„Mūsų tikslas buvo susikurti darbo vietas ir daryti, ką mokame, kas patinka ir patiktų kitiems žmonėms. Nes jeigu kitiems nepatiks, gali ant galvos atsistoti – nepirks ir užsidarysi“, – DELFI sakė prieš metus Utenoje kavinę-kepyklėlę „Vanilinis dangus“ atidaręs P. Jankauskas.
Pasak jo, juda į priekį, nors kartais, ypač mėnesio pabaigoje, ir nusvyra rankos.
„Utenoje didžioji dalis gyventojų gauna jei ne minimumą, tai tik kiek daugiau. Gavę algas žmonės leidžia sau pasilepinti, o mėnesio pabaigoje labai krinta pirkimai. Tada truputį nusvyra rankos, bet labai trumpam“, – sako Povilas.
- Kas uteniškiams skanu?
- Karamelė. Viskas, kas su karamele turi didelę paklausą. Taip pat ir kapučino su karamele. Nustebino morkų torto populiarumas. Labai skeptiškai žiūrėjom į eksperimentą, pradėję jį kepti. Tačiau vieni nusipirko, kiti, pasklido kalbos ir dabar daug klientų būtent jo pas mus ieško.
Dar uteniškiams skanu viskas, kas su avižomis, nors gali būti, kad tam įtakos turi ir noras vartoti sveikesnius, maistingus produktus.
Daug kas nori, kad būtų daug ir pigiai. Bet taip nėra ir negali būti – nei pas mus, nei kitur.
- Kas būtų kitaip, jei baras persikeltų į Vilnių?
- Daug daugiau žmonių ateitų. Parduočiau daug didesnius kiekius kavos, gal net trigubai, nes vilniečiai giria mūsų kavą, kai atvažiuoja, perka.
Manau, mūsų siūlomas asortimentas sostinėje būtų daug populiaresnis. Gal ir Kaune. Utenoje žmonės kiek skeptiški, neva, kam eiti į kavinę ir pirkti kavos už 3,50, jei galiu pasidaryti namuose už 30 centų.
- Tai priklauso nuo kultūrinių skirtumų ar pinigų?
- Manau, svarbūs abu dalykai. Jei pas mus bus parduodama bandelė, kuri kainuos iki 1.50 Lt, ji turės pasisekimą. Žmonėms bus super ir nesvarbu, kad ji dvigubai mažesnė už kainuojančią 2.50 Lt. Tokia kaina žmones iš karto atbaido.
Mes patys pirmenybę teikiam keksiukams, pyragams, sausainiams. Bandeles siūlom tik todėl, kad uteniškiai prašė.
- Galima sakyti, kad žmonės inertiški ir nepasiduoda naujovėms?
- Ir taip, ir ne. Pavyzdžiui, užtenka kiek kitaip pavadinti kavą ir klientai nori paragauti. Žmones masina naujovės. Taip buvo su jau minėtu morkų tortu, didžiulio pasisekimo sulaukusiu maskarponės, riešutiniu tortu. Klientai tiesiog norėjo paragauti, jiems patiko ir pradėjo pirkti.
Pastebėjau, tik reikia tinkamai pasiūlyti, o kai paragauja, jei patinka ir tinka, perka.
Beje, dar pastebėjome, kad uteniškiams skanu viskas, kas su avižomis, nors gali būti, kad tam įtakos turi ir noras vartoti sveikesnius, maistingus produktus.
Daug kas nori, kad būtų daug ir pigiai. Bet taip nėra ir negali būti – nei pas mus, nei kitur.
- Koks klientas jums – idealus
- Vis dėlto, kodėl verslą nutarėte kurti čia, o ne Airijoje, kur 7 metus gyvenote?
– Yra toks posakis: „Kad ir kiek šersi vilką, vis viena į mišką žiūri“. Mes visada norėjome grįžti į Lietuvą, niekada nepuoselėjome planų ten pasilikti.
- Kas krito į akis grįžus?
- Vartojimo ir kultūriniai skirtumai. Atrodo, gyvename 21 amžiuje, bet, pavyzdžiui, šalia esančio restorano tualetas – lauke.
Žmonių požiūriu, įpročiais, laisvumu Vilnius nuo Vakarų Europos atsilieka gal 20 metų. Su Italija, Ispanija, kur kavos, kavinių, restoranų kultūra – sena ir stipri, net nėra ko lygintis. Lietuvoje socialinis gyvenimas vyksta namie. Daug žmonių nesupranta, kam eiti į kavinę ir už kavos puodelį mokėti 4 litus, jei galima namuose.
Vilniuje matyti šiokios tokios permainos. Ne tik jaunimas, bet ir 30, 40, 50 metų amžius žmonės laisvesni, dažniau išeina iš namų. Tačiau tokie miesteliai, kaip Utena, Anykščiai, ir kiti šiuo požiūriu dar bent bent 20 metų atsilieka nuo Vilniaus. Iš provincijos nemažai išvažiuojančių į užsienį, bet parvykę žmonės grįžta prie senų įpročių.
