvarkietį bei visuomeninio nepartinio komiteto atstovą. Tačiau jau šiandien akivaizdus ir kitas faktas: konservatoriai, ko gero, nuspręs dirbti savarankiškai ir koalicijos net dėl skambesnio vardo nelipdys.

Paprašytas pakomentuoti kurorte susidariusią politinę situaciją, politologas Alvidas Lukošaitis teigė, kad triuškinama vienos politinės jėgos pergalė rinkimuose liudija apie partijos ar politiko nuveiktus tam tikrus darbus, ir tai nėra jokia blogybė. Galima ir reikia sutikti su šiuo politologo teiginiu. Tačiau euforijoje esantys konservatoriai emocijoms atslūgus vis dėlto turėtų paanalizuoti, kodėl tuo metu, kai jų vedlys pelnė 74 procentus palangiškių pasitikėjimą, partijos reitingas yra net dvidešimčia nuošimčių menkesnis.

Ir ar tai nereiškia, kad, tarkime, Š. Vaitkui pasukus į Seimą ir tapus ministru ar dar kažkuo daugiau, čia likę konservatoriai nebenusiskins tiek daug saldžių vaisių?

Tiesa, kurorto meras kol kas deklaruoja nežiūrįs į karjerą aukštesnėse valdžios institucijose, bet, matant tokį Dievo dovanotą išskirtinį talentą valdyti, patraukti, užkrėsti idėjomis bei charizmą, būtų per daug egoistiška nepalinkėti Š. Vaitkui pasiekti paties aukščiausio olimpo, kurio paskutinis taškas – S. Daukanto aikštė.

Paklaustas, kas nulėmė išskirtinį Š.Vaitkaus populiarumą tarp palangiškių, vienas iš Tėvynės sąjungos atstovų atsakė vienu sakiniu: „Nuoširdus darbas“. Tai, žinoma, neginčijama tiesa, bet kiek to darbo būtų buvę perniek, jei merui būtų nepavykę prisikalbinti pasidarbuoti Palangos labui ir premjero socialdemokrato Algirdo Butkevičiaus.

Pastarasis, regis, važiavo į Palangą tiek kartų ir davė tiek pinigų, kiek kvietė ir prašė konservatorius meras Š. Vaitkus. Ką iš to laimėjo vietos socialdemokratai? Nieko – dvi varganas vietas ir ne lyderių pozicijas dabar, tikėtina, stiprioje būsiančioje opozicijoje.

Vienas iš socialdemokratų, paprašytas pakomentuoti, kodėl jų partijos vedlys taip mažai prisidėjo prie savo partiečių populiarumo kurorte, ironiškai atsakė: „ Matyt, toks buvo A.Butkevičiaus planas - Palangos miesto taryboje konservatoriams parūpinti trylika vietų“.

Čia suklusti turėtų ne tik socialdemokratų strategijas sostinėje brėžiantys veikėjai, kurie, kaip įrodė pastarieji vietos savivaldų rinkimai, visiškai nesidomi savo partiečių likimu Palangoje bei palangiškių palankumu netrukus atšoliuosiančiuose Seimo rinkimuose, bet ir vietos konservatoriai, dabar kiek pasipūtėliškai kalbantys apie vienvaldystę ir nemanantys pasielgti apdairiau bei pasiūlyti kokią įtakingesnę vietą, tarkime, kad ir vicemero, socialdemokratams.

O kas bus tuo atveju, jei į politinį protą atėjęs premjeras A. Butkevičius, nors niekada to ir nedarė, vienąsyk merui Š. Vaitkui pasakys „ne“?

Yra toks senas ir visiems gerai žinomas posakis „Niekada nesakyk niekada“. Niekada nesakykime, kad tokią didžiulę persvarą turinti vienvaldystė yra pats geriausias būdas demokratijai mažuose miesteliuose plėtoti.

Tad tuo didesnė atsakomybė dabar gula ant opozicijos pečių, žinoma, jei pastaroji bus politiškai brandi suvokti, ką iš tikrųjų reiškia profesionaliai, o ne rinkiminiais šūkiais oponuoti valdžiai.