Miestelis, kuriame mes gyvenome Airijoje – mažesnis už Uteną, tačiau vien tai, kad jame buvo greito maisto restoranas rodo, kaip skiriasi vartotojų įpročiai. Nieko keisto, turint omenyje jų pub'ų kultūrą – išeiti iš namų kažkur vien tam, kad pakeistum aplinką, jiems įprasta.
Nesakau, kad Utenoje niekas niekam neįdomu. Yra daugybė žmonių, kurie nori mieste susitikti su draugais, o ne kviestis į svečius arba patys svečiuotis.
- Kas tie žmonės?
- Daugiau jaunimas: studentai, vyresnių klasių mokiniai. Taip pat vyresni 30-40 metų žmonės, kurie daugiau keliauja ar grįžę iš emigracijos. Ateina ne vien kažko nusipirkti, bet ir praleisti laiką, pakeisti aplinką. Gaila, tai gana sunkiai skverbiasi į provinciją.
- Vien dėl ribotų finansų?
- Nereikia verkti, kad Lietuvoje blogai ir visi pinigų neturi. Priklauso nuo prioritetų. Ar svarbiau nueiti į prekybcentrį nusipirkti alaus, ar su šeima savaitgalį į kavinaitę. Aišku, alus atrodo pigiau, 3-4 buteliai per dieną ir visi man. Tačiau laikas su šeima – prabanga, nors tam išleistų mažiau, nei per visą savaitę alui.
Pyrago gabalėlio ar keksiuko su kava paskirtis nėra alkio numalšinimas. Tai – bendravimo, kultūros dalis.
- Kokie uteniškių įpročiai stebina?
- Kad nebaigę pyrago ar torto nepasiima namo, nors mes siūlome išsinešti dėžutėje ir tai papildomai nekainuoja. Jei aš palikčiau, vakare negalėčiau užmigti, galvočiau, kaip dabar norėčiau to gabaliuko, kurį palikau. Ir visai ne dėl sumokėtų pinigų.
- Kokius dar dalykus norėtumėte įkultūrinti Utenoje?
- Svarbiausias, kad laiką galima praleisti ne tik namuose, ne tik savame kieme. Tam pas mus skirti stalo žaidimai, knygos, iš kurių skaitomiausia, žinoma „Neregėta Lietuva“, kurią visi žiūrinėja.
Galima į namus pasiimti knygų, tačiau įdomu, kad per 10 mėnesių nuo darbo pradžios, tik pora žmonių tokia galimybe pasinaudojo.
Žinoma, nėra ko labai daug norėti. Mes net neplanavome didžiulio klientų srauto, kad visą laiką bus pilna žmonių, kad visi džiaugsis ir bus viskuo patenkinti, nedarėme jokios reklamos.
- Kodėl?
- Sąmoningai ir tai mūsų principas. Kaip ir kepiniuose nenaudoti skaniklių, dažiklių, puriklių, standiklių, šviežiklių ir taip toliau. Mes keksiukus su žmona kepame patys, kasdien, tortus – kas trečią.
Ko patys nevalgome, ir kitiems nesiūlome.
Negalime sau leisti kas savaitę važiuoti, pavyzdžiui į „Kranto 12” Panevėžyje, „Pirmą dublį“ ar „Lauro lapą“, kai ten dar dirbo pats šefas. Tačiau geriau jau pora savaičių pataupysime, bet nuvažiuosime gero maisto, o ne į piceriją, kur viskas iš miltelių. Tegu jie sako, ką nori, bet dirbame toje pačioje srityje ir mums viskas aišku.
- Žodžiu, nei darbe, nei asmeniniame gyvenime nenuleidžiat kokybės kartelės?
- Neleidom, neleidžiam ir neleisim, nors buvo žmonių, kurie pas mus ėjo ir sakė, kad Vilniuje gali nusipirkti keksiuką už 1,50 Lt. Taip, gali. Bet jei iš vieno kilogramo miltų stebuklingu būdu iškepama 3 kilogramai keksiukų, mes to nedarom ir nedarysim. Ko pats nevalgysiu, to nesiūlysiu klientui.
- Kas labiau apsimoka finansiškai – Vilniuje dirbti barista, kaip dirbote prieš išvykdamas į Airiją, ar Utenoje turėti krūvą rūpesčių ir po 14 valandų per dienų dirbti savame „Vaniliniame danguje”?.
- Todėl ir nedirbu barista Vilniuje. Tikrai tiek pinigų neuždirbčiau. Labiau apsimoka čia, juolab, tos 14 valandų nėra kažkokia vergystė. Dirbu tai, kas man patinka. Dirbam sau. Virš manęs niekas nestovi ir man nekomanduoja, kad ne taip kavą padariau ar dar kažką. Nėra baimės, kad ateis slaptas pirkėjas ar numesiu puoduką ir jei suduš turėsiu sumokėti.
Kai dirbi sau, ir šypsena, ir bendravimas su klientais visai kitas. Samdomas žmogus ateina, atidirba savo valandas, numeta keletą dirbtinų šypsenų ir viskas. Nesakau, kad visi taip. Yra žmonių, kurie ir samdomi dirba kaip sau.
- Norėtumėte tokį žmogų pasikviesti į komandą
- Savaime suprantama. Tai kiekvieno verslininko svajonė.